E.L. James slapyvardžiu pasirašytas erotinis romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ir jo tęsiniai „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių“, „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“, „Grėjus: Penkiasdešimt pilkų atspalvių pagal Kristianą“ (toliau visą seriją vadinsiu „Atspalviais“) vos prieš kelerius metus buvo tarp pačių skaitomiausių knygų. Šiandien, entuziazmui kiek atvėsus, galime blaiviau svarstyti, kuo ši knyga patraukė milijonus skaitytojų visame pasaulyje.

Trilogiją perskaičiau nuo pradžių iki galo (tiesa, vietomis greituoju skaitymu – tik permesdama akim), nes buvau pakviesta į radijo laidą. Supratau, kad nebuvau pirmoji iš literatūros kritikų, į kurią buvo kreiptasi. Priėmiau kvietimą iš profesinės savigarbos (kas nors turi kalbėti ir apie netikusias knygas) ir iš dalies – asmeninių įsitikinimų (literatūros kritikai, net ir mokslininkai, turėtų žinoti, ką skaito „paprasti žmonės“). Iš reikalo skaitau gal net didesnę dalį knygų, nors manau, kad skaitymas turėtų būti malonumas. Džiugiausia būna, kai, pradėjusi skaityti iš reikalo, suprantu, kad jau skaitau savo malonumui. Didžiausias liūdesys, perskaičius „Atspalvius“, kilo supratus, kad, jeigu tokius tekstus galima parduoti kaip literatūrą, vadinasi, nepagailėjus lėšų reklamai, sėkmingai galima parduoti bet ką: nuo dantų pastos iki politinių pažiūrų. Kita vertus, jeigu „menas“ (šiuo atveju rašyti žodį be kabučių būtų nesąžininga) turi misiją „priversti susimąstyti“, tai  šis romanas savo funkciją bus atlikęs.

Galima džiaugtis, kad lietuviai nebuvo išimtis pirkdami ir skaitydami tai, kas madingiausia. Bet yra ir liūdnesnė šio reikalo pusė: pas mus nebuvo tokių diskusijų, kokias sukėlė ši knyga Vakaruose. Tiesa, ir tai dėsninga: „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ nėra išimtis palyginti su visų kontroversiškų kultūros reiškinių recepcija. Lietuvoje, kaip ir kitose jauno kapitalizmo šalyse, visuomenė, be retų išimčių, dar nesugeba kritiškai žiūrėti į suinteresuotų grupių, pavyzdžiui, leidėjų ar platintojų, formuojamą nuomonę, anonsavimas nelabai skiriasi nuo reklamos, kultūros spauda, balansuojanti ant bankroto ribos, neišgali adekvačiai reaguoti į nuolat į rinką išmetamus „kultūros produktus“ ir juos lydintį informacinį triukšmą. Dauguma skaitytojų, atrodo, nesuvokia, kad etiketės „perkamiausia knyga“ ir „geriausia knyga“ yra veikiau antonimai, o ne sinonimai. Klasikine šios taisyklės išimtimi įprasta laikyti Vladimiro Nabokovo „Lolitą“ (pirmiausia atmestą kelių leidyklų, išleistą 1955 m. Paryžiuje ir tik po trejų metų, knygai pasirodžius JAV, sumušusią perkamumo rekordus), kurią iš dalies – tematiškai, kaip „skandalingą“ – gal ir tinka minėti „Atspalvių“ kontekste. Tačiau „Lolitos“ kontekstas visai nebetinka, kai kalbame apie šiuos romanus, kaip apie literatūros kūrinius: nors šiandien literatūra galima vadinti viską, kas parašyta, „Atspalviai“ būdamas itin varganas, nuspėjamo siužeto ir primityvios raiškos tekstas sunkiai gali būti priskirtas grožinei literatūrai, kurią tradiciškai tebelaikome menu.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad knygos, leidžiamos keliose šalyse tuo pat metu, paprastai būna nedidelės meninės vertės (šitai pasakytina ir apie Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“, kad ir kaip besidžiaugtume Lietuvos istorijos adaptacija vakariečiams paaugliams). Diskutuojant dėl plačiai reklamuojamų knygų vertės dažnai teigiamybe laikomas faktas,  kad šias knygas perskaito tie, kurie šiaip jau neskaito. Tačiau būtų sąžininga, jeigu tokios knygos ir būtų pirmiausia pristatomos ne kaip „skandalingos“ ir „intriguojančios“, bet kaip skirtos neišprususiam skaitytojui, kaip tikslinei auditorijai. Mažai tikiu ir laimingu scenarijumi, kad, nuo „Atspalvių“ pradėję skaityti, tie neišprusę skaitytojai susidomės ir sudėtingesne literatūra. Maždaug prieš penkiolika metų buvau liudininkė, kaip knygų neskaitantys vaikai lenktyniavo, kas greičiau įveiks naują „Hario Poterio“ dalį. Širdis džiaugėsi regint tokį entuziazmą. Šiandien anuometiniai vaikai jau bebaigią universitetus, bet „Haris Poteris“ ir liko kone vienintelės knygos, perskaitytos šalia privalomų mokyklinės programos kūrinių. Žinoma, tai irgi geriau negu išvis nieko.

