Neseniai pasirodė žinomo amerikiečių rašytojo Patricko Nesso knyga „Septynios minutės po vidurnakčio“. Tai istorija apie berniuką, kuriam teko sunkus išbandymas – išgyventi mamos netektį. Su skaudžia patirtimi susidūręs berniukas sunkiai susitaikė su esama situacija. Kaip  vaikai suvokia mirtį ir kaip su jais apie tai kalbėtis patars medicinos psichologė ir psichoterapeutė Ingrida Noreikaitė.

Ar tėvams sunku su vaikais kalbėtis apie mirtį? Kodėl taip yra?

Tėvams yra sunku kalbėti ne tik apie mirtį. Sunku vaikams pasakyti bet kokią informaciją, kuri jiems gali sukelti nusivylimą, pyktį, liūdesį. Tėvai yra linkę vaikus globoti ir saugoti, pavyzdžiui, nesakydami teisybės. Apie mirtį kalbėti visiems labai sunku, nes mes suvokiame savo mirtingumą.  Kaip tai pasakyti vaikui? Turėjau tokį atvejį, kai skambino žmonės iš kito miesto ir klausė, kaip   nepadarius traumos vaikui pasakyti, kad jo mama nusižudė? Mano atsakymas buvo toks: galima sakyti bet kaip, tačiau jūs vis tiek sutraumuosite vaiką. Kas iš to, jei nesakysim tiesos? Juk po mėnesio kito vaikui kils klausimas, kodėl mama mirė. Reikia jausmus išjausti, išliūdėti, išverkti. Kaip kalbėti su vaiku, jei jis žino tik pusę tiesos? Negali būti atviras ir nuoširdžiai su vaiku kalbėtis.

Kaip skirtingo amžiaus vaikai suvokia mirtį?

Tik gimusiems vaikams svarbu, kad jais kažkas pasirūpintų. Ir mažų vaikų mamos miršta, bet vaikas to nesuvoks. Labai svarbu, kad kitas žmogus vaiku rūpintųsi. Iki dvejų metų vaikų mąstymas labai konkretus. Jei žmogus numirė, vaikas mato, kad visi verkia ir liūdi, bet parodžius kokį nors žaidimą ar knygą – vėl viskas gerai. Aišku, vaikui gali kilti įvairiausių klausimų. Kur mama? Kur tėtis? Suaugusieji neturėtų fantazuoti ir sakyti „užmigo“ ar „išėjo“. Nes tada vaikui formuosis tokios mintys: „aha, užmigti ir dingti, tai gal tu mama nebeišeik, nes po to negrįši?“ Iki penkerių metų vaikai yra egocentriški. Panašiai kaip saulė ir planetos. Vaikas yra centre ir viskas verda aplink jį. Tėtis, mama ir kiti. Jeigu jiems pasakoma, kad „užmigo“, jie gali pradėti galvoti, kad kažką ne taip padarė. Vaikas gali imti svarstyti: „gal neklausiau, rėkiau?“ Reikia paaiškinti, kad žmogus miršta ne dėl to, kad kažkas neklauso ar kažkas atsitinka, bet žmogus miršta nuo konkrečios priežasties. Skaičiau, kad yra svarbu nesakyti „Dievulis taip mylėjo mamą, kad pasiėmė pas save“. Nes jei vaikas myli Dievą, tai ir jį, vadinasi, pasiims. Geriau jau sakyti, kad dabar Dievulis pasirūpins tavo mama, bet ne dėl to, kad labai mylėjo ir jam reikia gerų, mylimų žmonių. Kuo toliau, tuo labiau vaikas supranta mirties neišvengiamybę. 8–10 metų vaikai supranta, kad miręs žmogus jau nebegrįžta. Vaikas pradeda suprasti ir tai, kad jis pats yra mirtingas. Jeigu mažas vaikas suprastų, kad jis kažkada mirs, tai nesijaus saugus, gyvens nežinomybėje. Kažką pasiekti ir daryti gyvenime būtų labai sudėtinga, nes nebūtų susiformavęs saugumo jausmas. O paauglystėje būna toks prieštaravimo metas, kai norima įrodyti, kad gal ne viskas taip, kaip yra. Paaugliai net gali ryžtis kokiems nors rizikingiems dalykams, pavyzdžiui, lakstyti su motociklais ir bandyti įrodyti, kad yra nemirtingi. Juk dažnai paaugliai ir patiria tokias žiaurias avarijas. Tai savotiškas paskutinis pasispardymas prieš suaugusiųjų gyvenimą ir realų mirties suvokimą. Labai gerai, kad suvokiame savo mirtingumą. Mes gyvename.

