Su rašytoju JONU UŽURKA kalbasi Mindaugas Peleckis

Rašytoju tapau ne netikėtai. Dešimtoje klasėje tapau Lietuvos radijo moksleivių kūrybos konkurso laureatu. Nuo mažens manyje gyveno dvi dvasios – kario ir rašytojo. Baigus vidurinę nugalėjo kario dvasia. Karo mokslai, tarnyba toli nuo Lietuvos. Tuomet, porą dešimtmečių, ne kūryba rūpėjo. Nuo 1989 m. aktyviai dalyvavau atkuriant Lietuvos kariuomenę, nuo 1993 m. ėmiausi plunksnos. Gyvenimiška, sakyčiau, labai plati patirtis man pravertė, praturtino mano būsimą kūrybą. Ne kartą žvelgiau mirčiai į akis, todėl ir į gyvenimą dabar žiūriu kitaip, tarsi iš vidaus. Beje, drąsiai galiu teigti, kad labiausiai imponuoja tikroviškai ir profesionaliai parašyti karo rašytojų kūriniai. Pavardžių neminėsiu. Jei knygą, kurioje neišvengiamai dominuoja kautynės, rašys nė netarnavęs žmogus, tai tokia ten bus ir knyga. Aišku, yra ir tokių, kurie rašo apie mūšius nė ginklo rankose nelaikę – jokiu būdu jų nekritikuoju, bet skaitau su šypsena. Kaip karininkas, karo meną studijavau nuo makedoniečių laikų, apie devynerius metus praleidau vadovaudamas kariniams padaliniams ir daliniams įvairiuose karštuose taškuose (pavyzdžiui, Afganistane). Kinta tik technika (nuo žirgo iki tanketės), o visas išsidėstymas, žygiavimai, susitelkimai, vadų ir karių darbas visomis kovos aplinkybėmis labai panašūs. Kitados rankose laikę ietį, kardą, dabar laiko automatus. Tad man rašyti apie karo meno vingrybes visai nesunku. Tereikia įsivaizduoti, prisiminti asmeninę patirtį ir vaizdingai aprašyti. Svarbiausia viską pačiam patirti, tuomet ir aprašymas bus tikslesnis ir dvelks atitinkama dvasia. Pagaliau apie praeitį, istoriją, pasaulinės reikšmės įvykius rašoma daugiausia per karų ir meilės intrigų prizmę. Kas apie tai gali parašyti profesionaliau negu žmogus, tai patyręs? Prisiminkime ne tik Hemingwayų, o kad ir mūsų karo vyrą Paulių Širvį. Žodžiu, sprendimas rašyti neatsirado tuščioje vietoje, ši dvasia manyje visą laiką kirbėjo, gal todėl sąmoningai visą laiką domėjausi, tyrinėjau Lietuvos istoriją, kaip įmanoma ir kiek įmanoma pats konspektavau. O ir bendravimas su daugelio tautų, pažiūrų, tradicijų žmonėmis davė peno. Esu dėkingas likimui, kad išmušė toks kūrybai palankus laikas.

Papasakokite apie ankstyvąsias savo knygas. Ar jos susijusios su Jūsų karine tarnyba?

Kaip ir buvo galima tikėtis, pačios pirmosios trys „Kario knygos“ buvo labiau biografinės publicistinės, smarkiai paveiktos politinių to meto procesų. Tai knygos apie netolimus įvykius – apie tarnybą tarybinėje armijoje, apie Lietuvos kariuomenės atkuriamąjį laikotarpį. Na, o rimčiau į istorinę tematiką žengiau su knyga „Karaliaus karūna ir mirtis“ apie karalių Mindaugą.

Mano karinė tarnyba prasidėjo kaip ir daugelio pokario vaikinų okupuotoje Lietuvoje. Baigęs Onuškio vidurinę mokyklą išvykau studijuoti aukštųjų karo mokslų į Leningradą. Tai miestas, iki 1918 m. buvęs lietuvių inteligentų lopšiu, ta dvasia nebuvo išnykusi ir sovietmečiu. Ir apskritai ten žmonės, drįstu sakyti, kitokie ir tarybiniais metais buvo, laisviau mąstantys, doresni. Tolesnė šešerių metų tarnyba tęsėsi už speigračio. Teko matyti pirmapradę atšiaurią ir kartu didingai gražią gamtą, ne tik nepaliestą, bet ir nuniokotą: nukastus, atliekomis paverstus Chibinų kalnus, upelį Kandalakšoje, kurį po žeme, priversdami tekėti tuneliu apie septynis kilometrus, įkalino vokiečiai belaisviai.

