Lengviausias: romanas / Rasa Aškinytė. - Vilnius: Vaga, 2011. - 229 p. - ISBN 978-5-415-02199-4

Rasa Aškinytė – jauna autorė, bet romanas „Lengviausias“ – jau antrasis jos kūrinys (pirmasis – „Rūko nesugadinti“ – pasirodė 2009 metais). Knyga nesileidžia lengvai perkandama, kelia dviprasmiškų minčių.

Komentuoti reikėtų pradėti nuo girtinų dalykų. Ši knyga išsiskria iš pastaruoju metu mano skaitytų lietuviškų naujienų (jokiu būdu nesakau, kad bet kokią knygą, bent kuo nors išsiskiriančią, laikau girtina). Stilius išties savitas, kalbėjimas neįprastas ir originalus, ypač į akis krenta skyrių pavadinimai. Jie tarsi sentencijos (autorė baigusi filosofijos studijas), sudaryti iš dviejų dalių, pasakantys tarsi savaime aiškius dalykus (pvz., „Dažniausiai ūsai ne visiems tinka“, p. 152), tačiau čia kaip ir meno pasaulyje: atseit, kaip paprasta, ir aš taip galėčiau padaryti, bet iš tiesų negalėtum – dėl to tai ir yra menas. Man patinka knygos, iš kurių norisi išsirašyti citatas (dar geriau, jei jas ir atsimeni), bet R. Aškinytės kūrinys tam ne itin tinka – per daug citatiško kalbėjimo, per daug sentencijų, jos, rodos, kiekvienam sakiny, kiekvienam žody: taip norima tą „gilumą“ ir svarbumą išsakyti. Be to, segmentacija kartais kelia versto teksto įspūdį, ir dėl to pati kalba praranda dalį grožio... Suprantu, tai autorės stilius, tad galiu tik pagirti (nors man, subjektyviai skaitytojai, jis ir ne visada patiko), kad jo nuosekliai laikomasi visame kūrinyje, nesvarbu, ar kalbėtų Blanka (jos lūpomis kalbama dažniausiai), ar kiti personažai (vadinasi, visažinis pasakotojas). Be to, yra istorija, siužetas, o paslaptingosios dėžutės intriga išlaikoma iki pat romano pabaigos.

Kaip kalba pagrindinė veikėja (jei taip galima ją pavadinti) Blanka? Ką ji pasako? Jos raiška, kaip ir ji pati (neįprasta jau vien tai, kad gyvena antrame medinio namo aukšte, į kurį patekti galima tik kopėčiomis, bet kas nusprendė, kas yra normalu?..), unikali – atrodo, ji taip paprastai, lengvai žiūri į pasaulį: „Nieko nesakiau, ir kai Anastazija pasakė, kad myli Nealeksą. (...) Pasveikinau ją, man atrodo, kad ką nors mylėti yra labai gražu“ (p. 105). Juk paprastai normali mergina reaguotų kitaip... Tokia tad Blanka – atsipūtusi. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Vėliau pamatai, kad tai daug dvasinių traumų turinti, sužalotos sielos mergina – lengvai imanti gyventi su vyrais, taip pat lengvai su jais išsiskirianti, bandymą žudytis įvardijanti kaip tiesiog norą pasivaikščioti turėklais, įsimylinti tiek vyrus, tiek moteris, niekaip sau nepripažįstanti esanti Alekso nemylima (nors šis tai ne kartą tiesiogiai parodo)... Čia puikiai tinka knygos nugarėlėje leidėjų parašyta mintis: „...liūdniausio džiaugsmo poetika.“ Net stipresnės jos emocijos tarsi slopinamos, tarsi užšaldytos. Bet taip puikiai reiškiama autoironija, savikritika. Gal kartais Blankos kitoniškumas, keistumas ir erzina – per daug jau svetimas tas veikėjas, niekaip su juo negali tapatintis, tačiau džiugu, kad autorė pasirenka būtent tokią veikėją – argi būtų įdomu skaityti dar vieną romaną apie dar vieną paprastą ir įprastą žmogų?

