Tad ir žvilgtelėsiu į pasakas šioje apžvalgoje – kuo įvairiausias...

Pradėti noriu nuo debiutantės. Tai – Jurgos Sakalauskaitės ir jos „Smagiosios Pelytės Smailytės istorijos“ (iliustravo Andrius Šliogeris, leidykla „Realverus“). Esu sulaukusi man nepažįstamos J. Sakalauskaitės laiškų ir kvietimų, stebėjau ją ir Vilniaus knygų mugėje, uoliai prie savo stendo dirbančią. Drįstu spėti: ji – ne atsitiktinis žmogus, ne iš tų, kurie trumpam užbėga į vaikų literatūrą. Leidyklos rinkodarai drąsiai rašau aukščiausią balą – knygynų vitrinose ir lentynose ta „Pelytė Smailytė“ puikuojasi garbingiausioje vietoje.

„Pažintinės pasakėlės“ – taip apibūdinama knyga ketvirtajame viršelyje. Ir tikrai: kaip keliauti į Australiją, kaip elgtis oro uoste ir ko prašyti banke, kaip siųsti nuotraukas internetu, kaip pagauti telefoninį sukčių – į šiuos ir daugybę kitų patarimų remiasi pasakiškasis knygos klodas.

Bet... Jei jau rašai pažintinę knygą, tikslumo reikėtų daugiau. Štai Pelytė Smailytė Australijoje pameta pasą – ką daryti? Autorės valia ji vyksta į Lietuvos ambasadą. Bet ar tokia Australijoje yra? Nejau? Kur? Nuo kada?

Kodėl Pelytė ir jos draugė Australijoje valgo bulvinius blynus su lašiša? Būtų įdomiau, – ir pažinties su tolima šalimi daugiau, – jei skanautų pyragaičius „Pavlova“ (nacionalinis patiekalas, sukurtas žymiosios balerinos garbei).

Beveik supykino skyrelis „Kaip Pelytė Smailytė su Lemūru kūrė reklamą tarakonų veidrodžiams“. Kodėl man (ar kitiems skaitytojams) turėtų rūpėti reklamos kūrėjų kančios? Tūkstantį kartų prasmingiau būtų vaikams paaiškinti, kiek klastos, kiek apgaulės slypi spalvinguose filmukuose, paveiksliukuose, viliojančiuose šūkiuose, kokie apdairūs turime būti, kad netaptume reklamos aukomis.

Per daug, visko per daug – štai kokia kyla mintis, kai vartai knygą. Iliustracija griūva ant iliustracijos, šriftas – smulkokas ir „sukimštas“, o dar ir fonas spalvotas. Ar ne kančia akims?

Tokio pobūdžio pastabų galėčiau berti ir daugiau. Bet... Tikiu J. Sakalauskaitės gerais norais, juntu, kad vaizduotės galia jos neapleis. Patarimas (jei tik jaunai autorei jo reikia) būtų vienas vienintelis – tikrinti, tikrinti, kiekvieną faktą tikrinti. Net jei pasaka anaiptol ne pažintinė, jei skrajojanti lakiojanti ir besiverčianti aukštyn kojomis – vis tiek tikrinti.

Tikėsite ar ne, bet kuo lakesnė pasaka, tuo kietesnis, tegu ir nematomas, jos pagrindas. Gal ir sunku patikėti, bet ne vienas mano pažįstamas (ar mano tyrinėtas) pasakų rašytojas kūrybos valandą žvelgia ne į žvaigždes ar debesis. Į ką? Į žodynus, žinynus, enciklopedijas... Gal dėl to tvirtinama, kad pasakų rašytojai pasmerkti vėlyvam debiutui?

Sakysite: nedora kalbėti apie debiutantę, o tuoj po jos – apie vaikų literatūros karalienę. Bet ką daryti, jei ne karalienės knyga puikuojasi knygynuose, o...?

Karaliene savo šalyje – Nyderlanduose – yra vadinama Annie M. G. Schmidt (1911–1995). Šimtametė pasakininkė, reikia manyti, gegužės 20 dieną garbingai bus minima ne tik tėvynėje, bet ir kitose šalyse. Ji, Anderseno medaliu apdovanotoji, yra ir daugybės kitų garbingų premijų laureatė.

Į vaikų literatūrą A. M. G. Schmidt atkeliavo tiesiai iš... bibliotekos. Jauna bibliotekininkė pajuto, kurios knygos vaikus vargina, kurios džiugina, ir... kurių tiesiog nėra – jos dar neparašytos. 1956 m. periodikoje ji ėmė publikuoti dviejų puslapių istorijas apie Jipą ir Janikę – taip prasidėjo rašytojos, iki tol kūrusios eilėraščius, šlovė.

