Apie Donžuaną operoje "Karmen" ir morkų kotus

Danguolė Šakavičiūtė

Laima Vincė. Vaiduoklė svetainėje: apysaka / iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė; iliustravo Aida Janonytė. -  Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. - 220 p.

Laimos Vincės Vaiduoklė svetainėje – ganėtinai provokatyvus bandymas penketukui pristatyti verstinę knygą. Autorė – angliškai apie amerikiečius rašanti lietuvaitė, knygoje yra įdomių sumanymų, edukaciniai – vieni patraukliausių. Bet! Štai herojės močiutė niūniuoja dainą iš tos dalies kalėjime, kai Donžuanas parodo Karmen gėlę (p. 20). Na, gal ne daina, o arija, gal ne dalis, o operos scena, bet ne taip svarbu, juk buitinis pašnekesys. Kitas reikalas, kad tokia operos žinovė, kokia pavaizduota močiutė, taip šiurkščiai suklysta – sumaišo ir literatūrinius, ir operų personažus – pasakoja apie Donžuaną operoje Karmen. Net jeigu autorė Laima Vincė ir susipainiojo, tai kodėl tokio rikto neištaisė vertėja, redaktorė?

Imi atidžiau skaityti ir neretai klausi savęs – negi iš tiesų taip lietuviškai sakoma:

mama uždėjo rankas man ant skruostų (p. 8);

/piratai/ perpjaudavo jūreiviams galvas ir pagrobdavo jų pinigus (p. 13);

skambus balsas, kurį ji panaudoja dainuodama (p. 14);

kalbėjo šnibždesiu (p. 43);

kai prašydavau užkąsti tarp valgymų (p. 101);

nebuvo taip, kad kas šauktų ant mamos ir sausas išeitų (p. 121);

akys buvo stipriai užvertos (p. 121).

Aptinki klaidinančios semantikos, kai, pavyzdžiui, ir meluoti, ir juokauti traktuojama kaip įžeidimai; tuo tarpu lietuviškai įžeidu galėtų būti tik šaipytis ar juoktis iš ko nors, o juokauti su kuo nors neturi jokios neigiamos konotacijos:

suprantate, kaip ją įžeidėte /…/ melavote, juokavote su ja (p. 15).

Prasmės skaidrumo trūksta ir p. 110, 167, 186.

Pavyzdžiui, čiuožyklos epizode garsas toks, tarsi metaliniai ratai riedėtų medžiu. Grindys tikrai medinės, bet čia rašoma apie čiuožimą ir pačiūžas. Jau akivaizdu, kad tos vadinamosios pačiūžos su ratukais gal turėtų būti riedučiai, bet vis tiek čiuožiama, vis tiek pačiūžos (p. 182–189).

Kartais atrodo, kad lietuviškai stengiasi pasakoti užsienietis:

Įkišau galvą į tarpdurį ir apžvelgiau svetainę (p. 16);

Šią popietę mudu su Ričardu turime užbaigti tą pasiūlymą ( p. 129);

O kiek daug daug arbatos skardinių (p. 180);

visą laiką galvojau, kad laikau Hildą paslapyje (p. 204).

Ir išties tuo gali patikėti, kai perskaitai, kad reikia nupirkti ne šviežių morkų, bet šviežių morkų su kotais (p. 127)…

Vietomis vertimo pasakojimas netvarkytas, žodis tarsi neturi fiksuotos semantikos:

čia stiklinės krosnies durys, čia jau durelės ( p. 17);

čia vežikui ant galvos katiliukas, čia jau – gremėzdiška skrybėlė (p. 91);

Monika šūkteli iš apačios, o keliomis eilutėmis žemiau – jau iš viršaus (p. 152);

čia vežikas atvažiavo su karieta, netgi įmantria, bet jau kitame puslapyje tai – vežimaitis, nors Sara čia pat iškiša galvą pro karietos langą (p. 190–191);

jokio skirtumo tarp pūgos ir audros – viename puslapyje taip, kitame jau kitaip (p. 199–201);

vaikai siurbčioja karštą šokoladą, nors jiems siūlo kakavą (p. 207–212).

