Prieš dvidešimt metų, kai išėjo „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“ (sudarė R.Z. Saukienė), parašiau recenziją „Metų“ žurnalui. Tikriausiai redakcija ir pasiūlė recenzuoti šią knygą, sudarytą iš rašytojos straipsnių, laiškų, atsiminimų apie ją. Iki tol Liobytė man buvo visų pirma vaikų rašytoja ir vertėja. Apie jos, kaip laiškų rašytojos ir svetingos šeimininkės veiklą, vargu ar iš viso žinojau. Tada, skaitydama jai skirtą rinkinį, pirmąkart susidūriau su nuostabiu Liobytės – plačių kultūrinių interesų, sąmojingos ir įžvalgios – moters pasauliu. O svarbiausia – supratau, kad sovietmečiu, priešingai negu iki tol maniau, kultūros diskusijos klestėjo. Žinojau ir pažinojau daug blaivaus proto, atvirų žmonių, veikusių sovietmečiu, bet jie man atrodė lyg atskiros salos. Beskaitydama Liobytės laiškus įsitikinau, kad drąsių žmonių visuomenėje buvo pribarstyta per visą plotą – kaip kokių aguonų ant pyrago. Tokiu nuotoliu, kad vienas kitą matė, jautė, palaikė. Dar vėliau tai buvo įvardyta kaip ryšių, sąsajų tinklai. Žinoma, laisvesnės diskusijos vyko ne viešojoje erdvėje. Tai buvo ir jų privalumas – diskusijos buvo drąsios, literatūros kritika – taikli, negailestinga. Liobytės bičiulių ratas nebuvo vienintelis, nors dabar geriausiai dokumentuotas; ateity, tikėtina, bus aktualizuoti ir kiti panašūs būreliai.  Iš vidurinės mokyklos išėjau išmokyta, kad „nacionalinis lietuvių romano bruožas yra nuobodumas“; dabar tokiomis ištarmėmis žarstytis galėtų nebent kokie chuliganai, kaip prieš dešimtmetį kultūros savaitraštyje kūju mosavęs anonimas Castor & Pollux.  O čia tik vienas nekaltas orios mokytojos Laimos Abraitytės sakinys, kurių jos mokiniai, jeigu tik turėjo ausis, galėjo prisigaudyti į valias.

Vienintelė ir esminė šios drąsios kritikos yda ta, kad ji funkcionavo siaurame rate žmonių – dažniausiai tų, kuriuos Vanda Zaborskaitė yra pavadinusi „esančiais arčiau literatūros“. Simptomiška, kad apibūdino netiksliai: literatūra yra tekstai, tad kiekvienas skaitantis yra arti literatūros; profesorė čia literatūra pavadino asmenines pažintis. Vieniems laimė atsidurti „arčiau literatūros“ teko todėl, kad gimė kultūrininkų šeimoje; kitų kelias buvo sunkesnis, neretai ir prasilenkiant laike, atrandant žmones tik per jų literatūrinį palikimą.

Spėju, kad tokia ar panaši yra daugelio Liobytės skaitytojų patirtis. Sovietmečiu, jeigu asmeniškai nesusidūrėme, mažai žinojome apie rašytojų asmenybes, tad ir neviešoji ar pusiau viešoji Liobytės veiklos pusė buvo neprieinama. Žiūrėdama į fotografijas, išlikusius video įrašus (jauna artistė Aldona Liobytė drauge su kitomis merginomis įkūnija Lietuvos gražuoles 1938 m. brolių Motūzų filmuke „Ten, kur Nemunas banguoja“) dabar vis dažniau pagalvoju, kad prasilenkiau su daugeliu žmonių, kuriuos dabar norėčiau, kad būčiau bent mačiusi, nors gyvenau tame pačiame mieste. Liobytė mirė 1985 rugsėjo 1-ąją; tai mano imatrikuliacijos Vilniaus universitete diena, iš kurios atminty neliko nieko. Užtai vėliau, kai Liobytė, kaip kultūros figūra, įėjo į mano herojų panteoną, gyvenimas pačiomis neįtikimiausiomis aplinkybėmis suvedė su Liobytės bičiuliais, šeimos nariais. Pagaliau šiemet, minint 100-ąsias rašytojos gimimo metines, konferencijoje Lietuvių literatūros ir tautosakos institute sulaukiau klausimo, ar tik nesu gyvenusi Pašilaičiuose? Pasirodo, 19 metų gyvenau tame pačiame name, kaip ir rašytojos dukros Gintarės Paškevičiūtės-Breivienės (vienos „Korespondencijų fragmentų“ sudarytojų) šeima. Man tik nuostabu, kad buvau atpažinta tokiu būdu: buvau tikra, kad tame dideliame daugiabutyje aš nieko nepažįstu ir manęs niekas nepažįsta. Bet ir apie šitą kaimynystę sužinojau po laiko, kai jau senokai ten nebegyvenu.