Lietuviškai lig šiol galėjome skaityti knygas „Viplala“ ir „Viplala grįžta“ (abi vertė Antanas Gailius), „Jipas ir Janikė: lėlė Marė išplaukia ir kiti apsakymėliai“ (vertė Daiva Balvers). Dabar turime dar vieną smagumėlį.

Annie M. G. Schmidt „Otutė“ (leidykla „Nieko rimto“, iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius, iliustravo Fiep Westendorp) – liūdnai linksmas pasakojimas apie darnų duetą: tėvą virėją ir jo dukrą Otutę. Jie vis klajoja, klajoja... Kas, kad tėvas – tikras virtuvės meistras, kas, kad Otutė – uoli pagalbininkė. Tėvas neturi reikiamų popierių, o suaugusių žmonių pasaulyje be jų, kaip žinome, nė iš vietos. Beje, ne tik popieriai keičia šeimos gyvenimą. Ir principai – šaunusis virėjas nė už ką nežudys ir netieks ant išlepusių prancūzų stalo strazdų. Kaip žudyti draugus? Otutė su jais kuo puikiausiai susikalba. Ir ne tik su strazdais... Gamtos pasaulis – draugiškas ir atviras dviem keistuoliams, bet žmonės, tie žmonės... Ak taip, tėvas pasižymi dar viena būdo savybe – jį ištinka aistringi, nuoširdūs, nevaldomi pykčio priepuoliai. Ar juos paveldės geraširdė Otutė, taip švelniai, taip išmintingai gebėjusi malšinti tėvo temperamentą?

Svarbu paminėti, kad knygos iliustruotoja F. Westendorp (1916–2004) – taip pat įžymybė. Atsiverskite knygą ir suvoksite kodėl.

Man lieka tik dūsauti: kai kuriems rašytojams sekasi. Jie randa savo dailininką, o dailininko dėka – ir skaitytojų daugiau. Ilgam...

Neįsivaizduoju, ar matė Liudmila Ulickaja Irminos Dūdėnienės iliustracijas savo knygai, nežinau, ką apie jas mano. Jūsų apžvalgininkės nuomonė aiški: knygai pasisekė – ją malonu vartyti ir žiūrinėti.

Liudmilos Ulickajos „Istorija apie katiną Ignasijų, kaminkrėtį Fedią ir vienišąją Pelę“ (leidykla „Nieko rimto“, iš rusų kalbos vertė Audrius Musteikis, iliustravo Irmina Dūdėnienė) į mano rankas pateko negerą valandą: buvau pervargusi, persiskaičiusi, vaikų literatūra persisotinusi ir dar daugybė kuo įvairiausių per-.

L. Ulickają, beje, mėgstu ir myliu – skaitau jos knygas po kelis kartus, dar kitiems skolinu. Kaip galėjo nutikti, kad, perskaičiusi jos pasaką, pasakiau sau – nieko ypatinga? Laimė, tik sau... Apžvalgininkės dalia yra gera, juk imiesi knygos (arba imiesi su knyga) dar vieną kartą, ir dar...

Nežinau kodėl šiandieną man taip knieti švaistytis patarimais. Tad dar vienas: jei Jūs, mieli tėvai, mamos, tetos, dėdės, seneliai, sumanysite skaityti vaikams „Istoriją apie katiną Ignasijų...“, įjunkite savyje ramybės režimą. Skubos, nervingumo šis tekstas nepakęs.

O tekstas – iš tiesų ulickiškas, mielas neramia ramybe, dėmesiu keistiesiems ir net trenktiesiems, drąsumu perskirstyti įprastus vaidmenis. Tik pamanyk: vienišoji Pelė taip pervargsta nuo kaminkrėčio Fedios, kad vyksta į turgų. Žinoma, į turgų! Kokia L. Ulickaja be turgaus... „Pelė ilgai rinkosi katiną, kad tilptų į krepšelį, kurį turėjo pasiėmusi, ir kad nebūtų pernelyg sunkus – šiaip ar taip iki tramvajaus stotelės galas kelio.“

Šią istoriją, matyt, galime laikyti smagia Samuilo Maršako „Katės namų“ parafraze. Jei mano kartai tos katės ir tų jos sudegusių namų teko sočiai, tai maskvietei L. Ulickajai (g. 1943) – kur kas sočiau. Tad nieko keista, kad jos pasakoje dega pelės namai, o padega juos katinas ir kaminkrėtys, kuo smagiausiai uliavodami.

Su trimis dėmesio vertomis knygomis kuo smagiausiai pauliavojau ir aš. Tikėjimo pasauliu nepraradau, pasakomis – juolab.