Žinojau, kad vaikų spaudos padėtis prastoka, bet – kad šitokia!.. Tik neaiškinkit man, kad kioskų ir didžiųjų parduotuvių lentynose pridėta ryškiaspalvių žurnaliukų, skirtų mažiukams ir didesniems, mergaitėms ir berniukams. Bene savaitę aš juos rinkau, pirkau ir skaitinėjau, sukaupiau visą šūsnį. Nedidelę jų dalį atiduosiu savo anūkams sudoroti. Kaip skaitytojai patys jie dar nekokie, bet galės pažiūrėti paveikslėlius, paspręsti užduotėles, paspalvinti, o tekstus mama ar laisvesnę valandėlę ištaikęs tėtis paskaitys. Tačiau nemažą kupetą suplėšysiu ir sukišiu į vieną tų spalvotų popieriams skirtų konteinerių.

Sakot, o pinigai? Pinigų šiek tiek gaila, bet labiau už pinigus vertinau ir tebevertinu informaciją. Beje, pirkau ne viską, nemažą krūvą šitos produkcijos perverčiau Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje ir atsirinkau, kurių leidinių paskutinį šių metų numerį pirksiu ir patyrinėsiu, o kurių viskas aišku, vos juos pasklaidžius.

Taip jau atsitiko, kad daugiau negu dešimt metų kapsčiau teisės aktus, susijusius su viešąja informacija, daugiausia - su žiniasklaida. Teko padirbėti ir kai kuriuos iš jų rengiančiose darbo grupėse. Džiaugiuosi, kad šiek tiek prisidėjau rengiant Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso bei Visuomenės informavimo įstatymo kelis variantus ir Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą (jis tobulintinas, bet gerai, kad nors toks yra).

Tiesa, šituo požiūriu daugiausia domėjausi televizijos produkcija, didžiausią poveikį darančia vaikams, paaugliams ir nemažai daliai suaugusiųjų. Bet neseniai Romas Gudaitis, žurnalistų etikos inspektorius, pakvietė mane dalyvauti jo tarnybos organizuojamame seminare „Vaikų ir paauglių spaudos turinys ir etika“. Todėl ir įsikasiau į margaspalvės „žurnalienos“ kupetą.

Seminaras įvyko birželio 26 d. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, moderatorė – tenykščio Vaikų literatūros centro direktorė Aldona Augustinaitienė. Pagrindiniai pranešėjai - Etikos inspektoriaus tarnybos žmonės, dalyvavo vaikų literatūros redaktoriai, rašytojai bei tyrinėtojai, pedagogai, bibliotekininkai ir kiti besidomintys.

Pirmasis kalbėjęs R. Gudaitis išsakė viltį, kad bent šitas seminaras neliks nutylėtas, kaip dažnai atsitinka daugeliui etikos klausimais organizuojamų renginių. Jo tarnyba rengia seminarus bei konferencijas, vis tikisi didesnio atgarsio viešojoje erdvėje. Gerai bent, kad pavyko inicijuoti mokymo apie žiniasklaidą programą, kuri jau pradėta realizuoti mokyklose... Kviesti į šį seminarą Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų atstovai, deja, nepasirodė.

Tuo nutylėjimu piktinosi ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė. Šių metų birželio 2 d. panašios tematikos konferencija Seime nepasiekė viešumos. O ten buvo pristatyta 20 000 vaikų parašų dėl jiems skirtos žiniasklaidos. Vaikai skundėsi, kad jiems nusibodo smurtas, erotika, tėvų neatsakomybė. Tėvai neskaito, netikrina vaikų lektūros - vieni neturi laiko, kitiems tiesiog tai nerūpi (žinom, kad esama tokių, kuriems nerūpi net ar jų vaikai pavalgę...).

Leidėjams pelnas rūpi. Būtų mažiau problemų, jeigu jie kartais pagalvotų: „O jei tai būtų mano vaikas?“ Tačiau visuomenė aktyvėja, daugėja skundų – vaikų teisų gynėjai (jiems tenka užsiimti daugybe dalykų, anaiptol ne tik žiniasklaida) vis dažniau kreipiasi į Etikos inspektoriaus tarnybą dėl nepilnamečiams netinkamų dalykų spaudoje. Kad ir dabar – tiriami skundai dėl žurnalų „Flintas“, „Musė pusė“, „Panelė“.