Negali nepastebėti vis pasikartojančio vandens motyvo – vanduo čia yra kaip išsigelbėjimas. Apie tai kalbama net keliuose skyriuose: kaip Blanka tiesiog norėjo pasivaikščioti tilto turėklais, bet įkrito (p. 94), kažkas Blanką moko plaukti ir kvėpuoti (p. 117). Ne kartą vanduo minimas ir šiaip, tarkime, kai Aleksas dingsta „kaip į vandenį“: „...juk viskas, kas įkrenta į vandenį, anksčiau ar vėliau išplaukia“ (p. 120), kai Blanka jį pamato su kita mergina: „Aš vėl įkritau į vandenį“ (p. 113). Vanduo – tarsi pabaiga, siejama su savižudybe, bet kartu ir tarsi šaltas dušas, prikeliantis ir skatinantis susimąstyti. Kartais Blanka įkristi pasirenka pati, kartais tai įvyksta nesąmoningai. Bet kuriuo atveju ji išplaukia. Dažniausiai išplaukia visi.

Negali nesieti knygos viršelio (ir skirtuko) su romano turiniu. Paukščiai, konkrečiau – varnos, ir plunksnos romane minimos ne kartą. Pirmiausia, kai į Anastazijos lėkštę įkrenta paukštis, kurio, rodos, be jos ir Blankos daugiau niekas nemato: „Nei iš šio, nei iš to ant mūsų stalo nukrito sužeistas paukštis. Didelis ir kraujuotas (...). Atrodė, kad paukštį mato tik Anastazija. (...) Po to, lyg supratęs, kad jau nusifotografavo, paukštis suplasnojo ir nuskrido. Ant stalo neliko jokių kraujo pėdsakų, tik išpilta kava“ (p. 136). Tą paukštį ši mato ir dar kartą, taip pat jos kavoje atsiduria plunksna. Blanką įsimylėjęs toks pats keistuolis linksmuolis Ilinojus augina dvi varnas. Manau, jo pasakyti žodžiai tinka tiek Blankos ir Alekso situacijai, tiek visam romanui apibūdinti: „Čia gi varnos, jos parskrenda tik todėl, kad jei nori, gali ir neparskristi“ (p. 145). Be to, mergina įsivaizduoja, kas būtų, jei ji būtų plunksna – tam skiriamas visas skyrelis („Per visą dangų...“, p. 149–151). Šis skyrelis, mano nuomone, parodo tikrąją Blankos būseną – iš paprastos, rodos, į nieką rimtai nereaguojančios merginos kalbos suvokiame, kokia jautri ir fiziniame pasaulyje ribojama ji yra („Vėl skrisčiau per visą dangų. Viskas išnyktų, tik ne aš, nes dangus būtų mano, o dangus niekada neišnyks. Tik tada galėčiau verkti tiek, kiek norėčiau“, p. 151). Plunksna – lengviausia, bet to, kad romanas būtų lengvas, o dar lengviausias, niekaip negalėčiau pasakyti. Ir ačiū Dievui.

Kai kurie romano skyreliai „iškrenta“ iš bendros struktūros, pvz., kai Anastazija stebi su nežinoma mergina besimylintį Ilinojų (p. 186–192) – niekaip nesupratau, kam jo reikėjo, kas iš to? Paskui romane apie tai niekur nebeužsimenama. Reikia pabrėžti, kad tokiais atvejais vis tiek kalbama trečiuoju asmeniu, nors ir įsijaučiama į veikėjo būsenas. Kyla klausimas, kas tada yra pasakotojas (matyt, ne Blanka), gal jis kinta? Įdomiai atrodo ir skyrelis „Gyvenimai: geriausi iš geriausių...“ (p. 209), kuriame Blanka pasakoja, kuo yra buvusi praeituose gyvenimuose – neribota veikėjos fantazija ar raganiškos vizijos? Tai dar vienas dalykas, vis dar kelantis man klausimų.

Beje, dėžutė. Juk norint išlaikyti skaitytojo dėmesį ir šiokią tokią paslaptį, tokio motyvo reikia. Ji atidaroma tik pačioje romano pabaigoje. Ir nutinka taip, kaip cituojama antrojoje knygos dalyje „Pasakų knyga“: „Deja, pasaulyje nėra nieko paslaptingo. Pasaulis pilnas ne paslapčių, o cypimo ausyse“ (p. 115). Veikėjas nusivilia: „Man labai gaila. Dėžutėje buvo inertinės dujos“ (p. 229). Paslaptis, aplink save sukusi visą romaną, ir dujos, verčiančios suktis pasaulį. Suvokimas, kad viskas yra paprasčiau nei tikiesi, dažnai verčia nusivilti, tačiau bet kuriuo atveju tai skatino ieškoti ir atrasti.