Tokio pobūdžio replikoje nėra galimybių stabtelėti prie ilgesnių teksto segmentų, tačiau ir fragmentai iškalbingi:

pakėliau ranką uždaryti svetainės duris, bet ranka nė nekrustelėjo (p. 51);

kone išsitiesiau ant grindų. Tai buvo tolimas kritimas (p. 9);

mamutė čiupo mane už rankogalių ir sustabdė (p. 18);

karate uniforma su šokančio ore berniuko paveikslu (p. 27);

Praslinkau pro mamutę. Ji sėdėjo tiesi, paskui vėl užsnūdo (p. 140);

Nusišypsojau taip plačiai, kad, atrodo, mano lūpos nuslys nuo veido (p. 219).

Neplastiško pasakojimo pavyzdėlis:

Sustojo šalia mamutės ir sumišusi spoksojo į mane. Paskui įbėgo Monika su Džeku rankose. Po minutės Volvo stabdžiai sucypė prie durų. Saros tėtis bėgo sakydamas:

– Brangioji, atsargiai! (p. 146)

Beje, Volvo tik didžiąja raide, bet i>Barbė ir Barbės namai kažkodėl visur dar ir kursyvu (p. 111–112 ), o pavadinimas La Planto galingojo drakono karate centras ( p. 27) – tiesiog mažosiomis.

Tekste yra prancūziškų žodžių, frazių, kartais verstų, kartais ne. Vargu bau lietuviukai juos skaitys, juk nežinia, kaip tarti. Praleis... O jei įsižiūrės – štai sakinukas su visais žodžiais vien didžiosiomis raidėmis (p. 68), nors p. 20 tas pats sakinys parašytas mažosiomis raidėmis.

Gal vertėjo ir tą Karmen arijos frazę pateikti taip, kaip tradiciškai Lietuvoje dainuojama, o ne gėlė, kurią man atmetei (p. 20). Vaikai – dar ne melomanai, kurie klauso operų originalo kalba. Argi sakinys Je Dis Que Rien Ne M` epourante (p. 68) tikrai reiškia nieko sau nesakau, kas mane gąsdina, gal aš sakau, kad niekas manęs negąsdina (nors vėl taip norėtųsi lietuviško libreto citatos), ir negi tikrai žodis gąsdina reiškia kad ir koks sunkus būtų gyvenimas, visada stenkis elgtis teisingai (p. 68)? Raidės turi būti ne didžiosios, ir, deja, prancūziškas tekstas su klaida: paskutiniame žodyje turi būti ne r, bet v: m´epouvante.

Keistoka, kai operos dirigentas grįžta ant podiumo (p. 195). Nesitiki, kad vaikai supras, kas yra tofai (p. 104), kas ta Bendžameno Franklino išrasta Franklino krosnis (p. 19) ar softbolas (p. 73), kodėl Meino saulė šiaurinė (p. 99), kas tas naftininkas, kuris stovėdavo už durų (p. 23) kas tas faktinis namo modelis (p. 40).

Skaitantis gal ir galėtų pastebėti skyrybos riktus:

i>norėtum sumuštinio su tunu, ar tofu (p. 104);

Nenoriu apsijuokti, net prieš būrelį vaiduoklių (p. 187),

ištaisyti akivaizdžias kalbos klaidas:

Visus mokslo metus jį laikiau paslaptyje nuo Saros (p. 71);

kai dėjausi aviečių uogienę ant trečio lietinio (p. 106);

Aš niekada nenešioju suknelių (p. 170),

pakikenti dėl korektūros klaidų:

nemėgždiok (p. 38);

pažiurjo (p. 149);

vidurkanktį (p. 151);

penkiolia (p. 173);

plazdėjo vėlyje (p. 198);

žvabau (p. 198);

pažadėjamamai (p. 218).

Bet nėra taip juokinga. Juk gal Vaiduoklė svetainėje tik parodys jaunam skaitytojui, kokie niekai ta graži, natūrali, tiksli, sklandi, turtinga kalbinė raiška, kokia atgyvena ieškoti knygoje įkvėpimo ir kalbos ugdymo pavyzdžio.

Antipremijų nebėra. Valstybinė kalbos inspekcija įteikė prizus už taisyklingą kalbą – gal inspekcijos funkcijos ir tegali būti tokios siauros.

Yra tekę skaityti ir nemalonesnių vertimų. Bet tos knygos nebuvo geriausiųjų penketukuose, jų nelydėjo palankios recenzijos. O čia jautiesi kaip ta nesusivokėlė striukumbukė iš A. Lindgren Ronjos plėšiko dukters ir tegali klausti:

– Kudė jie tei daru? Kudė? Kudė? (E. Stravinskienės vertimas.)