Kelerius metus tarnavau Taline, o 1980 m išvykau į Afganistaną. Tuose kraštuose gyvenau devynerius metus. Afganistane mačiau dešimtis itin skirtingų tautų ir tautelių – nuo Aleksandro Makedoniečio palikuonių iki turkmėnų ir čigonų. Kiekviena tauta turi teisę gyventi taip, kaip ji nori, ir vargas tiems, kas kišasi į jos vidaus reikalus. Turime patirtį, kai ir mus kryžeiviai kelis šimtus metų terorizavo, vertė priimti svetimą mūsų tautai ideologiją, tikėjimą. Vargas buvo man ir visiems prieš beveik tris dešimtis metų turėjusiems ne sava valia sąlyčių su Afganistanu, ne kitokia perspektyva laukia ir dabartinių „auklėtojų“ jėga tose išdidžios tautos žemėse. Verta priminti, kad vien tik išdidusis Herato miestas nuo Makedoniečio laikų nebuvo pavergtas. Po kalnų tarpeklyje paleisto granatsvaidžio šūvio į šarvuotį – karo ligoninė ir pagaliau, man reikalaujant, baigiantis 1989-iesiems buvau atleistas iš tarybinės armijos, grįžau į gimtąjį tėvų ir senelių Vilnių, aktyviai su bendraminčiais kariais profesionalais ėmiausi gerai žinomo darbo – Lietuvos krašto apsaugos sistemos atkūrimo. Į atsargą išėjau po dešimties metų atkuriamojo darbo ir tik tuomet aktyviai ėmiausi kūrybos.

Netimeras, Jūsų trijų dalių istorinio romano „1009 metai. Netimeras – iš ūkų kylanti Lietuva“, herojus, kalbininkų teigimu, buvo lyg ir prūsas. Deja, šaltinių apie 1009 m. ir tuos laikus turime nedaug. Kiek Jūsų romanuose istorinės tiesos ir kiek fantazijos?

Kol kas ką nors dokumentaliai konkretaus apie Netimerą ir tą laikotarpį teigti sudėtinga, galima tik diskutuoti, viešinti įžvalgas, kalbėti prielaidomis ir pan., nes jokių dokumentų neturime, išskyrus vieną kitą, ir tai miglotą bei abejotiną, šaltinį. Remtis kiek argumentuočiau galima tik archeologų radiniais, sakyčiau, labai svariais radiniais, ir jų pagrindu modeliuoti praeitį. Netimero, kaip ir kitų net daug vėlyvesnių valdovų, nei gimimo, nei mirties liudijimų, nei dekretų paskiriant į pareigas nėra išlikę, todėl kiekvieno valia, neperžengiant sveiko proto ir kūrybinių gebėjimų ribos, laisvai interpretuoti tuos laikus. Aš savo knygoje apie Netimerą vadovaujuosi keliais mus pasiekusiais, visiems jau plačiai žinomais istoriniais šaltiniais. Kur įrodymai? Istorikai turi tik kelis visiems gerai žinomus dokumentus, susijusius su šiais įvykiais. Lotyniškai po dvidešimties metų rašytuose Kvedlinburgo analuose sakoma: „Šventasis Brunonas... Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą kovo 9 d. nukeliavo į dangų...“ Kitame šaltinyje – „Magdeburgo arkivyskupų darbuose“ – rašoma: „Šventasis Brunonas... Rusios ir Lietuvos kraštų pasienyje buvo apvainikuotas.“