R. Šalaševičiūtė pabrėžė, kad būtina šviesti tais klausimais vaikų tėvus, kad jie žinotų, kaip formuojasi vaikų pasaulėžiūra įvairiais amžiaus tarpsniais, į ką reikia atkreipti dėmesį, kai vaikui 3, 7, 11 14, 16 metų... Ji mano, kad tokiu švietimu turėtų užsiimti mokyklų bendruomenės. (sakyčiau, būtų įmanoma, jei Švietimo ministerijai tokie dalykai bent kiek rūpėtų, o mokyklų bendruomenės būtų aktyvios).

Centrinis šio seminaro pranešimas – Etikos inspektoriaus tarnybos Viešosios informacijos stebėsenos ir analizės specialistės Reginos Staniulienės, pavadintas „Suaugusiųjų kultūros multiplikavimas žurnaluose vaikams ir paaugliams“. Tai labai išsami pirmojo 2007 metų pusmečio vaikų ir paauglių spaudos apžvalga bei analizė. Patarčiau ją paskaityti susipratusiems tėvams, pedagogams ir bibliotekų darbuotojams. (Apžvalgą rasite čia).

Neketinu atpasakoti solidaus (44 puslapių) pranešimo su lentelėmis ir priedu, kuriame pateikta informacija apie visą vaikų spaudą, buvusią nuo Nepriklausomybės atkūrimo (ir dar anksčiau) iki dabar. Paminėsiu tiktai keletą mano ypač įsidėmėtų dalykų. Po 1990 m. atsirado nemaža naujų laikraščių vaikams ir paaugliams, dauguma - katalikiškos krypties. Vienų išėjo vos keli numeriai, kitų – per šimtą, beveik visi jau „išmirė“, paskutinis nutilo „Valančiukų aidas“ (2006 m.). Tačiau pora pasišventėlių – Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis, gyvenantys Anykščiuose, nuo 1991 m. pabaigos iki šiol tebeleidžia savaitraštį „Kregždutė“ (tiesa, su laikraščio „XXI amžius pagalba“). Šį kuklų laikraštėlį esu varčiusi, jis yra „interaktyvus“, t.y., vaikai jį skaito, jam parašo, jis tikrai nėra primityvus ar prastas, vienintelis „trūkumas“ (ne man, kai kuriems) jis – katalikiškas...

Žurnalų per tą laiką išėjo ir leidžiama nepalyginamai daugiau (toje lentelėje laikraščių 12, o žurnalų net 66). Iš jų pernai ėjo 29, o tokių, kuriuos ramiai duočiau į rankas ir skaityčiau savo anūkams (ar šiaip vaikams ir paaugliams) suskaičiavau tik penkis.

Savarankiškai skaitantiems rekomenduočiau savo gerą pažįstamą (leidžiamą nuo 2000 m.) „Bitutę“. Cituoju kai kurias apžvalgoje surašytas savybes: „labai informatyvus; įvairios ir įdomios tematikos; malonus akiai; linksmas ir turiningas; ugdo kūrybiškumą, pagarbą žmogui ir aplinkai; tarnauja dvasiniam vaiko pasaulio ugdymui; aiškiai išreikšta vertybinė nuostata“. Čia dar ne visi pagyrimai, bet aiškus (kai kam) ir didelis „trūkumas“ – žurnalas katalikiškas. Tačiau tikrai ne „davatkiškas“ (blogąja prasme). Jokios reklamos, tik trumpos knygų anotacijos. Ir man be galo gaila, kad jis išeina tik 5000 egz. tiražu. Manau, kad katalikais save laikantys 8-12 m. vaikų tėvai turėtų įsidėmėti šį žurnaliuką. Nepakenktų ir nekatalikams...

