Vasario 8 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrius jau šeštą kartą surengė praėjusių metų knygų aptarimą bei kūrybiškiausių literatūros kūrinių dvyliktuko rinkimus. Orientacinė literatūrologų pokalbio tema – „Pasaulis, kurį siūlo 2007 m. knygos“.

Pasak Dalios Satkauskytės, viena esminių tendencijų – užsienio literatūra išstumia lietuvių literatūrą, ir skaitytojai (pirmiausia – dėl didesnio pasirinkimo) renkasi būtent užsienio autorius. Dvi išties stiprios knygos – Liūnės Sutemos „Tebūnie“ ir Dalios Staponkutės „Lietumi prieš saulę“. Antipodas – Birutės Mar (Marcinkevičiūtės) „Cinamonu kvepiantys namai. Iš rytietiškų dienoraščių“ – primena egzotišką kičą. Donatos Mitaitės pastebėjimu, itin nepatogus šios knygos formatas, tad ji tiesiog pasmerkta būti neskaitoma. Kaip teigia D. Satkauskytė, 2007-aisiais išleistose knygose nuorodų į socialinę realybę daugiau nei reikia. Pavyzdžiui, Renatos Šerelytės novelių rinkinyje „Balzamuotojas“. D. Satkauskytė prisipažino ilgai diskutavusi su L. Mačianskaite apie R. Šerelytės fenomeną. R. Šerelytė turi puikią vaizduotę ir kalbos jausmą, tačiau neadekvačiai pasirenkami objektai; kalba ir vaizduojamas pasaulis nesutampa; personažai tuščiaviduriai. Ryški tendencija – istorijos dekoratyvumas (N. Kliukaitės „Šatrijos Ragana“). Vaidos Blažytės „Ieškojimai“ – itin gluminanti knyga. Stipri praėjusių metų poezija: A. Grybausko „Žuvys“, A. Ališausko „Rentgeno nuotraukų albumas“ ir ypač – L. Jakimavičiaus eilėraščių apysaka „Elio“.

Loreta Mačianskaitė, apmąstydama praėjusių metų literatūros pasaulį, bandė sukonstruoti semiotinį kvadratą. Literatūrologė džiaugėsi, kad grįžta novelės laikas: rašytojai (R. Šerelytė, H. Kunčius...) imasi mažesnių formų, ir tai jiems išeina į naudą. Matyti, kad pasikeitė ir leidėjų požiūris į novelę.

Įcentrinę novelės jėgą akcentavo ir Loreta Jakonytė, aptarusi ir praėjusių metų prozos tendencijas, ir specifinę literatūros nišą – vaikų literatūrą. Rašytojai grįžta prie „ankstesniojo“ pasaulio, prie tų kūrybos tradicijų, kurios seniai išbandytos kaip patikimos. Teigiamai įvertintos Henriko Algio Čigriejaus novelės knygoje „Varna braukia ašarą“; gana vykęs Genovaitės Bončkutės debiutas „Laukiniai prisiminimai“; nustebino Kazio Sajos fantastiniai apsakymai „Tas, kuris“. Kur kas menkesnės kokybės Zitos Čepaitės „Mano rožė. Tavo rožė“, Rimanto Černiausko tekstai. Vaikų literatūros vardynas didelis ir įvairus: V. Braziūnas, G. Beresnevičius, G. Morkūnas. Vyraujantis žanras – pasaka, skirta jaunesniajam skaitytojui. Dėl to ir pasaulis vaikų literatūroje šviesus.