Neseniai pasirodžiusioje Patricko Nesso knygoje „Sepynios minutės po vidurnakčio“ berniuko Konoro mama suserga sunkia liga. Kaip reikėtų elgtis panašioje situacijoje, kai vienas iš šeimos narių suserga ir po truputį jo gyvybė gęsta? Ar stengtis vaiką apsaugoti nuo žinojimo, kad artimasis miršta ir teigti, jog dar yra vilties pasveikti?

Sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Mes visi turime vilties. Knygoje berniuko mama irgi turėjo labai daug vilties, bandė skirtingus gydymo metodus, vaistus. Gydytojams pasakius teisybę, kad vaistai nepadeda, ir mama sugebėjo pasakyti savo vaikui teisybę. Vaikui skaudu, jis pavargo nuo nežinomybės. Nori, kad būtų geriau, bet nėra jokių požymių, nes mama jaučiasi vis blogiau. Vaikas negali gyventi, ir mokslai, ir draugai nukenčia. Jis lieka vienišas. Daug pykčio, baimės, nevilties, bejėgiškumo kyla. Knygoje vaikas turėjo nemažai laiko susitaikyti. Kyla labai intensyvūs jausmai. Ir tik pačioje pabaigoje vaikas suvokia, kad turės kitaip gyventi. Berniukas su močiute atrado vieną juos jungiantį bendrą dalyką – mamą.

Anksčiau Konoro ir močiutės santykiai buvo sudėtingi.

Tai visiškai normalu, nes vaikas turi augti su tėvais. Ir nėra normalu, kad močiutė ateina ir nemaloniais žodžiais jį vadina, užima jo vietą namuose.

Knygos personažas Konoras nenorėjo, kad kas nors žinotų apie jo mamos ligą. Jam nepatiko, kad jį guodžia, mokytojai atlaidžiai vertina ir nebaudžia, nes „jo tokia sunki situacija“. Ar tai galima laikyti savotišku vaiko atsiribojimu nuo situacijos?

Lietuvių tautai tai labai būdinga. Pavyzdžiui, skambina telefoniniai sukčiai. Sako, kad jūsų sūnus pateko į avariją. Iškart bėgama daryti to, ko prašoma. Neduok Dieve, kas nors sužinos, kas atsitiko,  juk tokia gėda. Kai žmogui yra labai sunku, jis užsidaro savyje ir būtent šiuo psichologiniu momentu sukčiai pasinaudoja. Jei kiti sužinos, kas vyksta mano gyvenime, ką pagalvos, ką pasakys? Kai užgriūna kažkas didelio ir sunkaus, norisi su ta situacija slėptis, o ne eiti ir visiems dalintis. Negali būti silpnas, nes jei eisi ir paprašysi pagalbos, parodysi, kad pats esi silpnas, negali susitvarkyti su savo problemomis.

Ir teigiama, kad vyrai apskritai neverkia ir tai yra silpnumo ženklas.

Taip. O iš tikrųjų yra atvirkščiai. Tik brandūs žmonės gali sau leisti nebijoti savo jausmų. Ir visiškai normalu, jei žmogus prašo pagalbos.

Konoras sapnuodavo košmarus, kuriuose mama išslysta jam iš rankų ir miršta. Ar dažnas toks reiškinys? Ką tai galėtų reikšti?

Pirmiausia reikėtų pakalbėti apie sapnų esmę. Kas yra sapnas? Trumpai tariant, tai – pasąmonės atspindys. Sapnas yra tai, ko neleidžiame sau jausti sąmonėje. Miegant pasąmonė veikiai labai stipriai. Berniukui buvo labai sunku pasakyti, kad jo mama miršta. Paskutinio apsikabinimo metu berniukas mamai pasakė: „Aš nenoriu, kad tu mirtum“. Jis pirmą kartą pasakė šį žodį. Jo mama miršta ir jis turi su tuo susitaikyti. Sapnas ir transliavo visą šią tiesą. Ir suaugusiam per daug sunku, o vaikui dvigubai sunkiau su tokia našta susitvarkyti. Reikia išgyventi tokius dalykus. Nėra kitos išeities.

Šermenys ir laidotuvės – mirusiojo pagerbimo, atsisveikinimo su juo apeigos. Ar reikia vestis vaikus į šermenis, laidotuves? Ar svarbu vaikams atsisveikinti su mirštančiu žmogumi?