Visiems panašaus amžiaus jau skaityti mokantiems vaikams ramiai įduočiau taip pat simpatišką (dalis autorių tie patys) literatūrinį žurnalą „Laimiukas“. Jame irgi esama įdomios informacijos, įvairų konkursų, užduočių, vaikų piešinių, jų sukurtų eilėraščių ir pasakų. Pats didžiausias trūkumas – išleidžiami 6 žurnaliukai per metus ir vos 3000 egz. tiražu. Klausinėjau spaudos kioskų darbuotojas – sakė negaunančios, nė negirdėjusios apie tokį. Vieną vienintelį šių metų Nr.1 atradau didelėje „Maximoje“, ne žurnalų skyriuje, tarp vaikiškų knygų. Įtariu, kad apie šį žurnalą daugelis bibliotekininkų net nežino.

Dar mielai dalinčiau žurnaliuką „Lututė“, skirtą jauniesiems gamtos mylėtojams, jame gausu gražiai pateiktos informacijos. Tik nieko nesupratau apie jo reguliarumą (gal irgi ketvirtinis?) bei apie tiražą, tačiau esu tikra, kad irgi nedidelis.

Visus šituos tris žurnaliukus remia Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondas (kiek žinau, anaiptol ne tiek, kiek reikėtų). Fondas neskiria pinigų darbuotojų atlyginimams, remia tik temines programas, o leisti iliustruotą žurnalą ant gero popieriaus tikrai nemažai kainuoja. Galėtų pagelbėti prenumerata, bet reikia pasireklamuoti, tai nemažai kainuoja, šie žurnaliukai to negali sau leisti... Yra seniai kalbama, kad geriausia parama būtų, jei Fondas galėtų savo remiamus leidinius užprenumeruoti bibliotekoms, deja...

Iš mano minėtų penkių likę du skirti ikimokyklinukams, - paveiksliukai, užduotėlės, teksto beveik nėra, lavina ranką ir vaizduotę, moko skaityti ir skaičiuoti. Tai būtų „Baltoji pelytė“, bet joje atradau „Chewits“ (kramtomos gumos ar gal ledų?) reklamą, tai jau nelabai patrauklu. Ta pati reklama ir žurnaliuke „Penki“, kuriame įrašyta: „Švietimo ministerijos rekomenduota ikimokyklinio amžiaus vaikams“. Keista, kad panašių įrašų nėra anksčiau minėtuose trijuose žurnaluose. Tai negi nerekomenduotų bent „Laimiuko“ ir „Lututės“ („Bitutės“, kaip katalikiškai dūzgiančios, turbūt nerekomenduotų).

Beje, dėl rekomendavimo. Kažin, ar visi mokytojai ir bibliotekininkai (net nekalbu apie tėvus), žino, kad yra toks žurnalas „Rubinaitis“, rašantis apie vaikams skirtas knygas (anotacijos ir straipsniai). Yra ir jo internetinė svetainė.

O kaip ta visa gausybė („Barbė“, „Princesė“, „Super“, „Girl“,,Mergaitė“ ir kt.) blizgančių pagundų mergytėms, paauglėms, merginoms, panelėms ir panoms? Jų tikrai nenorėčiau niekam rekomenduoti, kaip ir leidinių, skirtų berniukams – net kelių atmainų „Flinto“ produkcijos. Kodėl? Pirmiausia, todėl, kad šitie leidiniai ne tik neugdo dvasinio pasaulio ir moralinių vertybų, o neretai jas griauna. O ką tikrai ugdo – vartotoją. Juose esama reklamos, tiek netiesioginės (pvz., „Barbė“ – lėlės bei kiti žaislai; pedagogai ir psicholigai seniai yra išaiškinę, kad šitos lėlės orientuoja mergaites į suaugusiųjų mėgžiojimą, o mergaičių noras būti itin lieknoms, panašioms į „Barbes“, gali tapti rimto psichofizinio sutrikimo - anoreksijos priežastimi), vyresniems vaikams ir paaugliams – tiesioginės reklamos, ypač mobiliųjų telefonų (muzikėlės, paveiksliukai, žaidimai). Šitokios reklamos radau net 3-8 m. vaikams skirtame „Žirniuke“, kuris taip pat gauna paramos iš Spaudos, Radijo ir TV rėmimo fondo. Apie šitą reklamą seminare kalbėjęs poetas J. Nekrošius pasakojo, kad jo pažįstamų vaikas pradinukas tokiems „mobiliuko“ žaisleliams per mėnesį iššvaistė per 700 litų (melodijos po 2, po 3 Lt, „topinės“ – ir po 5 Lt, paveikslėliai ekranėlyje – po 2 Lt, žaidimai – 10 lt. Kol viską išbandai, - ir susidaro sumelė tėvams mokėti).

