Gruodžio 13-tą dieną įvyko Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus bei asociacijos „Sūduvos kultūros fondas“ organizuota konferencija „Prano Mašioto nuopelnai tautai, pedagogikai, literatūrai“, skirta 150-osioms P. Mašioto gimimo metinėms paminėti. Prano Mašioto skaitymai šiemet surengti Marijampolėje – viename iš daugelio miestų, kuriame P. Mašiotas yra gyvenęs ir užsiėmęs švietėjiška veikla. Konferencija vyko Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakultete.

Konferenciją pradėjo ir sveikinamuosius žodžius tarė Marijampolės savivaldybės Švietimo skyriaus, Marijampolės kolegijos, Sūduvos kultūros fondo atstovai bei pirmosios konferencijos dalies moderatorius, konferencijos siela, be kurio iniciatyvos konferencijoje būtų buvę skaityta kur kas mažiau pranešimų – vaikų literatūros tyrinėtojas, VU doc. dr. Kęstutis Urba (kai kurių pranešimų autoriai prisipažino, jog temas pranešimams pasiūlė būtent jis).

Konferencija pradėta smagiu Astridos Lindgren knygos „Ronja plėšiko duktė“ herojaus klausimu – „Kudė jie tei daru?“. Buvo mėginta trumpai nusakyti P. Mašioto darbų reikšmę ne tik lietuvių vaikų literatūros atsiradimui, bet ir valstybingumo, tautiškumo pamatų dėjimui, pilietinio sąmoningumo ugdymui. Konferencijos pabaigoje optimistinį žvilgsnį į P. Mašioto asmenybę šiek tiek apniaukė K. Urbos apgailestavimai, esą šiandieninėje kultūroje P. Mašiotas primirštas, jau lyg ir nereikalingas, lyg ir nesvarbus, tačiau netrukus ir pats K. Urba, matyt, įkvėptas džiugios konferencijos atmosferos, įgavo optimizmo ir vylėsi, jog P. Mašioto dar ilgai nepamiršime, jog dar ne vienerius metus vyks P. Mašioto atminimui skirti skaitymai, pagaliau – jog kada nors bus išleista P. Mašiotui skirta monografija.

Konferencijos pranešimus galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmojoje dalyje skaityti šeši pranešimai, orientuoti į P. Mašioto biografijos faktų aptarimą. Pirmasis pranešimą skaitė dr. Arvydas Vidžiūnas. Pranešimo tema – „Pranas Mašiotas – Lietuvos valstybės kūrėjas“. Marijampolę įvardinęs kaip 19 a. pabaigos Lietuvos sostinę, A. Vidžiūnas iškėlė mintį, jog „Mašiotas ateina iš mito, kad valstybė yra pastatyta ant kalbos, ant kultūros, ant gramatikos pamatų ir sunešta knygnešių“. A. Vidžiūnui Mašiotas – vienas ryškiausių naujų valstybės pamatų statytojas. Mašiotą jis regi kaip „nuosaikų, mokantį nubudinti žmones, su visais dirbti“ žmogų. Turbūt šios savybės nulėmė jo sėkmę bendradarbiaujant su to meto valdžia.

Marijampolės kolegijos dėstytoja Marija Rutkauskienė kalbėjo apie P. Mašioto gyvenimą ir veiklą Marijampolėje. Marijampolė, anot pranešėjos, buvo miestas, kuriame P. Mašiotas susiformavo kaip asmenybė. Praleidęs čia devynerius metus (nuo 1870 m.), suprato, kaip svarbu kalbėti gimtąja lietuvių kalba, kad ja kalbėti nėra gėdinga (P. Mašioto mokymosi Marijampolėje metais, lietuviškai čia kalbėjo viso labo 14 procentų gyventojų, didžioji dalis žmonių šnekėjo rusiškai ir lenkiškai). M. Rutkauskienė pasakojo apie liūdną Mašioto mokslų pradžią, kuomet jis neišlaikė stojamųjų egzaminų ir pateko ne į pirmą, o į parengiamąją klasę. Nepaisant šios nesėkmės – Marijampolės gimnaziją baigė sidabro medaliu. Pranešėja, gyvindama savo kalbėjimą, pasidalijo įdomiais faktais. Pvz., stojamojo egzamino metu, kuomet egzaminuotojas P. Mašiotą klausinėjo rusiškai, t. y., šiam visai nepažįstama kalba, Mašiotas net pravirko (apie stojamąjį egzaminą rašytojas rašo apysakoje „Ir aš mažas buvau“). Kitas įdomus faktas – gimnaziją P. Mašiotas baigė teturėdamas vieną ketvertą (visi kiti įvertinimai – penketai). Kaip bebūtų keista,  žemiausias įvertinimas – iš rusų literatūros. Kaip vieną svarbiausių asmenų, prisidėjusių prie P. Mašioto kaip lietuvio sąmoningumo formavimosi M. Rutkauskienė paminėjo mokytoją Petrą Kriaučiūną.

Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugijos pirmininkė Virginija Pūrienė skaitė pranešimą apie P. Mašioto gyvenimą Kačerginėje. 1940 metais, konfiskavus Mašiotų šeimos namą Kaune, Kačerginė kultūrininko šeimai tapo antraisiais namais. Pranešėja pasidalijo Kačerginės gyventojų, Mašioto amžininkų, prisiminimais. Prisiminimuose Mašiotas – aukštas, ilgu paltu apsirengęs, tuo metu sergantis žandikaulių liga, tad veidą nuolatos po laikraščiu slepiantis žmogus. Kačerginės vaikai P. Mašiotą vadino pasakų seneliu. Kačerginėje esantys Mašiotų namai praminti Mašiotyne.

Kito pranešimo autorė, doc. dr. Janina Bukantienė kalbėjo apie P. Mašioto kaip pedagogo pašaukimą. Svarbiausias jos keltas klausimas – kas gi apskritai yra tas pedagoginis pašaukimas. Atspirties tašku pasirinkti Jono Vabalo-Gudaičio žodžiai, jog „pašaukimas – tai nuolatinis potraukis prie tam tikrų darbų, turinčių visuomeninę paskirtį“.  Pranešėja kalbėjo apie išorinį bei vidinį pašaukimo aspektus. Mašiotas, anot jos, pasižymėjo abiem aspektais. Šį teiginį pagrindžia vieno P. Mašioto mokinių prisiminimas: „Mašiotas man buvo ne tik direktorius, jis man buvo kaip tėvas“. Kaip svarbiausius Mašioto-pedagogo bruožus J. Bukantienė išskiria jo palankumą ir simpatiją žmonėms, dvasios giedrą, besireiškiančią pedagogui būtinu optimizmu, pedagoginį taktą (ramumą, orumą), kuriuo Mašiotas užsitarnavo mokinių pasitikėjimą bei pagarbą.

LEU doc. dr. Juozapas Banionis kalbėjo apie P. Mašiotą visai kitokiu aspektu, nei kitų pranešimų autoriai. Mašiotas taip pat aptartas kaip švietėjas, tik jau ne humanitaras, o... matematinio švietimo kūrėjas. Minėtini svarbesnieji P. Mašioto tekstai apie matematiką: „Apie paėjimą skaitlių ir skaitlinų“, „Iš numeracijos historijos“, „Skaitmens ir skaičiai“, „Skaičių pasaulyje“, „Iš kur kilę mūsų rašomoji skaičiuotė ir skaičiavimo taisyklės“ ir kt. P. Mašiotas įvardintas ne tik kaip vaikų literatūros pradininkas, bet ir kaip matematikos mokslo pradininkas. Jis pirmasis Lietuvoje prakalbo apie skaičių kilmę, apie jų reikšmes. Į matematikos mokslą įvedė tokius terminus kaip sinusas, kosinusas, tangentas ir kt.

Pirmąją konferencijos dalį užbaigė taip pat LEU atstovė, doc. dr. Elena Marcelionienė, kalbėjusi apie P. Mašioto „Ašakaičio abėcėlę“. „Ašakaičio abėcėlė“ – P. Mašioto elementorius, kuris lygiagrečiai su rašymu mokė ir skaityti.  Kalbėta ne tik apie „Ašakaičio abėcėlę“, bet ir apie kitus P. Mašioto veikalus bei straipsnius kalbotyros tema: „Dėl dviskaitos“, „Dėl rašinių aukštesniosiose mokyklose“, „Trumpos mokomųjų dalykų programos lietuvių kalba“.

Taigi pirmojoje konferencijos dalyje P. Mašiotas buvo visapusiškai aptartas kaip kultūrininkas, švietėjas, valstybingumo pamatų statytojas, suminėtos svarbiausios ir įdomiausios gyvenimo datos, o antrojoje konferencijos dalyje pereita prie P. Mašioto kūrybos nagrinėjimo. Konferencijos moderatorės pareigas iš K. Urbos perėmė ŠU doc. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė. Pirmąjį pranešimą skaitė LITI doktorantė Inga Mitunevičiūtė, kalbėjusi apie kraštovaizdį P. Mašioto kūryboje. Pranešėja kalbėjo apie estetinę bei pažintinę kraštovaizdžio funkciją ir pabrėžė, jog abu dalykai – ir mokyti, ir suteikti estetinį pasigėrėjimą – Mašioto tekstuose vienodai svarbūs.