Literatūroje turbūt sutiksite įvairių nuomonių. Manau, kad ne tik reikia, bet ir būtina. Kas yra šermenys? Visų pirma tai – atsisveikinimas. Tam, kad pradėtum toliau gyventi, turi atsisveikinti. Kad galėtum vienas duris atidaryti, kitas turi uždaryti. Šermenys yra ta vieta, kurioje gali atiduoti savo jausmus. Taip pat gali gauti paramą ir užuojautą iš kitų. Svarbu vaikui papasakoti, kas vyks.

Turite omenyje patį šermenų procesą?

Taip. Reikia paaiškinti, kas vyks ir kaip vaikas turėtų elgtis. Žmogus numirė, bus daug verkiančių ir visiems bus liūdna. Svarbu pasakyti vaikui, kad turės ramiai pasėdėti ir tyliai kalbėti. Žinoma, tikrai nereikia, kad mažas vaikas būtų penkias šešias valandas šermenyse. Bet atsisveikinti tikrai galėtų. O vyresniems vaikams šermenys padeda priimti realybės faktą.

Kaip artimieji galėtų padėti vaikui išgyventi skaudžias patirtis?

Pirmiausia turėtų pasirūpinti svarbiausiais vaiko poreikiais. Ne norais, bet poreikiais. Ko vaikui reikia tuo metu? Tarkim, jei miršta mama. Reikia, kad vaiku kažkas pasirūpintų. Kur jis miegos? Kas jam padarys valgyti? Kas drabužius paruoš? Kas pasakys, kur ir kada eiti? Kitaip sakant, reikia būti su vaiku. Jei vaikas sėdi ir verkia, reikia prisėsti šalia, pabūti kartu. Tokiu atveju netinka  moralizavimai. Geriausia – paprasčiausiai prisėsti greta, priglausti vaiką. Netinka frazės „neverk“ ar „nieko nepakeisi“.

Tikriausiai taip pat netinka ir frazės „viskas bus gerai“, „tu toks drąsus(-i)“?

Taip. Dar viena dažnai kartojama frazė – „Jei daug verksi, mirusiajam bus labai sunku gulėti ir jis karste vartysis, dėl to neverk.“ Tai yra visiškas absurdas. Tokiu atveju jausmus užspausim, uždarysim ir turėsim labai liūdnas pasekmes. Reikia pasirūpinti elementariais vaiko poreikiais – valgis, miegas, drabužiai. Svarbu, kad būtų, kas liūdnu momentu paimtų už rankos ir pavedžiotų. Aišku, ir suaugę turi rodyti savo jausmus. Jeigu jie bijos, tai ir vaikui bus pavyzdys, kad liūdėti nereikia. Aišku, kartais pasiekiamos ir kraštutinės ribos – rėkimas, daužymas. Kita vertus, tai yra normalu tokioje situacijoje. Kai žmogus pats yra labai didelėje traumoje, jis negali susitvarkyti su savo jausmais ir jam yra sunku padėti kitiems. Suaugę žmonės turi daugiau atraminių taškų – darbą, draugus, pomėgius, gyvenimo rutiną. Vaikas turi daug mažiau tokių taškų, jo pagrindinis ramstis – tėvai. Jei vienas iš tėvų numirė, vaikui iškart dingsta vienas ramstis. Ir suaugę žmonės turėtų suprasti, kad atsikėlę ryte nebus tokie patys. Darbe viskas kris iš rankų, atsiras nesklandumų, norėsis verkti. Tai yra normalu. Ir vaikas negali kitą dieną grįžti namo su dešimtukais. Keičiantis gyvenimo aplinkybėms, svarbu, kad išliktų kažkas pastovaus, nes tai padeda žmonėms grįžti į įprastą gyvenimo ritmą.

Kaip vaikui grįžti į normalų gyvenimą, mokyklą?

Paprastai, kojomis (juokiasi). Vis tiek reikės grįžti į mokyklą. Su tokiu pačiu siaubu, nes visi žino, jog kažko netekai ir dar prisidės tai, kad kelis mėnesius nelankei mokyklos. Užgrius dar vienas krūvis, juk visi jau bus pažengę, nuėję toliau, o tu atsilikęs. Šioje knygoje man patiko, kad nors ir buvo labai sunku, Konoras lankė mokyklą. Ir močiutė vežė, ir tėtis. Šioje situacijoje gailestis labai netinka. Tai bus tarsi meškos paslauga. Vaikui vis tiek reikės grįžti į tą aplinką.