„Panelėje“ panašu, kad reklamos daugiau, negu teksto. Ir kokios įvairios – kosmetika, drabužiai, vaistai, beje, - ir lieknėjimui (ypač tinka dėl figūros pokyčių kompleksuojančioms paauglėms – pirmas žingsnis anoreksijos link), mobilūs telefonai, kontraceptikai, modelių agentūros, alkoholiniai gėrimai (aptikau tik „Miksų“ reklamą, bet buvo reklamuojama ir degtinė). Atsimenant, kad šitą žurnalą (leidžiamą pasak naujausio žurnalo – 50 000 egz. tiražu, o kažkada skelbėsi – per 200 000 egz., bet gal tai buvo gudrybė, kad gautų daugiau reklamos) skaito labai įvairaus amžiaus paaugliai ir jaunimas, galima laikyti, kad esama rimtų pažeidimų vien tik dėl reklamos. O jau tekstai... Net gana pozityvų – apie jauną ūkininką sugebėjo „papuošti“ vulgarybėmis ir žargonu, o apie kitus rašinius net kalbėti nesinori.

R. Stanelienė paminėjo, kad „Panelėje“ esama patarimų – į klausimus atsakinėja psichologė, ginekologė ir kunigas. Tuo pastaruoju labai susidomėjau. Puslapyje įrašas „Religijos ir sielos klausimais konsultuoja teologijos daktaras Rolandas Kaušas“. Labai įdomūs jo atsakymai į kai kuriuos klausimus. Pvz.: „Ar masturbuotis nuodėmė?“ Atsakymas: „Tikrai ne nuodėmė“. Ir toliau  kritikuoja Bažnyčia, kuri „neįvertina, kaip žalinga savo seksualumą užspiesti į kampą ir neleisti jam vystytis.“ 13 metų mergaitė klausia apie kunigų pajamas, jai atsakoma, kad „kunigai tarpusavyje varžosi ir stengiasi vyskupui įsiteikti, kad paskirtų ten, kur geresnės pajamos“; ir toliau : „Jeigu išgirsi, kad kunigas reikalavo daugiau už laidotuves, ar panašiai, žinok, kad jis jau mąsto apie geresnę mašiną arba naujus karolius šeimininkei.“ Klausiamas apie velnius, šis teologas atsainiai dėsto: „Anot legendų, kai kurie angelai nusprendė nebetarnauti Dievui ir už tai nubausti tapo velniais (...) Jei atvirai, abejoju, ar velnias egzistuoja“. Man šitas teologas atrodo labai abejotinas. Bent jau – ne katalikų kunigas...

„Flinto“ redaktorius Raimundas Jurgaitis seminaro programoje buvo įrašytas kaip pranešėjas. Žadėjęs ateiti ir pasisakyti iškalbinga tema „Skaitytojų medžioklės ypatumai vaikams skirtuose žurnaluose“, jis vis tik nepasirodė. Nesinori daug rašyti apie kelis šitos serijos žurnalus, tik tiek, kad pedagoginiu požūriu jie labai įtartini (ne veltui žurnalo herojus – piratas), daug vulgarybių ir dviprasmybių, ne veltui dėl jų buvo skundų.

Leidiniai mergaitėms turi dar vieną, sakyčiau tikrai pavojingą ypatybę – skatina norą būti modeliais. Savaime tai būtų lyg ir nieko, bet kai išspausdinamos pretendenčių (10-15 metų) nuotraukos (ir jos negrąžinamos), redakcija susirenka jų asmens duomenis (vardas, pavardė, adresas, tėvų telefono numeris), kyla negerų minčių – kaip su asmens duomenų apsauga? Nuotraukos viršeliui su asmens duomenimis, raginimai tapti fotomodeliu („Luka“, „Top girl“ ir kiti dar nori žinoti mergaitės ūgį bei svorį).

