Paėmęs į rankas amerikiečių autoriaus Patrick Ness knygą „Septynios minutės po vidurnakčio“, parašytą pagal britų rašytojos Siobhan Dowd mintis, iškart suglumsti – suglumina autorystės klausimas. Tai visgi kieno ši knyga?

Įžanginiame žodyje Patrick Ness atiduoda pagarbą anapilin iškeliavusiai rašytojai, kurios idėją perėmė, išplėtojo ir užbaigė savarankiškai: „Turėjau vienintelį tikslą – parašyti knygą, kuri būtų patikusi Siobhan. Kiti kriterijai man buvo nesvarbūs“ (p. 6). Siobhan Dowd, anot autoriaus, „buvo sugalvojusi veikėjus, vietą, parašiusi pradžią“ (p. 5). Vadinasi, Patrick Ness savotiškai buvo užvestas ant kelio ir įpareigotas (pakankamai akivaizdu – leidėjų). Važiuojam toliau. Neprofesionalu būtų, kalbant apie iliustruotos knygos autorystę, nepaminėti iliustracijų autoriaus – Jim Kay. Turbūt ne veltui „Septynios minutės po vidurnakčio“ susižėrė prestižinius Keitės Grinavėj ir Karnegio medalius ir už kūrinį, ir už iliustracijas, apie kurias pakalbėsime kiek vėliau. Taigi. Prieš akis turime tvirtai – tiek menine, tiek literatūrine prasme – suręstą kūrinį, pamėginkime išsiaiškinti, kodėl jis toks tvirtas.

Apysakoje „Septynios minutės po vidurnakčio“ susipina fantasy ir problemų prozos elementai. Kūrinys pasakoja apie trylikametį berniuką Konorą ir jo sudėtingą vidinį pasaulį, santykį su vėžiu sergančia motina, kurios gyvybė pamažu gęsta. Apysakos problematiką pagilina iširusios šeimos situacija. Konoro tėtis gyvena su kita moterimi Amerikoje, berniukas, pasilikęs su sergančia motina, jaučia, kaip iš jo gyvenimo pamažu traukiasi patys artimiausi žmonės. Toks gyvenimas grūdina (Konoras išmoksta pasirūpinti savimi: tvarkosi buityje, gamina valgį, prižiūri namus), tačiau tuo pat metu ir gramzdina į vienatvę, į nesibaigiantį liūdesį stebint lėtą motinos mirtį. Ši vienatvė iššaukia tamsą. Konoras užsidaro savo vidiniame pasaulyje, tolsta nuo motinos, nuo draugų, mokykloje jo visi vengia lyg raupsuotojo, kurio nevalia judinti. Aplinkinių užuojauta Konorą tik smukdo gilyn į save, atitveria jį nuo išorinio pasaulio. Tačiau „užjaučia“, anaiptol, ne visi. Motinos ligos prislėgtas Konoras tampa patyčių auka, nusilpusi berniuko dvasia pritraukia „stipresnių“ dėmesį – kertama į silpniausią vietą:

„– Tu kraujuoji, O’Mali, – pasakė Haris, nekreipdamas į Lilę dėmesio.

Konoras per vėlai kilstelėjo ranką prie burnos, kad paslėptų pasirodžiusį kraują.

– Nieko, plika mamytė pabučiuos savo berniuką ir viskas praeis, – piktdžiugiškai išsišiepė Salis.“ (p. 30)

Taigi pagrindinė kūrinio problematika susideda iš trijų elementų: motinos ligos, tėvų skyrybų ir patyčių mokykloje. Visko išties daug, tačiau knygos autorius sugeba natūraliai perteikti šias paauglį kamuojančias problemas ir įtikinti skaitytoją jų rimtumu. Skaitant nejuntamas dirbtinumas, nepavyksta apčiuopti ir bandymo pataikyti į rinką. Liga, skyrybos, patyčios – visa tai yra pakankamai universalios problemos, apie kurias vis dar reikia kalbėti, ir autorius, deja, tai daro nuoširdžiai.

Konoro viduje susikaupęs problemų gumulas iššaukia milžinišką siaubūną, aplankantį jį vis tuo pačiu metu – septynios minutės po dvyliktos. Tai – jau fantasy žanro elementas: „Konoras stebėjo, kaip viršutinės kukmedžio šakos susiveja į milžinišką siaubūno veidą – virpančias lūpas, nosį ir kiaurai veriančias akis. Žemiau esančios šakos traškėdamos ir dejuodamos susipynė į dvi ilgas rankas ir antrąją koją šalia kamieno. Iš kitų šakų susiformavo kūnas, apaugęs aštriais it spygliai lapais, kurie virpėjo ir kilnojosi taip, tarsi po žaliu kailiu slėptųsi raumenys ir plaučiai“ (p. 14). Šis siaubūno pasirodymas išlieka intriga visame kūrinyje – Konoras traktuoja tai kaip sapną, tačiau nubudęs po nakties randa savo kambaryje spyglių ar išdygusį medelį. Siaubūno atsakas verčia suabejoti tikrove:

„– Tai tik sapnas, – pakartojo sau Konoras.