Ką reiškia šie pasakymai? Kur tas Lietuvos ir Rusios pasienis, turint miglotas to meto geografines žinias, ypač apie mūsų protėvių žemes? Kas tie pagonys? Tuo metu Lietuva su Rusia, su krikščionimis turėjo didžiausius pasienio plotus – nuo Naugardo iki Kijevo ir dar piečiau link Krokuvos pusės. Kiek aiškiau galime suprasti Brunono tikslą ir ketinimus iš jo laiško imperatoriui Henrikui II, kur jis mus dar prieš savo misiją labai grasinančiai ir žeminančiai aprašo. Juk niekas nematė, kas Brunonui nutiko, liudininkų tai nėra. Vienintelis gyvas liko didikas Vipertas, bet ir jis buvo apakintas. Tai štai iš jo „pasakojimų“ (ar tik ne gelbstint savo kailį nuo inkvizicijos) kažkoks vienuolis kažkada ir užrašė jiems tinkamus žodžius, kaip ten atseit viskas buvo. Bet juk joks vienuolis apie mūsų to meto protėvius tikrai nebuvo nusiteikęs rašyti teigiamai – apie kitatikius jie pasakojo, skleidė šlykščiausius gandus; tai juk yra išlikę ir rašytiniuose šaltiniuose. Aš, kaip sugebėdamas, sąmoningai knygoje suvedu misionierius su mūsų senovės žyniais, ir jie diskutuoja, išsako savo tiesas.

Beje, lig šiol ne tik mes – niekas nežino tikslios vietos ne tik kur, bet ir kaip Brunonas buvo nugalabytas, jeigu taip ir nutiko. Neaišku net kokiu keliu atėjo. Reikia labai atsargiai analizuoti ir versijas. Kol kas mes galime remtis Leto Palmaičio profesionaliai ir išsamiai atliktu darbu „Įmintos tūkstantmečio mįslės“. Pasak paplitusių legendų, misionieriai atėjo pas Netimerą. Netimeras, kaip lietuvis, to meto baltas, maloniai, svetingai juos priėmė ir netgi krikštijosi, vadinasi, su vyskupu Brunonu kuo gražiausiai sutarė. Netimeras juos įspėjo, kad pakelės pilnos banditų, plėšikų, jūs niekur neikite, o jie vis tiek: mes eisime, ir nusitrenkė kažkur į Netimero brolio valdomas žemes, kur, to meto duomenimis, buvo visas plėšikų knibždėlynas, kur tarnavo samdiniai bastūnai. Ar ne jie ten visą misionierių grupę ir nugalabijo? Taigi, gal visa tai įvyko net ne Netimero žemėse. Kodėl mes prisiimame kažkokių plėšikų, samdinių darbus? Nepamirškime ir to, kad kai kurie vienuoliai misionieriai kaip dabartiniai modžahedai trokšte troško mirti kankinių mirtimi, visais būdais provokavo juos nužudyti.

Aš laikausi nuostatos, kad kiekvienas rašantis, ypač apie save, privalo gerbti savo tautą, niekam neduota teisė niekinančiai, nepagrįstai rašyti, kalbėti apie protėvius.

Kokių sulaukiate istorikų atsiliepimų?

Ne tik istorikų vertinimų yra labai įvairių. Ir jie, ir kritikai noriai dalyvauja knygų pristatymuose ir šį mano kūrybinį triūsą, nepretenduojantį į absoliučias istorines tiesas, vertina teigiamai. Mano knygos – tai istorinių faktų atkartojimas, jų meninė interpretacija. Jei istorikas susilaiko nuo vieno ar kito komentaro, tai aš, kaip rašytojas, galiu laisvai komentuoti bet kurį istorinį įvykį. Mano kūrybos credo: „Faktas, vieta, laikas – šventai nekeičiama.“ Visa kita galima paįvairinti kiek tik išgali vaizduotė. Aprašau, kaip apstatytos pilys, kaip kas sėdi, ką valgo, kaip apsitaisę, kokia tvarka ir pan. To neaprašysi iš galvos. Turi labai daug studijuoti įvairiausias knygas, rankraščius. Milžiniškas darbas surinkti viską apie to meto buitį, gyvenimo stilių ir prieinamai pateikti skaitytojui. Iš tokių kruopelių ir susidaro knyga. Kartais būna, kad velniškai sunku net vieną žodį suraityti. Pavyzdžiui, ar žinote, kaip senovėje vadino Lietuvos karį? Ilgai rausiausi po knygas, kol suradau, kad vadino vyčiu. Karinį būrį vadino iečiu. Tokių detalių tikslinimas atima labai daug laiko. Šie niuansai itin svarbūs, nes kuriu meninę literatūrą, siekiančią kuo labiau priartinti to laiko dvasią.

Jūsų romanai unikalūs. Tačiau iš kažko vis tiek turbūt sėmėtės įkvėpimo. Gal iš Vytauto Alanto „Šventaragio“, Česlovo Gedgaudo, Jūratės Statkutės de Rosales ar kitų veikalų?

