Turiu prisipažinti, kad man pasisekė. Gimiau kaimo mokytojų šeimoje. Mūsų butas buvo dviaukščio mokyklos pastato antrame aukšte. Pirmame – klasės ir nedidelis kambariukas, kurį vadindavome biblioteka, nes ten buvo lentynos. Iš tikrųjų tai buvo sandėlis, nes abudu mokytojai – mano tėvas ir motina – turėjo susidoroti su keturiomis pradžios mokyklos klasėmis, sąsiuviniais, namų darbais. Kur jau ten rūpinsis biblioteka. Knygos ir žurnalų, laikraščių komplektai ir palaidi numeriai lentynose ir ant grindų buvo sukrauti kaip papuola. Raktas kabėjo virtuvės duryse.

Kaip ten buvo kai buvau visai pyplys, neatsimenu. Rodos, būdavo kaimynų duktė už auklę, bet maždaug kai buvau trijų, aukle buvo keturios vaikų pilnos klasės. Nueidavau tai į vieną, tai į kitą, tai pas mamą, tai pas tėtį, atsisėsdavau kur radęs, spoksodavau ir klausydavau. Taip išmokau skaityti, pats to nepastebėdamas.

Vakare, prisibėgiojęs, imdavau raktą ir eidavau į biblioteką. Jeigu kuri knyga nusibosdavo, imdavau kitą. Tas pat su žurnalų ir laikraščių komplektais. Jokios atrankos nei sistemos.

Atsimenu, Anatolio Franso „Pingvinų salą“ skaičiau kaip pasakojimą apie tikrą trumparegį, kuris atrado salą pilną pingvinų ir pamanė, kad tai žmonės, juos pakrikštijo, taip sukėlęs didžiulį sąmyšį. Net nepagalvojau, kad tai satyra, kaip satyra ir Guliverio kelionių aprašymai.

Kai buvau 4-erių ar 5-erių, pradėjau skirti fikciją nuo realybę vaizduojančių rašinių. Iš prancūzų kalbos versta knyga „Taraskono Tantarėnas“ (aiškiai suaugusiems), „Peliukės Micės  laiškai“, Karlo Majaus, Main Rido knygos buvo ypač įdomios, nes svarbios. Iš jų su bičiuliais mokėmės taurumo, ištikimybės. Pasivadinome jų veikėjų vardais, kariavome.

Daktaro Dolitlio (iš kurio vėliau Rusijoje padarė „Daktarą Aibolitą“, o Lietuvoje „Daktarą Aiskaudą“) istorijos man atrodė gryna teisybė. Iš kitos pusės, „Murziuko dienoraštis“, labai smagi knyga apie nykščio dydžio žmogeliukus – elfus, kurie gyvena tarp žmonių, net savo futbolą žaidžia, man buvo visai aišku – išsigalvojimas, bet labai įdomus.

Knygas šlaviau vieną po kitos, neskirdamas, kuri vaikams, kuri „dideliems“. Jeigu nesuprasdavau, mesdavau į šoną. Tai, kad anksti išmoksti rašto, nesutrumpina vaikystės, o priešingai – padaro ją turiningesne. Paskendusi televizijoje, ypač animaciniuose filmukuose, ji tampa šiaudine.

Labiausiai patikdavo žurnalai – „Trimitas“, „Karys“, „Skautų aidas“, „Lurdas“. Jie buvo daug menkiau iliustruoti negu dabar Lietuvoje leidžiami, bet man jie buvo neįkainojamos vertės: kaimo vaikiukui, nemačiusiam traukinio, miesto ar kino, atvėrė langą į pasaulį. Į miestus, žemynus, nesenos praeities kovas, į senąją istoriją irgi, į klastingus Lietuvos priešus Kaune, Klaipėdoje, į skautų laužų ir žygių romantiką.

Svarbiausia, kad mano to meto nuomone ta informacija buvo 100 proc. teisinga. Juk išspausdinta! Galbūt iš čia mano prisirišimas prie faktų prozos ir prie žurnalistikos. Galvoje tada turėjo būti košė. Bet tai nieko baisaus. Žmogaus smegenys nepaprastai galingas instrumentas. Jos viską sutvarko. Mes išnaudojame tik 5 proc. jo galios.

Kai suaugau ir jau savo vaikų turėjau, jiems mano knygų lentynos visada buvo atviros. Juk vaikų ir paauglių smegenys labai godžios. Gamta jas užprogramavo mokytis. Jos kaip plastilinas – priima viską. Bet ir gyvenime yra visko. Jie vis tiek su tuo susidurs.

Pastebėjau – pamatę, kad skaitau knygą jie irgi ištraukia kokią nors, dažniausiai savąją, ir skaito. Tiesa, dabar kartais televizija nukonkuruoja. Bandžiau jiems aiškinti, kad knyga įtraukia tave kurti vaizdus ir personažus drauge su jos autoriumi. O televizija paduoda jau sukramtytą maistą. Tu neaugi.

Kai dar visai mažiukai buvo, žaisdavau su jais žaidimus, kuriuos mama su manim žaisdavo – paplūdimyje ar lovoje, brėžia pirštu man ant pilvuko ar nugarytės raidę „A“. Nematau, bet turiu atpažinti. Paskui kitą raidę. Labai smagu.