Bernardinai.lt kalbina prozininką, dramaturgą, poetą, vertėją Grigorijų Kanovičių, šiemet už kūrybą apdovanotą Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Kūrėjas yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, nuo 1993 metų gyvena Izraelyje.

Prieš keletą metų interviu minėjote, kad stebite tai, kas vyksta Lietuvoje, tik nebedalyvaujate aktyvioje politikoje. Ar tebesidomite kultūriniu Lietuvos, Vilniaus gyvenimu?

Aš ne tik stebiu, kas vyksta Lietuvoje, bet ir išgyvenu dėl to, kas ten vyksta. Man ypač kelia nerimą augantys ekonominiai rūpesčiai, kad ir kaip būtų keista girdėti iš žmogaus, gyvenančio toli nuo gimtinės, didėjanti emigracija.

Kaip Jums iš šalies atrodė projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“?

Manyčiau, kad jau vien toks pavadinimas leidžia tapti šiuolaikinės istorijos dalimi.

Ar, Jūsų akimis, pastaraisiais metais pakankamai pristatomas litvakų kultūros įnašas Vilniui, Lietuvai?

Kalbant apie kultūrinio litvakų paveldo, jų indėlio į Lietuvos dvasinius turtus įtvirtinimą bendratautėje sąmonėje, deja, tenka pasakyti, kad nėra kuo labai pasigirti. Mano akimis, vien atminimo lentomis Romanui Garry, Jašai Heifezui, skulptūromis Cemachui Šabadui ir Danieliui Dolskiui nereikėtų apsiriboti. Tuo žydų įnašas į Lietuvos kultūrą, švenčiančią savo tūkstantmetį, nesibaigia.

Beveik visos Jūsų rašytos knygos yra apie litvakų gyvenimą. Iš kur tiek istorijų, tiek gyvų detalių? Ar jas tiesiog atsimenate, ar kuriate pasakojimą iš atskirų fragmentų? Kūryba ir atmintis – turbūt labai susijusios, giminiškos sritys?

Visos istorijos, papasakotos mano kūriniuose, dažniausiai pagrįstos realiais įvykiais. Tiesa, jos daugiau ar mažiau pertvarkytos, rekonstruotos ir papildytos rašytojo vaizduote. Tai, kad kūryba ir atmintis jungiasi, nekelia man jokių abejonių.

Kokia knyga iš parašytųjų Jums mieliausia?

Autoriui, kaip motinai ar tėvui vaikai, yra brangios visos jo knygos. Kiekviena sąžininga knyga – meilės vaikas. Iš parduodamos meilės gimsta tik knygos-invalidės. Ir vis dėlto, vis dėlto... Mano romanas „Kvailių ašaros ir maldos“ tikriausiai yra geriausia iš to, kas parašyta mano plunksna.

Esate ne tik rašytojas, bet ir scenaristas. Dirbote su žymiais mūsų kino kūrėjais – Vytautu Žalakevičiumi, Raimondu Vabalu, Almantu Grikevičiumi, kitais režisieriais. Su kuriuo dirbti buvo mieliausia?

Prisiminęs darbą kine patiriu dvejopus jausmus – džiaugsmą ir sielvartą. Kadangi iš visų Jūsų išvardytų režisierių gyvas liko tik Almantas Grikevičius, tad jam pritariant neatsakinėsiu į klausimą, su kuo man buvo mieliau dirbti, kad neužgaučiau nei gyvųjų, nei mirusiųjų.

Ar tekdavo apsilankyti filmavimo aikštelėse – pažiūrėti, kaip dirbama? Kuo apskritai Jus žavėjo kino scenaristo darbas?

Filmavimo aikštelėse praleisdavau savaites, o kartais ir mėnesius. Už mobiliąją pagalbą statytojams kažkurio iš jų buvau pramintas „greitosios pagalbos karieta“. Scenaristo darbas ne iš lengvųjų, kartais tenka perrašinėti scenarijų penkis-šešis kartus, bet tas darbas ir moko prozininką valdyti tokius komponentus kaip fabula, dalių jungimas, psichologizmas.