Optimistinė nuomonė, skelbta komercinės žiniasklaidos nuzulintų veidų, tikino, kad „Atspalviai“ grąžins išblėsusią aistrą į jūsų nuobodų miegamąjį. Neįmanoma patikrinti, ar kam nors tos aistros grįžo, bet dar Miguelis de Cervantesas atskleidė, jog pavojinga painioti grožinę literatūrą su gyvenimu. Kas patrauklu knygose ar kine, retai būna gražu tikrovėje. Pirmiausia kalbu apie moterų mazochizmą, poetizuojamą romane, kurio tikrai nereikia skatinti. Jeigu tikėsime statistika, tai smurtą artimoje aplinkoje (kitaip tariant, namuose) patiria kas trečia moteris, tad visus įmanomus kraujosruvų atspalvius skaitytojos pažįsta ir be knygų.

Rašytojų ir literatūros kritikų nuomonės apie „Atspalvius“ buvo kategoriškai neigiamos. Dažnai cituojamas Salmanas Rushdie, teigęs, niekad nėra matęs tokio prasto teksto, kuris būtų išspausdintas, – šalia jo Stephenie Meyer „Saulėlydis“ (Twilight) tampa Levo Tolstojaus „Karu ir taika“. „Saulėlydis“ čia buvo paminėtas ne atsitiktinai. E.L. James savo, kaip rašytojos, karjerą pradėjo rašydama „Saulėlydžio“ (amerikiečių rašytojos Meyer keturių fantastinės romantikos knygų serija) tęsinį interneto svetainėje, kurioje fanai skelbia savo mėgstamų kūrinių variacijas. Nors autorių teises ginantys įstatymai neleistų komerciškai naudotis jau sukurtais tekstais juos transformuojant, gerbėjai gali ne pelno tikslais rašyti kūrinių tęsinius ar plėtoti siužetus. Svetainės skaitytojams kai kurie E.L. James rašiniai pasirodė pernelyg provokatyvūs, dalį jų teko pašalinti, bet ji nesustojo ir galiausiai „Saulėlydžio“ protagonistus pavertė Kristianu Grėjumi ir Anastazija Stil.

Diskusija apie „Atspalvius“ buvo nepalyginti įdomesnė už lengvai nuspėjamą romanų siužetą. Vienas iš dažniausiai keltų klausimų buvo: kas nutiko, kad mūsų pofeministiniame pasaulyje, kur moterys kalba jau ne apie lygias formalias teises, bet apie lygias realias galimybes, pasisekimo sulaukė knyga,  pasakojanti apie smurtingus santykius kaip apie nuotykį, psichologinę, fizinę ir finansinę priklausomybę – kaip geistiną moters laimę? Princo ir Pelenės istorija yra sena. Žmogui reikia pasakų, jeigu nereikėtų – Holivudas su Bolivudu ir kiti pasakų gamybos fabrikai būtų seniai bankrutavę. Čia nauja tik tai, kad Pelenė – mazochistė ir anoreksikė (pamiršta pavalgyti).  Už pažeminimą Pelenei atlyginama su kaupu, jos meilė išgydo jo sužeistą širdį ir seksualinius polinkius (autorė buvo kritikuojama ir todėl, kad polinkį į sadomazochizmą laiko reikalingu gydymo ir išgydomu, nors dabar „norma“ laikoma bet kas, kas vyksta partnerių sutarimu).

