Svarbių įvykių pernai buvo daug. Nekantriai laukiau, kol vieną svarbiausių paminės kiti apžvalgininkai. Beveik nesulaukiau. Todėl skubu pranešti, kad pagaliau lietuviškai turime tikrą Kiplingą – jo džiungles.

Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knyga“ (iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė, iliustravo Neringa Žukauskaitė, leidykla „Pasviręs pasaulis“) ir glumina, ir džiugina. Koks leidyklos kuklumas – ar... apsileidimas? Atlikti beveik žygdarbį – pateikti Lietuvai tikras „Džiungles“ ir apie tai tylėti?

Nekantrauju jums papasakoti, kad „Džiunglės“ – tai ne vien Mauglio istorija. Ne menkiau įdomi šiaurietiškoji knygos dalis: pasakojimas apie baltąjį ruonį Kotiką, išmaišiusį veik visą mūsų planetos akvatoriją; inuitų genties realybė ir legendos.

„Džiunglėms“ priklauso ir indiškasis šedevras, kuriame apie Mauglį nė žodžio: „Pamaldžiojo Puruno stebuklas“.

Šiame leidinyje – ir Kiplingo poezija. Kitaip ir negali būti. Beveik kiekvieną „Džiunglių“ istoriją jis pradėdavo eilėmis.

Bet kai skaitai vertimą… Imi abejoti: ar tikrai Kiplingas buvo didis poetas?

Pasiginčyti noriu ir dėl prozos. Kodėl Kotiko nepavadinus Jūrų lokiu? Ar Kotikas, ar Jūrų lokys – tas pats gyvūnas, bet skamba juk kitaip? Lamartinas ir Jūrų karvė – kas įtaigiau? Vertėja renkasi lamartiną, tebūnie...

Kiplingas priklauso visiems. Ir vaikams, ir suaugusiesiems. Neabejoju, kad šią, ne itin patrauklios išvaizdos knygą, vis dėlto čiups paaugliai moksliukai-žiniukai. Protingai elgsis suaugusieji, jei padės jiems tose džiunglėse nepasiklysti.

O aš, tiek priekaištų pažėrusi… Prisibraukiau tą knygą, prirašiau paraštes. Esu laiminga, kad ji pasirodė. Tiek iš jos galima semti!

Televizijos ir televizininkų nerašyti įstatymai – taip pat džiunglės. Truputį gaila, kad būtent iš televizijos pažįstame debiutuojančią rašytoją (jei tik pažįstame…).

Nomeda Marčėnaitė ir jos knyga „Lėlė“ (leidykla „Tyto alba“) sukėlė kur kas daugiau šurmulio nei klasikas Kiplingas. Nieko keisto: leidykla „Tyto alba“ visada mokėjo ir tebemoka šurmulius kelti.

Kokia laimė, kad Nomedos knygoje nekalbama nei apie TV, nei apie šou, nei apie savo gyvenimą. O jei ir kalbama – tai kitais, kitokiais, slaptais žodžiais.

Pasakojimas apie mergaitę, laikinai paliktą mamos (ak, ta Airija, kad ją kur...), jaukus ir šiltas. Tikraisiais jo vertintojais taps tie, kuriems knyga ir skirta – vaikai. Suaugusiems kol kas sunku apsispręsti. Tie, kurie mylėjo TV Nomedą, skaitydami braukia ašarą. Esama ir kitų žmonių, skeptiškų viskam, kas tik ekrane vyksta. Jų replikos – žiaurios.

Bet… Ar tik netapau gandoneše?

Man knyga patiko. Joje palėpė ir yra palėpė. Ne gyvenamas kambarys, kuriame trankaisi galvą, o paslapčių kupina patalpa, kurioje lemta rasti brangiausius daiktus. Ten vardus kaitaliojanti mergaitė ir užtinka lėlės galvą – vien tik ją. Yra ir kita man nuo vaikystės brangi vieta: mergaitė savo slaptavietę įkuria po stalu. Žinau – geriau nežinočiau – kad tik labai nusiminęs vaikas ten kuriasi neva namus; kodėl suaugusieji bando jį iš pastalės ištraukti?

Turiu ir priekaištų. Nemanau, kad knygos išorei padeda vaikų piešiniai. Stilistinis audinys griūva. Nemanau, kad reikėjo dvikalbystės – tartum pasąmoninio srauto. Jaunąjį skaitytoją tai apsunkins, bet… Jei knygą balsu skaitys suaugusieji, susivoks – mažiems paaiškins kas ir kaip.

Baisiai džiugu, kad Lietuvos padangėje švystelėjo debiutas. Jų reta ir maža; neteleviziniai ir ne šou žmonės leidyklų atstumiami. Apie tai jau rašiau, ir kas? Aš loju, o karavanas eina… ak ne, priešingai – karavanas net nemano pajudėti. Duokdie, kad imtų bent jau slinkti.

Štai knyga, kurią rekomenduoju, siūlau visiems: jauniems ir seniems. Tai – Sherman Alexie, „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ (iliustravo Ellen Forney, vertė Marius Burokas, leidykla „Alma littera“).

Visų pirma dera pagirti vertėją. Knygoje nemaža slengo – Marius Burokas, sakytum, gimęs jį pateikti nešiurkščiai, nevulgariai, nepiktinančiai, o tuo pačiu – sodriai ir įtikinamai.

Visų antra dera padrąsinti estetus: kaip nors įveikite barjerą (viršelį), užsimerkite ir atsiverskite knygą – tada plačiai atsimerkite ir skaitykite. Amerikoje knyga atrodo būtent taip, kaip ir pas mus; ne kažin kaip ji atrodo, bet dėl to atstumti teksto nereikėtų.

O visų trečia... Visų trečia – visų svarbiausia. Knyga pasakoja apie šių dienų indėnus; apie menkus ir didžius rezervacijos įvykius. Ar verta, ar dora, ar garbinga paaugliui indėnukui veržtis už nubrėžtų ribų? Kas laukia pas baltaveidžius – jų mokykloje? O kas laukia, kokie pavojai tyko dar erdvesniame pasaulyje? Kokie nerašyti įstatymai valdo jaunas sielas, lemia jų likimą?

Kai rašau šias eilutes, nežinau, kaip baigsis Metų knygos rinkimai. Godžiai perskaičiau visas nominuotas knygas; pradėjau, suprantama, nuo vaikiškų.

Apie Kęstučio Kasparavičiaus „Mažąją žiemą“ praėjusioje apžvalgoje jau pasakojau; Vytauto V. Landsbergio „Stebuklingą Dominyko brangakmenį“ atidėsiu vėlesniems laikams.

Kas lieka?

Violeta Palčinskaitė, „Muzika troliui“ (iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė, leidykla „Nieko rimto“).

Ši knyga gardžiai kvepia Norvegijos sniegynais, bruknienojais, ką tik iškeptais pyragais. Ji ir skamba: rasime ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių įgarsintą plokštelę – Edvardo Griego muziką.

Inteligentiškas rašymas jauniems (ar būsimiems) inteligentams – taip galėčiau vadinti Violetos Palčinskaitės pasakojimą. Rašytoja seka istoriją pirmu asmeniu; žingsnis po žingsnio, žodis po žodžio – ir pasineriame į mažo, miškuose besiglaudžiančio miestelio paslaptis. Ir ten gyvenama pagal savus, rašytus ir nerašytus įstatymus. Vienas jų – palikti namuose negesintą šviesą, net jei išeini ilgam. Praeiviui bus jaukiau...