O kas yra sapnas, Konorai O’Mali? – paklausė siaubūnas pasilenkdamas ir prikišdamas artyn veidą. – Kas sako, kad visa kita nėra sapnas?“ (p. 40)

Siaubūnas simbolizuoja išmintį, tamsą ir šviesą, kuriančią ir griaunančią jėgą. Žvelgiant per mitologinę prizmę, jį galima interpretuoti kaip pasaulio – gyvybės medžio metaforą, in – jan jėgų pusiausvyros apraišką žmoguje ir pasaulyje:

„Turiu tiek vardų, kiek Laikas turi metų, – suriaumojo siaubūnas. – Aš Medžioklis Hernas! Aš Kernunas! Aš amžinasis Žaliasis Žmogus!“ (p. 44)

Kernunas keltų religijoje ir mitologijoje suvokiamas kaip [laukinės] gamtos ir derlingumo dievas („Aš visa, kas nesuvaldyta ir nesuvaldoma!“ (p. 44)) – tai iš dalies paaiškina ir Patrick Ness apysakoje pasirodančio siaubūno kilmę. Kernunas atsakingas už gyvybę, todėl ir pasirodo, kada Konoro motinos gyvybė kabo ant plauko: „Aš nedažnai vaikštau po žemę, vaiki, – pasakė siaubūnas. – Tik tada, kai sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Todėl tikiuosi, kad manęs bus klausomasi“ (p. 45). Siaubūnas aplanko Konorą ir dieną, ir naktį, būna šalia skaudžiausiomis akimirkomis. Jis yra Konoro vienatvė ir išsigelbėjimas iš jos.

Ilgainiui Konoras tampa „nematomas“ – lieka vienas. Berniukas nenori gyventi su senele, kurios namuose jaučiasi kaip muziejuje, naujoje tėčio šeimoje jam irgi nėra vietos. Matydamas gęstančią motiną neberanda į ką atsiremti. Tėvas tik iš reikalo atvažiuoja aplankyti: „Atvažiavau, nes tavo mama paprašė“ (p. 102). Visa tai susprogdina susikaupusį pūlinį – iššaukia siaubūną: Konoras išsilieja nusiaubdamas senelės namus ir sužaloja mokykloje iš jo besityčiojantį klasioką. Berniukas nenori būti nematomas, tokiais savo veiksmais tarsi bando įrodyti pasauliui savo apie egzistavimą, įrodyti žmonėms, kurie nuo jo nusigręžė, tačiau šie destruktyvūs proveržiai tik dar labiau atitolina jį nuo kitų.

Siaubūnas pasakoja berniukui tris istorijas, turinčias padėti jam įveikti kančią ir išsilaisvinti. Tačiau nė viena istorija neturi tiesioginio moralo, nesuteikia gairių, kaip elgtis ir ką pasirinkti. Visos jos moko kelti klausimus, išlaikyti tikėjimą ir suprasti, jog žmogus nėra moraliai vienalypė būtybė: „Ne visada veikėjai yra tik teigiami ar neigiami. Kartais geri žmonės gali pasielgti blogai, o blogi – gerai“ (p. 74). Tačiau svarbiausia šių istorijų prasmė yra ieškoti tiesos: „Jos gali būti svarbesnės už viską, jei tik atskleidžia tiesą“ (p. 151). Tiesos nevienalypiškumas, akivaizdžios didaktikos nebuvimas yra stiprioji Patrick Ness knygos pusė, atskleidžianti sudėtingų pasirinkimų kupiną jauno žmogaus pasaulį.

Kokia yra Konoro tiesa? Tai yra paskutinė – ketvirtoji istorija, kurią turi papasakoti ne siaubūnas, o pats Konoras. Tai jo vidinė tiesa, prisipažinimas sau, jog prarado tikėjimą, kad motina išgis, jog pavargo nuo vienatvės ir nori, kad viskas baigtųsi. Konoras kasnakt sapnuoja košmarą, kuriame motina išslysta jam iš rankų ir nukrenta į prarają. Sūnus jaučia kaltę negalėdamas išgelbėti motinos, tačiau norėdamas išsigelbėti pats, norėdamas atsikratyti vienatvės ir skausmo, privalo ją paleisti – tai yra paskutinė istorija, padedanti Konorui suprasti, jog jis nėra kaltas. Ramybė ateina tik pripažinus tiesą – susitaikius su gyvenimo realybe, su motinos išėjimu. Dėl to ir pasirodė siaubūnas – kad paruoštų Konorą šiai realybei, kad padėtų jam ištverti. Galop jis paleidžia motiną.

Ir pabaigai lieka kukliai aptarti vienus svarbiausių knygos elementų – iliustracijas. Britų dailininkas Jim Kay žinomas kaip hitu tapusios Hario Poterio knygų serijos iliustruotojas. Mistika dvelkiantys menininko darbai puikiai tinka Patrick Ness apysakai – papildo, sutirština ir suintensyvina slogią kūrinio atmosferą. Skirtingai nei Hario Poterio atveju, iliustracijos čia pasirinktos nespalvotos – jos kuria mistiką, atspindi kenčiančio sūnaus pasaulį, jo vidinę tamsą. Po devyniasdešimtųjų tokios iliustracijos – gan retas atvejis knygų pasaulyje, tačiau tikrai teigiamas, žadinantis vaizduotę.

Taip pat pagyrimo nusipelnė ir knygos vertėja iš anglų kalbos Rūta Razmaitė – kūrinys perteiktas gražia, sklandžia lietuvių kalba – tai irgi vertybė skaitančiam, ypač jaunam, žmogui.

Taigi ši knyga stipri savo nebrukama tiesa su klaustuku. Gera literatūra ir neturi mokyti, rodyti pirštu – gera literatūra kelia klausimus, kviečia užeiti, leistis į kelionę, kartu išgyventi. Patrick Ness knygoje turbūt negalima jaukiai užsibūti, tačiau ji gali suintriguoti, gali sugluminti – visa tai verčia ieškoti tiesos, rasti savąją ir ja tikėti. Norintiems ieškoti toliau verta paskaityti Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“ arba lietuvių autorės Dainos Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“.

Knygų lentyna.