Ar turite progą pasižiūrėti lietuviškų filmų?

Šiuo metu kinu nesidomiu ir neužsiimu. Filmus žiūriu retai, per televizorių dar rečiau, darbuojuosi ties paskutine savo prozos serija, skirta žydų Lietuvoje istorijai, trunkančiai pusantro amžiaus.

Norisi paklausti ir apie teatrą. Kaip ėmėtės rašyti pjeses? Ar lankydavotės jų pastatymuose? Turėtų būti labai įdomus jausmas – matyti, kaip tavo sukurtą žodinę tikrovę kiti įgyvendina scenoje. Rezultatai dažniau džiugindavo ar nuvildavo?

Tiksliai pasakyti negaliu, kodėl ėmiausi rašyti pjeses. Turbūt dėl to, kad kai buvau jaunas, išbandžiau visus žanrus, išskyrus operetės libretą. Nors amžiną atilsį Benjaminas Gorbulskis bandė ir tuo sugundyti, bet nepasidaviau. Tačiau jo naujametei dainai žodžius vis dėlto sukūriau.

Beveik visos mano pjesės buvo pastatytos Klaipėdos teatre, jas statė režisierius Povilas Gaidys, kuriam esu dėkingas už ilgametį bendradarbiavimą. Pastatymai džiugino – būtų nuodėmė tvirtinti priešingai.

Jums yra tekę bendradarbiauti su teatro žmonėmis – Eimuntu Nekrošiumi, kitais šiai meno sričiai atsidavusiais žmonėmis. Ar tie ryšiai išlikę, pabendraujate?

Su nuostabiu režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, jei galima taip sakyti, „dirbau“ ties Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pastatymu. Būtent tas mano inscenizuotas ir stipriai pertvarkytas E. Nekrošiaus spektaklis bei vaidinimai pagal Sauliaus Šaltenio pjeses (duok Dieve, abiem kūrėjams sveikatos!) buvo man patys įsimintiniausi teatro įvykiai tuometinėje, dar labai priklausomoje Lietuvoje. Su Eimuntu ir Sauliumi (pastarasis – mano kaimynas ir senas bičiulis) matomės labai retai. O gaila.

Kokia teatro situacija Izraelyje, ar jis mėgstamas?

Galima drąsiai teigti, kad Izraelis – teatro šalis. Tokiuose miestuose kaip Tel Avivas, Jeruzalė, Haifa, Beer Ševa veikia patys didžiausi stacionarūs teatrai. Be jų, savo spektaklius žiūrovams rodo ir nedideli, kartais net miniatiūriniai teatrai, sukurti repatriantų iš buvusios Sovietų Sąjungos ir pateikiantys savo meną rusų kalba.

Visame teatro pasaulyje žinomi tokie kolektyvai kaip labai seniai susibūrusi trupė „Gabimos“, „Kamerinio teatro“ ir „Gešerio“, kuriam vadovauja talentingas režisierius Eugenijus Arje, atvykęs į Izraelį iš Peterburgo. Teatrų repertuare yra ir pasaulinės klasikos, ir vadinamųjų avangardinių pjesių. Labai populiari yra amžiną atilsį Chanocho Levino, sekusio Beckettu ir Jonesco, kūryba. Nenuostabu, kad teko nugirsti, jog viena iš jo pjesių, rodos, susidomėjo ir Šiaulių teatras.

Apsilankote teatre Izraelyje? O gal ir Lietuvoje pavyksta užsukti į kokį spektaklį?

Deja, po širdies operacijos mano galimybės lankytis teatruose stipriai sumenko ir Izraelyje, ir Lietuvoje.

Šalia Jūsų „rimtųjų“ prozos kūrinių bent ankstyvajame kūrybos periode galima rasti ir kitokių, skirtų pajuokavimams – šmaikščių epigramų, parodijų. Paskui šį Jūsų pomėgį tarsi užgožė kitas – romano – žanras...