Įkvėpimo semtis skatina ne tik meninė aplinka, ne tik dvasinė būsena – visa mano žmogiškoji esybė šaukte šaukia: kuo greičiau ir kuo giliau pažinkime patys save, savo praeitį, tik tuomet išlipsime iš gilaus nežinios, degradacijos liūno, į kurį esame įmesti ir jau ne vieną šimtmetį murkdomi. Tik pagalvokime, jeigu per tūkstančius metų šitame audringame pasaulyje išliko mūsų kalba, vadinasi, mes ne „pilypukai iš kanapių“, netikėtai nuo upelio atsiradę, bet galinga tauta, atsiradusi pirmaisiais istoriniais tautų formacijos amžiais. Tai ir yra argumentas apie mūsų tautos protėvius baltus rašyti ramiai, solidžiai ir su didžiausia pagarba. Tegu nervinasi tokie kaip maskvėnai, kurie pavogė ne tik Kijevo Rusios vardą, bet ir bizantiškąjį tikėjimą, svetimą herbą, ką ir kalbėti apie žemes... Mes gi nuo seniausių amžių turime savo protėvių tradicijas, kalbą, ženklus, žemes. Kodėl nesididžiuojame palikimu ir jo nepopuliariname kuo meiliau puoselėdami? Negi mus vis dar valdo praeities okupacinis sindromas? Negi vis keliaklupsčiausime prisiimdami ir žydšaudžių pravardę? Ar tik nešaukia tie garsiausiai, kas mūsų tautai labiausiai nusikaltę? Naikinant mūsų tautą kryžiuočius pakeitė kazokai, pastaruosius bolševikai. Žinoma, su kaimynais būkime ne tik draugingi, bet ir istoriškai argumentuotai teisingi. Ir triukšmingoms mažumoms nebūkime kerštingi, bet griežtai ir argumentuotai teisingi.

Kokia esminė Jūsų romano idėja? Galbūt norite skatinti patriotizmą?

Kai mūsų istorikai suradę atvers „Radvilų kronikas“, iš kurių mūsų kaimynai susirašė savo istorijas mus paniekindami, tuomet atsivers ir kitos galimybės kūrybai. Kiekvieno tautiečio garbė, reikalas žinoti savo tėvų, giminės praeitį, kiekvieno tyrinėtojo garbės reikalas kuo giliau tyrinėti mūsų praeitį ir daryti kuo drąsesnes įžvalgas. Sąvoka „patriotizmas“ per motinos pieną, per protėvių geną turėtų būti savaime įaugusi į mūsų dvasią ir kraują. Na, o aš kol kas literatūriniu būdu bandau diegti pasitikėjimą savo tauta, noriu, kad kiekvienas didžiuotųsi lietuvio vardu. Svarbiausia – nepelnytai nederkime patys savęs, pakankamai iš šalies to užtenka.

Ką Jums reiškia senasis baltų tikėjimas?

Mūsų protėvių tikėjimas, gyvavęs tūkstančius metų, man kelia pagarbą ir yra svarbus tik kaip graži mūsų tautos sąlyčio ir darnos su gamta, su pasauliu tradicija, kuri tikrai gerbtina. Jeigu mokėsime gerbti savo tėvus, saugoti gamtą, gerbti kitus tikėjimus, kaip mus moko senovės papročiai, tuomet būsime dori žmonės. Aš pats laikausi savo gyvenimu patvirtintų įsitikinimų, kad gimiau ne kančiai, o džiaugsmui, man svetimas mums primestas vergiškas kančios kryžius. Pagaliau aš net drįstu paklausti: o kuo gi blogesnis mūsų senasis tikėjimas už mums prieš beveik septynis amžius įdiegtą tiek geografiškai, tiek dvasiškai tolimą krikščionybę? Aš ir kitus raginu – nusimeskite nuo pečių nepelnytai jums užkrautą kančios kryžių, atpraskite keliaklupsčiauti, pakelkite galvas į dangų, juk jūs, mes visi – mus supančio pasaulio lygiavertė dalelė. Šito, beje, labai gražiai moko ir mūsų protėvių tradicijos. O dešimtys įvairiausių žiaurių religijų, tūkstančiai sektų – tai įrankis kelti karus, nesantaikas Žemėje, žmones engti, žeminti ir laikyti baimėje.