Imeldos Vedrickaitės pasirinktos knygų aptarimo temos – beprotybė, svaigulys, sacrum et profanum. Literatūrologė rėmėsi A. Sverdiolo mintimi, jog šiandieninėje kultūroje trūksta aukštos prabos ironijos, vietoj jos siūlomas cinizmo perteklius. Daug elitinių rašytojų kuria „dendžio“ įvaizdį (S. Parulskis, J. Erlickas, K. Navakas, A. Jakučiūnas...). Žodžio pasiansas, žongliravimas prasmėmis akivaizdus K. Navako svaigiuose eilėraščiuose-blevyzgose („Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“). Herkaus Kunčiaus novelių knygoje „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ – sovietinių chimerų paradas. Tekstuose iškyla seksualumo ir valdžios dominantė, proto ir kūno prievarta. Tai – blogio triumfo misterija: auka tampa budeliu, ieškančiu aukos. Andriaus Jakučiūno romanas-monologas „Tėvynė“, racionaliai demaskuodamas pasaulio nenormalumą, iškelia meilę kaip vienintelę viltį. Klasikinis šviesos įvaizdis – vienintelis sacrum ženklas. Juozo Erlicko „Bajorų“ – lyg A. Jakučiūno „Tėvynės“ parodija.

Algis Kalėda pranešimą pradėjo nuo keleto bendresnių ir konkretesnių dalykų, susijusių su pasakojimo patikimumu („tikrumu“). Atsakymas į klausimą, ar kūrinyje tinkamai, įtikinamai kas nors vaizduojama, labai priklauso nuo skaitytojo kompetencijų, išmanymo, patirties. Tačiau egzistuoja ir tam tikri konstantų, kone aksiomų statusą turintys principai. Pranešime gilintasi į tai, ką kritikai, recenzentai, literatai apibūdina tokiais žodžiais: „perspausta“, „pritempta“, perdėta“, „hipertrofuota“, „egzaltuota“, „manieringa“... Šį reiškinį A. Kalėda vadintų „nenumatyto neatitikimo“ efektu. A. Jakučiūno romanas „Tėvynė“ egocentriškas, bet ne introvertiškai, o ekstravertiškai. Stebėtina introspektyvumo galia skrodžia įvairiausius klodus, vadinamąją objektyvią realybę, jį supančius daiktus, reiškinius transformuoja į gausių asociacijų kupiną vidinį diskursą. D. Kajoko romane „Kazašas“ sukuriama kelių lygių naracinė struktūra, mintanti emocingumo stilizacijomis ir gausiomis (kartais perdėtai) intertekstinėmis refleksijomis, paslaptingomis siurrealistinėmis užuominomis ir žadamais racionaliais nušvitimais. Ilga galerija įvairiausių stilizuotų kaukių, hipostazių ir atspindžių ne integruoja, o mozaikiškai išbarsto, išskaido asmenybinį branduolį, tarsi iliustruoja individo egzistencijos entropiją, pasklidumą. Tam tikrais aspektais įdomi D. Jazukevičiūtės knyga „Anarchistės išpažintis“ – tipiškas kondensuotų ego telkinys, sutankinta mase, regis, stojęs į tokio tipo literatūros avangardą, kartais lenkiantis net iš prigimties egocentrišką „aš“ tipo lyriką. Perdėtą egocentriškos herojės susireikšminimą išduoda perteklinis įvardis „aš“ (jis po kelis kartus sutinkamas turbūt kiekviename knygos puslapyje, nors stiliaus, gramatikos normos to nereikalauja). Panašia maniera parašytas ir romanas „Juodas kvadratas“. Į kūrybiškiausių knygų sąrašą A. Kalėda siūlė įtraukti A. Jakučiūno „Tėvynę“, R. Šerelytės „Balzamuotoją“.