Tikėtina, kad eilinis vakarietis „Atspalviuose“ įžiūri ir pabarstytų kultūrinių aliuzijų: tarkim, Anastazija rašo baigiamąjį darbą iš Thomas’o Hardy’o romano  „Tesė iš d’Erbervilių giminės“ (šio romano, kvestionavusio XIX a. Anglijos seksualinę moralę, pirmoji publikacija 1891 m. buvo cenzūruota); „Grėjus“, žinoma, reikškia ne tik pilką spalvą, bet ir nurodo į „Doriano Grėjaus portretą“. Neatsitiktinai jauną Kristianą tvirkinusi moteris vadinama ponia Robinson: taip vadinosi herojė 1967 m. filmo „Abiturientas“ (The Graduate), kuriame Dustinas Hoffmanas vaidino tarp motinos, ponios Robinson (akt. Anne Bancroft), ir jos dukros pasiklydusį vaikiną, galiausiai pasirenkantį dukrą. Mano kartos žmonės iš vaikystės atsimena šiam filmui sukurtą Simono ir Garfunkelio dainą „Mrs. Robinson“. Esama „Atspalviuose“ ir užuominų į markizo de Sade’o kūrybą  (ne tik smurto ir seksualinio malonumo ryšys, bet ir pati nekaltos merginos, įvesdinamos į rafinuoto ištvirkavimo pasaulį, tema). Tekste galima įžvelgti net populiariųjų 9-ojo XX a. dešimtmečio feministinės psichologijos knygų, tokių kaip junginės krypties autorės Jeanos Shinoda Bolen „Deivė kiekvienoje moteryje“, terminų atšvaitų („mano vidinė dievaitė džiūgauja“), tapusių savo pačių parodija: turėjusios padėti moterims atgauti orumą, „vidinės dievaitės“  džiūgauja, kad moterys praranda psichikos savastį. Lengvabūdiškas, jeigu ne pavojingas, yra pagrindinis „Atspalvių“ nurodymas: stenkis, turėk kantrybės, aukokis, ir sadistiniai tavo partnerio polinkiai išnyks. Tikrovė, ir ne tik Lietuvos, reikalautų moterims patarti kitką: negyvenk nė dienos su smurtautoju ar girtuokliu, bėk kuo toliau šiandien pat, nes tavo atsidavimas jo nepakeis, o tu nukentėsi. Šiuo požiūriu optimistinis knygos scenarijus (jis tampa mylinčiu dviejų vaikučių tėveliu, ji pristaiko prie jo seksualinių poreikių) yra tiesiog antifeministiškas ir puoselėjantis absurdiškas viltis  moterims, kurios ir šiaip jau visuomenės skatinamos beprasmiškai aukotis. Yra žinoma, kad absoliuti šių knygų skaitytojų dauguma yra moterys, ypač vidutinio amžiaus (patyrusios mažai džiaugsmo gyvenime, taip pat ir intymiame) bei paauglės, kurių požiūris dar tik formuojasi – remiantis pačiais netinkamiausiais šaltiniais, tokių kaip pornografija, formuojanti itin siaurą, kūną nuo asmenybės atskiriantį požiūrį į tai, kas yra seksas, ir tokių knygų kaip „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Graudžiausia, kad šalyse, kurių mokyklose vis dar nėra seksualinio švietimo (Lietuva priklauso šiai grupei), XXI a  merginos iš panašios lektūros gauna stereotipų rinkinį: vyrams rūpi tik seksas; seksas merginai yra priemonė įgyti statusą ir praturtėti; seksas susijęs su kančia, ir taip iki begalybės. „Atspalvių“ populiarumas yra nepaneigiamas argumentas teigiantiems, kad gyvename itin reakcingais laikais, kai XX a. II pusės feminizmo iškovojimus bandoma nutrinti dailiai įpakuotais „tikrojo moteriškumo“ vaizdiniais.

Kas iš šių knygų, be autorės ir leidyklos, dar uždirbo? Žinoma, sekso įrankių gamintojai ir pardavėjai. Parodijų kūrėjai (knygų, tokių kaip F.L. Fowler „50 vištienos atspalvių“, ar filmų, tokių kaip „Penkiasdešimt juodų atspalvių“). Kas pralaimėjo? Skaitytojai, kurie būtų galėję savo laiką skirti naudingesnėms knygoms.