„Ekstra panelėje“ kaip ir „Panelėje“ įvairiais, ypač sekso klausmais pataramų prašo net 12,13 metų mergaitės. Žurnaluose reklamuojamas „olialia mergaitės“ stilius ir gyvenimo būdas, šmėžuoja erotinės nuotraukos, dėstoma, kaip svarbu atrodyti seksualiai. Apie kokias nors dvasines ar moralines vertybes nėra ko nė galvoti. Propaguojamas „žvaigždžių“ kultas kaip sektinas idealas, detaliai, nekritiškai aprašinėjami ir jų abejotini poelgiai (pvz., koks „žvaigdždūnas“ užgėręs važiavo neleistinu greičiu, bet jį atpažinęs policininkas nebaudė). O kur dar horoskopai ir „hariopoteriška“ magijos mada, yra net specialus žurnalas raganaitėms „Magija“!

Mano pasisakymo tema buvo „Kokios vaikų spaudos pasigendame“. Pirmiausia norėjau pabrėžti, kad pas mus į įstatymų bazę neįtraukti keli svarbūs dalykai – be smurto ir erotikos, turėtų būti draudžiamas ar bent ribojimas ir vartotojiško požiūrio formavimas (tai yra įteisinta dar 1993 m.. Europos Tarybos parlamento rezoliucijoje „Dėl žurnalistinės etikos“, kurią mūsų Seimas yra priėmęs); tarp nepilnamečiams kenksmingų, todėl ribotinų dalykų turėtų atsirasti blogas skonis (abejojama, kaip jį nustatyti, bet va Jungtinėje Karalystėje jis yra apibrėžtas, už jį baudžiama). Tai, ko dabar ypač trūksta minėtame Nepilnamečių apsaugos įstatyme (draudimo tyčiotis iš žmogaus ar atskirų jo savybių ir pan., iškreipti šeimos santykius, niekinti jų vertybes ir dar keletas reikšmingų dalykų) yra įrašyta naujame 2007 įregistruotame šio įstatymo projekte, bet Seimas vis neranda laiko jį svarstyti. O kur būtų teisės aktais įtvirtintas įpareigojimas gerbti vaiką kaip asmenybę, turinčią savo nuomonę ir teisę ją išreikšti, skatinti perteikti savo išgyvenimus ir patirtį, kur įpareigojimas vaikų ir jaunimo žiniasklaidai plėtoti jų gebėjimus, prisidėti prie demokratiškos valstybės piliečio visapusiško ugdymo... Apie tuos dalykus, beje, užsimenama ir mūsų Seimo patvirtintoje JT Vaikų teisių konvencijoje...

Kalbėjau, kad nėra normalaus leidinio moksleiviams, bendro leidinio visiems paaugliams, 13-18 metų mergaitėms ir berniukams, kuriame būtų ne tik suaugusiųjų rašomi tekstai, bet atvira tribūna jiems patiems, jų kūrybai, jų straipsniams, pasisakymams ir diskusijoms apie tikro jų pačių (ne vienadienių „žvaigždžiukių“) gyvenimo aktualias problemas, kad būtų rašoma ir svarstoma rimtai, o suaugusieji – žurnalistai ir pedagogai atsakingai atliktų tikrą vyresniųjų draugų darbą, padėtų vaikams formuoti savo vertybių sistemą, suprasti save ir kitus, rasti savo vietą visuomenėje. Trūksta panašaus į vyresniosios kartos gerai pažįstamą „Moksleivį“, kuris anais laikais įsigudrindavo nebūti sovietinės ideologijos ruporu, skirdavo tikrai daug vietos pačių moksleivių ir literatūrinei kūrybai, ir publicistikai, ir diskusijoms... Geru paminėjau ir „Lietyvos pionierių“, kuriame taip pat labai nedaug buvo ideologijos, užtat daug visokios vidutinio amžiaus mokinukams įdomios informacijos.