Jūratės Sprindytės teigimu, per metus iš viso išleista 450 lietuvių grožinės literatūros knygų (į šį skaičių neįtraukta virš šimto vaikų literatūros leidinių). Apie 10 knygų – publicistika, atsiminimai; 24 knygos – pakartoti, dažniausiai klasikos, leidimai (J. Baltušis, B. Brazdžionis, R. Gavelis, J. Ivanauskaitė...); 90 leidinių – žinomos pavardės (tai – jau „panašu į literatūrą“, knygos „ant ribos“); 40 knygų – populiarioji literatūra (fantastika, vadinamoji moterų literatūra...). Iš viso apie 100 knygų, kurias verta skaityti. Bendrosios tendencijos – vyraujanti nepagarba skaitytojui ir pasakotojo nekompetencija. Sociologiniai duomenys rodo, kad tik 5 % Lietuvos visuomenės skaito knygas, iš tų 5 % net 4,5 % skaito E. Malūko tipo knygas... Kaip skaitytoją mokyti skaityti rimtą literatūrą? Iš poezijos labiausiai įstrigusi knyga – Liudviko Jakimavičiaus „Elio“. Algimanto Zurbos „Aritmija“ – nepaskaitoma knyga. R. Granauskas romane „Rūkas virš slėnių“ valdo stilių. V. Jasukaitytė rašo itin patetišką prozą („Kai mes buvome vilkai“). D. Staponkutės „Lietumi prieš saulę“ – intelektuali proza. Ir D. Staponkutė, ir A. Jakučiūnas naujai konceptualizuoja tėvynę. J. Sprindytė prisipažino šiek tiek nusivylusi H. Kunčiumi – pokomunistinio marazmo vaizduotoju. Į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką siūlė įtraukti D. Kajoko „Kazašą“, R. Tamošaičio „Vitaminų pardavėją“, kitus tekstus.

Doktorantė Giedrė Kazlauskaitė prisipažino pirmiausia knygas vertinanti pagal kūrybiškumo ir asmenybiškumo kriterijus. Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžiai“ – verta dėmesio knyga (reikėtų pamiršti leidyklos padarytą žalą autorės kūrybai). Nebaigtoje paskutinėje J. Ivanauskaitės knygoje mirties mokymasis tampa esmine patirtimi. Perdėm drastiški įvaizdžiai D. Jazukevičiūtės romane „Juodas kvadratas“, tačiau juntama nuoširdi literatūros tvėrimo pastanga. T. A. Rudoko romanas „Pornomūza“ užpildė pornografinės literatūros spragas. Vaidos Blažytės romanas „Ieškojimai“, nagrinėjantis incestinius santykius, itin kinematografiškas, primenantis Kiros Muratovos filmus. V. Blažytės tekstas parodo, kad geri rašytojai neturi lyties (rašoma iš vyro pozicijų). G. Beresnevičiaus eseistika knygoje „Ne apie tai mano dūzgelė“ G. Kazlauskaitei pasirodė vertingesnė nei D. Staponkutės.

Virginijus Gasiliūnas siūlė kalbėti ne apie pasiūlą, bet apie paklausą: ko aš noriu? kokio pasaulio noriu? Literatūros kritikas išskyrė dvi išties stiprias knygas – Liūnės Sutemos „Tebūnie“ ir Vytauto P. Bložės „Tu palikai mane užmigusį“. Taip pat stiprūs Arno Ališausko, Almio Grybausko eilėraščių rinkiniai, Antano A. Jonyno ir Mikalojaus Vilučio „Paskutinės dienos Itakėje“. Dainiaus Gintalo „Boa“ – sąmoningas ėjimas į pasąmonę, į perversijas. Perskaitęs knygą, pasijunti lyg po blogo sapno. Iš G. Grajausko neatimsi kalbos pojūčio, jis ryškus pjesių knygoje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. H. Kunčiaus knygoje „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ keletas apsakymų itin stiprūs, tačiau šis autorius jau nebestebina, nes literatūrologai tapo atsparūs bet kokiam rašymui.

Gintarė Bernotienė, kalbėdama apie poeziją, teigiamai vertino Romo Daugirdo „Laisvą kritimą“, Arno Ališausko „Rentgeno nuotraukų albumą“, Gintauto Dabrišiaus „Ilgą žuvį“. Jaunoji karta atvira pasauliui (Mantas Gimžauskas), žiūri į pasaulį drąsiai (Aušra Kaziliūnaitė).