O galbūt kokie nors papildomi užsiėmimai galėtų padėti vaikui atsitiesti?

Vaikui reikia turėti rutiną. Ne tik namus ir mokyklą, bet ir būrelius, fizinius užsiėmimus. Fizinė veikla yra tarsi panacėja nuo visų problemų. Nuo protinių problemų padės išsivalyti tik fizinė veikla. Ir atvirkščiai, kai pavargstama nuo fizinės veiklos, padės pailsėti protinė – knygos, kryžiažodžiai. Pusiausvyra labai reikalinga, o fizinis krūvis visomis prasmėmis pats geriausias. Ir kraujagysles stiprina, ir kraujospūdį kelia, jėgos gyvenime atsiranda. Kai sportuoji, pasiilsi nuo savo minčių, sunkių išgyvenimų. Ir mokykloje fizinio lavinimo pamokos padarytos ne be reikalo. Vaikai pradeda skųstis nemiga, kai beveik fiziškai nepavargsta. Kaip jie miegos, jeigu yra nepavargę? To tikrai labai reikia. Kaip sakoma, gedi ne tik širdis, bet ir visas kūnas. Būreliai, savipagalbos grupės, buvimas tarp žmonių gali padėti. Ir piešimas, muzika. Reikia suvokti, kad gyvenime tokių skaudžių situacijų būna. Žinoma, skaudu. Jei kyla pyktis, galima pagalvę padaužyti, parėkti. Viskas yra gerai, kas nekenkia nei pačiam, nei kitiems. Kitiems kenkia, kai mes juos žalojam, o sau kenkiam, kai savyje viską užspaudę laikom. Reikia atiduoti tą skausmą.

Galbūt skaitant „Septynias minutes po vidurnakčio“ Jums įsiminė kokia nors vieta?

Taip. Pavyzdžiui, ši: „– O jei kada nors, – pratarė ji dabar jau tikrai verkdama, – tu viską prisiminsi ir pasigailėsi, kad pykai, taip pykai ant manęs, kad net negalėjai kalbėti, žinok, Konorai, kad viskas gerai. Kad aš supratau. Aš tikrai suprantu. Žinau viską, ką nori man pasakyti ir tau nebūtina sakyti to garsiai. Supratai?“ Tuo metu, kai pikta, žmonės užsidaro ir nekalba. Bet tai galbūt paskutinis momentas, kai gali pasakyti mamai, kad nenori, jog ji mirtų. Po kelerių metų vaikas supras, kad nepasakė to, kada galėjo. Čia tikras perlas. Priešmirtinė žmogaus išmintis. Žmogus prieš mirtį negalvoja, kad kažko nepadarė, darbų nepabaigė, jis labiau galvoja apie tai, koks jis buvo su žmonėmis. Kad kažko nepasakė, su kažkuo nepasimatė. O ne tai, kad nepastatė namo ar viršininkui kokios nors užduoties neatliko. Tai lieka antrame plane. Taip pat ši: „– Ir tada pradėjau galvoti, kad noriu, jog viskas pasibaigtų. Noriu paprasčiausiai apie tai nebegalvoti. Nebegaliu pakęsti laukimo, nebegaliu pakęsti vienatvės“. Žmogaus resursai išsenka, paprasčiausiai būna per sunku, norima, kad viskas pasibaigtų. Aš galiu kentėti, kai žinau, kad tai kažkada baigsis. Ir visai kitas kentėjimas, kai nežinai, kada bus pabaiga. Tai labai išsekina. Klasikinė istorija – vaikas augo su mama, kuri smurtaudavo. Bet jis išgyvendavo tai, nes žinojo, kad vakare grįš tėtis, kad viskas bus kitaip. Visai kita būtų situacija, jei vaikas nematytų tos išeities. Tada tikrai prasidėtų įvairūs psichiniai sutrikimai ir panašiai.

Ką patartumėte norintiems padėti vaikui išgyventi artimo netektį?

Reikia išjausti, neuždaryti jausmų savyje. Normalūs visi jausmai, kurie aplanko. Bet kurie. Žmogus verkia, isterikuoja, pyksta. Tai visiškai normalu. Blogai būna, jei jausmai užspaudžiami, uždaromi. Problemos kyla tada, kai neleidžiame sau jausti. Psichologiniams sutrikimams atsiradus ir mokslas, ir sveikata, ir darbas trinka. Reikia leisti sau būti su jausmais.

Ačiū už pokalbį.

Leidyklos „Nieko rimto“ informacija