Keli  žodžiai knygos pasirodymo 65-mečio proga

„Aš įsivaizduoju kaip jūs merkiate gėles svetainėje ir nekenčiu viršilų“  - taip savo mamai kadaise rašė grafas Antuanas de Sent Egziuperi. Laiško autorius – prancūzas. Jam - dvidešim vieneri. Jo mama žino, kokie viršilos moka būti koktūs. Pirmojo pasaulinio karo metu ji tarnavo gailestingąja sesele.  Karas, dėkui Dievui, baigėsi...

Kodėl karinę tarnybą pasirinko jos sūnus? Todėl, kad nori skraidyti. Kariauti – ne.

Laiškai tais laikais keliauja ilgai. Tarkime, iš Pietų Amerikos, iš Buenos Airių iki Europos miestų – net penkiasdešimt dienų. Antuanas ir jo draugai lakūnai svajoja gabenti laiškus lėktuvais.

Naivi svajonė... Taip mano daugelis. Juk lėktuvai skirti tik kariauti, gal dar ieškoti nuotykių. Kur ten laiškai...

Svajonė išsipildė. Antuanas de Sent Egziuperi neliko armijoje – jis skraidino laiškus. O kiek jų parašė pats...
Ir ne tik laiškų. Jis tapo žymiu rašytoju.

Jo knygose, suprantama, daug mąstoma apie skrydį. Ne tik aviatoriaus... Juk skristi galime mes visi – kai sapnuojame, svajojame, žaidžiame. Kai įsivaizduojame, kad esame paukščiai. Mes visi tartum pakylame virš žemės, jei tik randame laiko pažiūrėti į debesis, į žvaigždes. 

„Žemė – žmonių planeta“ – taip Antuanas de Sent Egziuperi pavadino vieną savo romaną. Tartum primindamas: mes visi gyvename žvaigždėje.


Vaikams lakūnas parašė tik vieną knygą. Bet kokią... „Mažajį princą“ skaito viso pasaulio ir vaikai,  ir suaugę. Kiek filmų, spektaklių, operų... Skritingiausių. „Mažąjį princą“ kiekvienam lemta suvokti kitaip.

Kaip jautėsi grafas, tą knygą rašydamas? Ne kaip... Žemę – mūsų planetą – kamavo Antrasis pasaulinis karas. Gimtąją Prancūziją užėmė vokiečių kariuomenė. Antuanas de Sent Egziuperi glaudėsi Amerikoje, Niujorke. Norėjo būti naudingas savo tautai, bet... Jam jau per keturiasdešimt. Skraidyti karo lėktuvu per senas.

Kartą nejučiomis nupiešė mažą žmogeliuką plevėsuojančiu šaliku. O paskiau jau praminė jį Mažuoju princu, sukūrė istoriją. Apgyvendino, žinoma, žvaigždėje – nedidelėje planetoje.  Ir paleido keliauti po platųjį pasaulį – per kitas planetas. Galiausiai princas pateko į Žemę, į dykumą, pas lakūną – prie jo nukritusio ir sudužusio lėktuvo.


Ne. Neįmanoma atpasakoti. Juk ir Tu, skaitytojau, turi teisę suvokti šią trapią knygą visai kitaip nei aš, nei Tavo draugai, nei filmų ar spektaklių kūrėjai. Skaityti „Mažąjį princą“ – tartum skristi.

Knyga  pasirodė 1943 metų pavasarį. Taigi, „Mažajam princui“ šiemet – jau šešiasdešimt penkeri metai. Bet... Ar įmanoma jį įsivaizduoti suaugusį? Koks jis būtų?

Antuanas de Sent Egziuperi vis dėlto įrodė, kad turi teisę skraidyti. Kariavo, bet nežudė. Tarnavo žvalgyboje.

1944 metų liepos mėnesį žvalgas Egziuperi išskrido į paskutinį skrydį. Ir nebegrįžo. Dingo.

Kad pasakytų kas, kurioje jis dabar planetoje... O gal – debesyje.

                                                                                                                                                               Gintarė Adomaitytė