Dr. Loreta Jakonytė skaitė pranešimą apie nuotykio poetiką P. Mašioto kūryboje. Reziumuodama pranešėja nusakė P. Mašioto nuotykių koncepciją: „Drąsiai, bet atsargiai“. L. Jakonytė kalbėjo, jog tikro, kanoniškai suvokiamo nuotykio P. Mašioto kūryboje nėra. Viskas, kas galėtų priminti nuotykį, yra per daug nuosaiku, per daug saugu. Kaip pagrindines nuotykio atsitikimo aplinkybes L. Jakonytė įvardijo vasaros laiką, atostogas. Pagrindinė nuotykio vieta – namai, pajūrys, palapinė. Išskirtinis bruožas yra tai, jog nuotykiauja vien tik berniukai. Kaip labai svarbų Mašioto prozos bruožą pranešėja išskiria tai, kad veikėjai mažai nuotykiauja, bet skaito labai daug nuotykinės literatūros.

Doc. dr. Kęstutis Urba skaitė pranešimą apie P. Mašioto vertimų geografiją ir istoriją. Pranešime kalbėta apie tai, kaip P. Mašiotas atsirinkdavo verstinas knygas, kokius autorius labiausiai mėgo versti, kaip adaptuodavo vertimus. Vertė P. Mašiotas dažniausiai savo bendraamžius rašytojus, pagrindinės vertimų kalbos – vokiečių, rusų. K. Urba svarstė, jog tikėtina, kad vertė ir iš latvių kalbos, nors tikslių duomenų apie tai nėra. Knygas iš JAV Mašiotui siųsdavo dukra, kuri pasirūpindavo ir leidimais versti vieną ar kitą tekstą. Svarbu paminėti tai, kad P. Mašiotas versdavo ne ištisinius tekstus, o pritaikydavo juos prie lietuvių skaitytojų. Nuobodesnes, jo manymu, nereikalingas vietas išbraukdavo. Kai kurias knygas ne versdavo, o tik atpasakodavo. Tačiau visados nurodydavo, kuo vertimas skiriasi nuo originalo: „Laisvai versta“, „atrinkta ir versta“ ir pan. Dėl vienos knygos trumpinimo aiškino taip: „Originalas turi 335 puslapius, o mes tokių knygų dar neleidžiame“. Iš viso P. Mašiotas išvertė apie 60 knygų. Apibendrinti kalbėjimą apie P. Mašioto vertimus geriausiai tinka K. Urbos cituotas Liongino Šepkaus prisiminimas: „P. Mašioto vertimai man buvo pirmoji pasaulio enciklopedija“.

Pranešimų sesiją užbaigė Danguolė Šakavičiūtė, klaususi, „kodėl, anot Mašioto, Lietuvai reikia ne Prometėjų?“. Pranešėja mėgino provokuoti susirinkusius į konferenciją dalydamasi mintimis, esą P. Mašiotas buvo nuobodus, bene pats nuobodžiausias tipas tarp rašytojų, nepadoriai padorus, neįdomus. Apie tokį žmogų, anot jos, nei knygą parašysi, nei filmą pastatysi. „Argi gali blaivybė ir mokslas išgelbėti šiuolaikinį pasaulį?“ – vis dar provokuodama klausė D. Šakavičiūtė. Gyvai antroje pranešimų sesijos dalyje dalyvavusi publika laikėsi oriai bei santūriai (beveik kaip P. Mašiotas) ir provokacijai nepasidavė, tik K. Urba, vėliau prisipažinęs, jog Mašiotas jam – labai svarbus ir artimas žmogus, atitarė D. Šakavičiūtei: „Žinoma, gali“.

Pasibaigus pranešimų skaitymui, šventinį žodį P. Mašiotui tarė rašytoja Gintarė Adomaitytė, o literatūrologė Neringa Mikalauskienė pristatė ką tik išleistą knygą „Prano Mašioto šviesa“. Įdomus ir gražus sutapimas, kad „Prano Mašioto šviesa“ pristatyta šv. Liucijos – krikščioniško šviesos simbolio – dieną. Konferenciją, skirtą Pranui Mašiotui atminti, užbaigė Rygiškių Jono gimnazijos moksleivių skaitymai iš autobiografinės P. Mašioto trilogijos bei P. Mašiotui skirto paveikslėlių knygų konkurso laureatų paskelbimas bei apdovanojimas.

Rasa Milerytė,
Vilniaus universiteto filologijos fakulteto ketvirto kurso studentė