Elenos Baliutytės teigimu, K. Navako „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ – talentingas pokštas. Literatūrologė teigiamai vertino Regimanto Tamošaičio „Vitaminų pardavėją“, Dalios Staponkutės „Lietumi prieš saulę“, Renatos Šerelytės „Balzamuotoją“. Aušros Kaziliūnaitės debiutinės knygos pavadinimas („Pirmoji lietuviška knyga“) išduoda: tai – avangardas. Jaunoji kūrėja, be abejo, talentinga. Poezijoje ryškėja autobiografinis pasakojimas, pastanga būti skaitoma. Verta dėmesio knyga – Liudviko Jakimavičiaus „Elio“. Antano A. Jonyno, Gintaro Patacko karta vis labiau krypsta melancholijos link.

Donata Mitaitė prisipažino atstovaujanti egzistencinei kritikai, kūryboje turi būti tam tikros etinės ir estetinės vertybės. 2007-ųjų poeziją D. Mitaitė suskirstė į du priešingus polius – maištininkus (žvilgsnio šviežumu, kalbos nuojauta pasižyminti Aušra Kaziliūnaitė; Mantas Gimžauskas...) ir ties esmėmis apsistoję poetai (Liūnė Sutema, Almis Grybauskas...). Tarp šių dviejų polių įsiterptų A. Ališausko, V. Rudžiansko, G. Aleksos eilėraščių rinkiniai. Benedikto Januševičiaus poezijos knygoje „Raugintu krauju“ vertingiausias eilėraštis „Metas sugrįžti“ – negalimybės grįžti metafora.

Aušros Jurgutienės svarstymai koncentravosi ties žodžio „pasaulis“ dviprasmiškumu: pasaulis gali reikšti gausą (pasiūlą, paklausą...), jis asocijuojasi su prekybos centru. Pasak A. Jurgutienės, kalbos kultūros ir mąstymo kultūros lygmuo poezijoje vis dėlto aukštesnis. Lietuvių literatūrai trūksta kokybiškesnės prozos. Dažnai tik užpildoma tam tikra tipologinė niša (pavyzdžiui, T. A. Rudokas užpildė pornografinės literatūros nišą), tačiau kokybės trūksta.

Pasibaigus diskusijoms, literatūrologai sudarė meniškiausių 2007-ųjų knygų dvyliktuką:

1. Arnas Ališauskas. Rentgeno nuotraukų albumas. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

2. Vytautas P. Bložė. Tu palikai mane užmigusį. 2002 m. eilėraščiai. – Kaunas: Kitos knygos, 2007.

3. Mantas Gimžauskas. ŠamanasTM. Poetiniai ir vizualiniai tekstai. – Kaunas, Kitos knygos, 2007.

4. Almis Grybauskas. Žuvys. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

5. Liudvikas Jakimavičius. Elio. Eilėraščių apysaka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

6. Andrius Jakučiūnas. Tėvynė. Romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

7. Donaldas Kajokas. Kazašas. Romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

8. Ramūnas Kasparavičius. Visų gražiausia. Romanas ir novelės. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

9. Gendrutis Morkūnas. Grįžimo istorija. Apysaka. – Vilnius: Nieko rimto, 2007.

10. Dalia Staponkutė. Lietumi prieš saulę. Esė rinktinė. – Vilnius: Apostrofa, 2007.

11. Liūnė Sutema. Tebūnie. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

12. Regimantas Tamošaitis. Vitaminų pardavėjas. Esė. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Laureatas bus paskelbtas per Vilniaus knygų mugę, o premija įteikta Vileišių rūmuose (Antakalnio g. 6, Vilnius), minint kovo 11-ąją.

Karolis Baublys
Literatūra ir menas
2008 02 15
Nr. 3177