Antroji šios knygos sudarytoja menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė taip pat buvo gimusi po laiminga tetos Aldonos žvaigžde. „Korespondencijos fragmentuose“ ypač gražiai atsiskleidžia vienos iš augintinių – Ramunėlės Maziliauskaitės-Jankevičienės jaunystės epizodas su privalomais elementais – mokslais ir vedybomis. Taip jos dukra Giedrė Jankevičiūtė pakliūva į knygos siužetą dar negimusi: „Ramunė po kokių trejeto savaičių taps mama“, – pranešė Liobytė apie artėjantį svarbų įvykį augintinės gyvenime bičiulei teatro dailininkei Jutai Čeičytei 1960 liepos 10-ąją. Liobytė, atrodo, buvo ekspansyvi asmenybė – į savo veiklos barus įpainiojo ne tik augalų tyrinėtoją Ramunėlę Jankevičienę (ji yra ir knygų vaikams autorė), bet galiausiai, jau nuo debesėlio rikiuodama likimus, ir jos dukrą Giedrę Jankevičiūtę. Ši menotyrininkė galiausiai susidomėjo vaikų knyga ir 2011 m. Bolonijos knygų mugei su Jolita Liškevičiene parengė sėkmės sulaukusią parodą „Illustrarium: Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijos“ (kuratorės Giedrė Jankevičiūtė ir Jolita Liškevičienė), atspindinčią Lietuvos iliustruotojų kūrybinį laikotarpį nuo 1945 iki 1990 m. Į savo vaikystės knygas menotyrininkės atsigęžė jau kaip profesionalės, bet juk jų meniniai skoniai formavosi dar vaikystėje, sklaidant Liobytės rašytas, verstas, redaguotas ar kitaip kuruotas knygas. Čia apie tai, ką Liobytė žinojo: verta ir prasminga investuoti į vaikus.

Grožinės literatūros Liobytė nėra visai tokia pati kaip Liobytė epistolininkė. Verta prisiminti, kad jos laiškų tomų būtų daugiau negu jos grožinės literatūros: rinkinio „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“ pastabose nurodoma, kad vien mokytoja Ona Dabrilaitė išsaugojo apie 600, apie 1000 pavyko gauti sudarytojams. „Korespondencijos fragmentų“ sudarytojos įvade nurodo, kad dailininkė Juta Čeičytė išsaugojo jų per 200.  „Jonuk, nerinkit mano laiškų, tam yra pašauktųjų pagal etatą, o aš žinodama Jūsų kėslus, imsiu maivytis ir gražiai rašyti kas yr nebūtina man“, – parašė Jurašui (1969 03 22). Tačiau kaip tik laiškais Liobytė šiandien yra įdomiausia skaitytojams ir parankiausia mokslininkams, nagrinėjantiems tarybinių laikų kultūros politiką, literatūrines inscenizacijas, leidyklų veiklą, vertimų reikalus, kūrybines biografijas atskirų asmenų, tokių kaip Juta Čeičytė, Kazys Saja, Jonas Jurašas ar M.P. Vilutis, Liobytės augintas anksti mirusios sesers vaikas.  

Kad rašytojos šimtmetis pažymimas laiškų knyga, liudija mūsų mąstymo kaitą: dokumentikos nebelaikome literatūros paraštėmis. Bet ir šioje rinktinėje tik dalis epistolinio rašytojos palikimo. Korespondencija visada dvipusė, tad sudarytojų valia tais atvejais, jeigu išlikę abiejų pusių laiškai, jie ir skelbiami, o jeigu ne – skelbiama tai, kas išliko. Tad knyga susideda iš tokių dialogų fragmentų. Kai kuriais atvejais sudarytojos pasirinko skelbti tik laiškus Liobytei (Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, leidėjo Jono Čekio; Liobytės laiškų pluoštas pastarajam buvo skelbtas rinkinyje „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“). Abi knygos – išėjusioji prieš du dešimtmečius ir naujoji – papildo viena kitą, tad norintiems susipažinti su Liobytės pasauliu verta skaityti abi: šios knygos dar ir tarpusavy koresponduoja, papildo viena kitą. Lygiai sėkmingai šiuos susirašinėjimus galima skaityti kaip romaną, kuriuos jungia viena pastabi, bet paslaptinga moteris. Paslaptinga, nes, nežiūrint kandumo ir net, atrodytų, plepumo, labai save cenzūruojanti, net, galima sakyti, pati kurianti savo literatūrinį paveikslą: matronos, besirūpinančios savais ir svetimais vaikais; kultūros darbininkės; vaišingos šeimininkės. Toks doros ir padorios moters paveikslas lietuviams prie širdies (ištekėjusi – lygu numirusi), bet visapusiškam energingos moters paveikslui aiškiai stinga kai kurių štrichų. Tik perskaičiusi knygą supratau, kad nieko taip ir nesužinojau apie jos vyrą Vytautą Paškevičių. Kas jis buvo, koks, kas siejo šiuodu skirtingus žmones? Iš laiškų galima suprasti, kad vyras toleravo jos kultūrinius polėkius ir pobūvius, bet vargu ar dalyvavo juose. Kaip gydytojas, rūpinosi, pavyzdžiui, Liobytės globoto Jono Jurašo gydymu; Jurašas atsidėkodavo bilietais į teatrą leidyklos darbuotojams ir pažįstamiems (viename laiške minimas bilietų kiekis: „Ten buvo jų 51“). Tai būtų vienas ryškus rašytojos savicenzūros momentas.