Nemenką paaiškinimą, apie ką yra šis kūrinys, duoda pati pasakotoja skyrelyje „Trys paršiukai, arba Dažniausiai mūsų herojai sensta kartu su mumis“: „Mažai kas supranta, sakė Polina, kad trys paršiukai yra ne trys skirtingi veikėjai, o trys to paties veikėjo būsenos. (...) Paršiukus, sakė Polina, puola ne kažkas iš šalies, o kitas „aš“, liūdnoji ir abejojančioji to paties veikėjo pusė“ (p. 168). Pagyvenusi Anastazija myli Nealeksą, aktyviai jo siekia, jauna moteris Blanka myli Aleksą ir pasyviai jo laukia – dvi skirtingos tos pačios veikėjos pusės, kurias jungia paukštis ir plunksna, kaip priminimas, jog kadaise svajota ir norėta visai kitų dalykų. Iš tikrųjų visos veikėjos (aktyvios ir nelabai) galėtų būti tie trys Blankos paršiukai, kaip ir visi vyrai – skirtingos, tarkime, Alekso pusės, tik vyriškoji asmenybė kūrinyje išsamiau neanalizuojama (todėl, kad raiška rodo moterišką kalbėjimą). Pirmajame skyrelyje „Ir vėl...“ (p. 15) Blanka pasako: „Pamiršau jums pasakyti dar vieną dalyką – manęs iš tikrųjų nėra“, o ir prisistato ji iš pradžių kaip Tomas, tik vėliau pasitaiso – Blanka. Taip, jos, kaip atskiro konkrečios lyties personažo, nėra, bet egzistuojame mes, skaitytojai, kurie ir esame Blanka, Anastazija, Aleksas ir Nealeksas, Ilinojus ir jo varnos, Graikas ir Raudonsuknė... Tik gal kaip trūkumą paminėčiau pačioje knygos pradžioje, dar prieš turinį, R. Aškinytės išsakytą mintį: „Jei skaitant atrodys, kad tai Pasakojimas apie jus, nė neabejokite – taip ir yra.“ Ir nepaliekama skaitytojui atradimo džiaugsmo...

Romane yra ir metaliteratūriškumo. Pavyzdžiui, skyrelis „Kiaušinis, arba Dažniausiai kuo didesnis kiaušinis, tuo storesnis lukštas“ (p. 49–50) tarsi apibūdina skaitytojo ir knygos, rašytojo ir kūrinio santykį: „Aš nuolat kur nors atsitrenkiu todėl, kad esu kiaušinio viduje. (...) Nesmagu būtų suprasti, kad tai ne saulė, tai trynys, nors ir kabaluojantis kažkur nepasiekiamai. Taip pat nemalonu būtų, bet tektų suprasti, kad šitas sapnas – jokia metafora, nėra jame jokių perkeltinių prasmių, ir aš niekad iš to kiaušinio neišsirisiu. Pilna kiaušinių, iš kurių niekas neišsirita“ (p. 50). Literatūra – tai kiaušinis, iš jo gali kas nors išsiristi, t. y. kūrinys gali būti stiprus ir nelėkštas arba ne. O rašytojas, kaip kūrėjas, siekia „išsiristi“, t. y. sukurti dėmesio vertą kūrinį ir būti pastebėtas bei įvertintas. Kalbant apie metaliteratūriškumą, tinka ir jau minėta pasaka „Trys paršiukai“, be to, minima F. Dostojevskio knyga „Broliai Karamazovai“ bei „Lengviausias būdas rasti lengviausią būdą“ (p. 70). Pastaroji knyga neegzistuoja, tačiau tokių „Lengviausias būdas...“ knygų – apstu. R. Aškinytė į jas žvelgia su ironija, todėl, matyt, ne veltui pasirenka tokį ir savosios knygos pavadinimą; kaip nėra lengviausio būdo atsikratyti kokios nors priklausomybės ar numesti svorio, taip nėra ir lengviausio būdo „atsikratyti literatūrinės apatijos“, kaip teigiama romano nugarėlėje. Gera literatūra – sunkiausias, o ir maloniausias būdas išsiristi iš kiaušinio.

R. Aškinytės romanas „Lengviausias“ išties paliko įspūdį. Dviprasmišką, vis klausiant savęs, patinka man ši knyga ar ne, tačiau bet kuriuo atveju – stiprios literatūros. „Dažniausiai vienas objektas gali turėti keletą šešėlių“ (p. 57) – pateikiau vieną. O kai jauti, kad knyga jų turi ir daugiau, žinai, kad anksčiau ar vėliau, paaugęs, vėl paimsi ją į rankas.