Tenka prisipažinti, kad apie parodijų žanrą nė galvoti negalvojau. Parodistu tapau ne savo noru, padedant savo tuometiniam draugui Stasiui Krasauskui, kuris, sėdėdamas „Neringoje“ ir laukdamas užsakymo, piešė to meto meninio elito šaržus – Korsako ir Baltušio, Stasiūno ir Noreikos, Vabalo ir Žalakevičiaus, Gečo ir Savicko, Venclovos ir Sajos. Visų ir neišvardysi. Ten pat, „Neringoje“, Stasiui kilo mintis savo šaržus praturtinti trumpais eilėraštukais, ir jis kreipėsi į mane prašydamas: „Parašyk! Tik lietuviškai.“ Mano prieštaravimai, jog lietuvių kalbą man dar tobulinti ir tobulinti, jam jokio įspūdžio nepadarė. Rašyk, ir viskas.

Ir aš, nenorėdamas pyktis su draugu, ėmiau rašinėti eiles. Jam jos patiko. Patiko ir „Vagos“ leidyklai – ji išleido knygelę „Linksma akim“, kuri ilgam nustelbė visas mano pjeses ir romanus.

Antrą sykį tokiam eksperimentui paskatino Andrius Cvirka. To eksperimento išdava – nauja parodijų knygelė „Nuogi Olimpe“. Ties tuo mano kaip poeto humoristo kelias ir nutrūko, ir aš ėmiau rašyti tik didelės apimties prozos kūrinius.

Vertėte daug lietuvių rašytojų kūrinių į rusų kalbą. Kas Jums lengviau – versti ar rašyti savo kūrinį?

Iš tiesų, verčiau daug. Pats nebetikiu, kad tiek išverčiau iš lietuvių į rusų kalbą. Romanai, poemos, pjesės. Bijau sumeluoti, bet, regis, jei sudėčiau visas savo išverstas knygas į lentynas, tai turbūt galima būtų steigti nedidelę, bet solidžią bibliotekėlę. Balys Sruoga ir Juozas Grušas, Teofilis Tilvytis ir Juozas Paukštelis, Vladas Dautartas ir Bronius Radzevičius, Jonas Avyžius ir Mykolas Sluckis.

Vertimai man buvo ne tik kaip priemonė papildyti šeimos biudžetą, – visų pirma jie tapo man puikia lietuvių kalbos mokykla.  

Ar pritariate plunksnos brolijoje kartais pasigirstančiam posakiui, kad gerai išversti galima tik patinkantį kūrinį? Ar visus kūrinius, kuriuos teko versti, mėgote?

Lengvų vertimų nepasitaikė. Lengva išversti laikraštinį straipsnelį ar skelbimą, o meniniai vertimai – tai sunkus, sekinantis darbas.

Didžiausią malonumą patyriau versdamas Balio Sruogos „Dievų mišką“, eiliuotą Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“ ir satyrinę Teofilio Tilvyčio poemą „Dičius“. O Broniaus Radzevičiaus romanas man tapo tiesiog atradimu. Labai gailiuosi, kad nepavyko išversti jo antrosios dalies.

Tenka prisipažinti, kad ne visi vertimai man patiko. Tačiau aš stengiausi kiekvieną kartą savo darbą atlikti kuo geriau.

Po Antrojo pasaulinio karo apsigyvenote Vilniuje. Kaip iš viso prisijaukinti tokį – nusiaubtą – miestą? Kaip susigyventi su sunaikintais žydų (o gal ir kitų gyvenusių tautų, bendruomenių?) kultūros ženklais?

Apie pokario Vilnių parašiau nemažai apsakymų, kuriuos galima rasti mano naujojoje knygoje „Debesis, vardu Lietuva“, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje lietuviškai. Viliuosi, kad šiuose apsakymuose teisingai perteikta nusiaubto Vilniaus atmosfera ir santykiai tarp skirtingų tautybių žmonių. Žinoma, žydų kultūrą liudijančių ženklų buvo labai sunku rasti, jei tokiais ženklais nelaikytume visiškai sugriautos pasauliniu mastu žinomos Didžiosios sinagogos ir žydų vaikų namų Neries krantinėje.