Kitas, nesunku nuspėti, buvo nulemtas politinių aplinkybių. Pacituosiu laiško Paryžiuje gyvenusiai Onai Šimaitei pradžią:    

[Vilnius], 1966 01 10

Mieloji drauge Ona!

Tamstos laiškai šiuokart buvo paklydę – mane rado tik po mėnesio. Gal oras lėktuvams buvo prastas, o gal per daug vardų minite, tai kol smalsūs lėktuvai spėjo sulakstyti Jūsų dovanotųjų knygų pėdsakai – ėmė ir sugaišo. Nors, mano galva, mūsų leidžiamos knygos – geriausia Tarybų Lietuvos propaganda, bet gal pasitaiko ir kitaip galvojančių makaulių. Todėl maloniai prašau, jeigu Jūs kam dovanojate savo [pabraukta A. L.] knygas, tebūnie tai dovana nuo Jūsų, o ne nuo manęs, nes aš nieko neišmanau, nei kam jų reikia, nei kas jomis domisi. 

Ar šiuolaikinis skaitytojas dar supranta, apie ką čia kalbama, ar jau reikia aiškinti? Liobytė moko Šimaitę atsargiau rašyti, neminėti pavardžių, nes susirašinėjimas su užsieniu skaitomas, ir netgi neminėti jos vardo dovanojant atsiųstas knygas, kad nekristų į akis jos intesyvūs ryšiai. Panašių ezopinių pastraipų laiškuose nemažai:

Buvo platus pasitarimas pačiose viršūnėse. Žalgirio mūšis truko 4 valandas. Laimėjau. Ūsų nebekarpys ir „panie tego“ paliks, bet priešų įsigijau nemaža. (Jutai Čeičytei apie „Kupriuko muzikanto“ svarstymą, 1955 05 21)

Iš laiškų sunku suprasti, kaip Liobytė vertino savo kūrybą, bet kartu akivaizdu, kad jos, kaip rašytojos, galimybės neišsiskleidė taip, kaip galėjo, pagaliau jos erudicija neturėjo kur reikštis. Šiuo požiūriu įspūdingas jos susirašinėjimas su režisierium Jonu Jurašu, kuriame klostosi prusinančios mokytojos ir dėkingo mokinio santykiai. Bet įspūdinga ir kategoriška šios istorijos pabaiga: emigracija Liobytės požiūriu buvo savo tautos išdavystė.  

Liobytės laiškų tomas atskleidžia ne tik jos pilnakraujį gyvenimą (tegu su nutylėjimais), bet ir pateikia plačią kelių dešimtmečių kultūros žmonių gyvenimo panoramą. Kiek rūpesčių, veiklos, intrigų, apkalbų, slaptų ir atvirų kovų! Ir kodėl dabar mus mėgina įtikinti, kad sovietmečiu visi ir viskas buvo pilka?

Knyga ne tik įdomi, bet ir graži (dail. Elona Marija Ložytė) – ko vertas vien sumanymas priešlapiams panaudoti sienų apmušalų ornamentą. Vis dėlto skaitant erzina vienas šūdienų redaktorių triukas – kursyvu išskirta dalis nenorminės leksikos. Taip pastaruoju metu yra pamėgę elgtis blizgieji žurnalai, nužengę dar toliau: kursyvu skiriamas bet koks retesnis ar perkeltine prasme pavartotas žodis. Apmaudu, kad Liobytės tekstą tokiu būdu „pagerino“ ir itin kultūringa leidykla, kurios darbuotojai ir talkininkai paprastai išmano šiuolaikinės tekstologijos nuostatas, tarp kurių itin svarbi – palikti kuo daugiau autentiškumo (nekeičiama leksika, sintaksė, morfologija; jeigu būtina, pakomentuojama išnašose). Laiškai yra dokumentinis kūrinys, jų kalba yra laiko dokumentas. Rašytoja ir jos bičiuliai puikiai suprato, kas yra kalbos norma, o kas – sąmoningas jos pažeidimas, ką tekstui suteikia barbarizmai ar naujadarai. Knygų be klaidų nebūna, bet kai redaktorius kišasi į tekstą iš perdėto uolumo (kad visi žinotų, jog redaktorius žino, atskiria, kad čia svetimybė?), tas ne tik yr nebūtina, bet ir absurdiška.   
 

Pastaba: šūdienų – Liobytės mėgstamas naujadaras; kas yr nebūtina – taip pat.