Kaip tik šiom dienom minime 20-ąsias Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metines. Kokie įvykiai per tuos metus labiausiai džiugina, o kokie labiau nuvilia?

Esu laimingas, kad teko tapti aktyviu atkūrusių Nepriklausomą Lietuvą veiksmų dalyviu ir liudininku. Nėra jokios abejonės, kad pagrindinis vaidmuo šioje istorinėje pergalėje atiteko Sąjūdžiui. Labai džiaugiuosi, kad didžioji dalis Lietuvos žydų, Lietuvos žydų bendruomenės, kuriai man teko garbė vadovauti, ryžtingai, be jokių dvejonių, palaikė šį lietuvių tautos siekį tapti laisvai ir nepriklausomai. Apie tai, ko Lietuvai nepavyko pasiekti, nesiryšiu kalbėti iš tolo, nors ir kasmet atvažiuoju pas draugus ir aplankyti artimųjų kapų.

Viename pokalbyje minėjote, kad „svarbiausia yra kova su stereotipais. Reikia gelbėti kiekvieną tautą nuo išankstinio manymo apie kitą tautą. Jeigu neišgelbėsime, tai bus „kriukis“. Kai kalbama apie literatūros galimybę keisti žmonių supratimą apie pasaulį, turbūt prisimenamos pačios svarbiausios skaitytos knygos. Kokios jos galėtų būti? Ką skaitote dabar?

Deja, literatūra ir menas negali taip stipriai paveikti žmogaus, kaip daugelis kažkada buvo įsitikinę. Mažai kas, šiandien perskaitęs „Romeo ir Džuljetą“, panašioje situacijoje pasielgtų kaip jiedu.

Man rodos, „plačiosios“, kaip anksčiau sakydavo, „masės“ šiandien tenkinasi erzaco kultūra, tikrojo meno imitacija. Nūdienos pasaulyje viešpatauja ne gerumo ir meilės, o priešiškumo, nekantrumo ir neapykantos žodžiai, kuriems nereikalinga dorovinė meno įtaka. Būta laiko, kai kiekvieno didžio kūrinio esmėje glūdėjo „Dešimt įsakymų“ ir pats Pirmasis – „Nežudyk“. O kas dabar?

Man per sunku atsakyti į Jūsų klausimą, kokios knygos gali padėti gerinti pasaulį. Paprasčiausia pasakyti: visos geros, bet tai, rodos, būtų tik „mus liaupsinanti apgaulė“, pasak Puškino.

Ką skaitau? Puikaus Izraelio rašytojo, daugsyk nominuoto Nobelio premijai gauti, Amoso Ozo kūrinį „Paruoštas poilsis“.

Ar domitės literatūriniu gyvenimu Lietuvoje? Ar sekate jaunesnių rašytojų kūrybą, gal galėtumėte paminėti Jums įdomesnius, svarbesnius?

Stengiuosi domėtis. Atostogaudamas Nidoje perskaitau visus per metus bibliotekoje sukauptus „Metų“ žurnalus. Stebiuosi naujų moteriškų vardų gausa – atsiranda įdomių poečių ir prozininkių. Pernai perskaičiau nuostabų Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnio“! Seniai nebuvau patyręs tokio malonumo.

Ir tokį pat klausimą norėtųsi užduoti apie Izraelio literatūrinį gyvenimą: ar domitės? Kuo tie literatūriniai gyvenimai skiriasi?

Manau, kad literatūrinis gyvenimas Izraelyje nuo tokio gyvenimo Lietuvoje skiriasi tuo, jog Izraelio rašytojų sąjunga jungia skirtingom kalbom arabiškai kuriančius rašytojus – ivrit, jidiš, rusiškai, angliškai, ispaniškai, ukrainietiškai. Kitas skirtumas – Izraelyje, atrodo, rašo visi. Ne veltui izraelitus vadina Knygos tauta.

Ką šiuo metu kuriate?

Šiuo metu rašau memuarus apie savo mamą.

Ar šiemet žadate apsilankyti Lietuvoje?

Jei leis sveikata, su žmona būtinai atvyksime į Lietuvą ir šiais metais.

Klausinėjo Antanas Šimkus