O dar mažesniems juk buvo „Genys“. Ir čia neišvengiamai turėjau imtis provokuoti ten pat sėdinčią rašytoją Gintarę Adomaitytę, paskutinę „Genio“ redaktorę. Sužinojome, kad jos tvirtas įsitikinimas: „Leidinyje vaikams reklamos būti negali!“ nesutapo su „Genį“ prichvatizavusio  „Lietuvos ryto“ savininkų nuomone, todėl šio (truputį pakitusio, skirto V-VIII klasių moksleiviams) žurnalo neliko... Gintarė, puikiai rašanti paaugliams, turinti ir redaktorės patirtį, tiktų būti tokio leidinio vadove. Ji per daug ir nesikratytų šitokios užduoties, tik sako, sunkiausias dalykas – platinimas, o leisti žurnalą ir krauti į sandėlį, į rūsį ji nenori... Na ir dėl finansų... Projektą parašyti, kreiptis dėl paramos – dar dar, bet jau tos ataskaitos, visa buhalterija...

Po to kai kurie kalbėjusieji kreipėsi tiesiog į Gintarę, kaip į beveik patvirtintą būsimą tokio leidinio redaktorę, sakė savo idėjas, teikė pasiūlymus.

Ko nepaminėjau?

Prie Etikos inspektoriaus veikiančios ekspertų grupės, vertinančios neigiamą poveikį nepilnamečiams, narė Liliana Astra kalbėjo apie garso ir vaizdo poveikį jaunimui, ypač televizijoje gausiai rodomo smurto (dažnai žmogžudystė parodoma kaip linksmas nuotykis) įtaką agresyvumui tarp vaikų ir paauglių plisti. Seksualumo kultas atėjo pas mus pavėluotai, vakaruose seksualinė revoliucija įvyko šeštajame dešimtmetyje, pas mus ją ribojo sovietų valdžia ir dar stipri krikščionybė. Dabar ta didžiulė laisvė jau tapo pavojinga. L. Astra pacitavo lyg ir paauglėms skirtą leidinį, (jo pavadinimo tyčia nesakysiu), kuriame mergaitės mokomos, kaip atrodyti vyresnėms ir...sakyčiau kainininkas, ko prašyti už seksualines paslaugas (už oralinį seksą, už „greituką“ lifte, ir tt. Nebeatmenu, už kažką rekomenduojama pareikalauti, kad tas paslaugas gavęs vyriškis nusivestų apsipirkti). Ekspertė leido suprasti, kad ruošiama dirva paauglių prostitucijai, kuri jau plintanti Lenkijoje.

Inspektoriaus patarėjas Deividas Velkas aiškino apie nepilnamečiams skirtos informacijos žymėjimą indeksais (N-7, N-14 ir tt.) pliusus (tėvai žinos, ką leisti, ką drausti) ir minusus (gali būti masalas vaikams, signalas – „uždraustas vaisius“), o leidėjams įpareigojimas taip žymėti būtų visiškai nepatrauklus, nes kliudytų verslui.

Rašytoja Vanda Juknaitė svarstė, kaip grąžinti vaikams realybės jausmą: „Jie virtualios realybės vaikai“, mažai kontaktuojantys su tėvais, įsijautę į televizijos ar interneto pasaulį. Tą atotrūkį nuo realybės didina ir ezoterikos bei magijos propagavimas. „Bitutės“ redaktorė Ingrida Laimutytė kalbėjo, kad vaikai dažnai net neturi draugų – juos atstoja TV ir internetas, tėvai leidžia auklėti savo vaikus primityvioms, prasto skonio TV šou programoms, propaguojančioms pinigų „darymą“, patogų gyvenimą. Vaikai trokšta kažko kito, kas skatintų jų intelektualinį, psichologinį brendimą. Rita Urniežiūtė, žurnalo „Gimtoji kalba“ redaktorė, pademonstravo minėtų žurnalų kalbos madas, labai nutolusias nuo taisyklingos lietuvių kalbos. Dominuoja žargonas, dviprasmybės, svetimybės. Ji nusistebėjo, kad sovietmečio nemačiusių vaikų kalboje pilna anuometinių barbarizmų, XX a. vidurio žargono (manyčiau, daug ką vaikai gauna iš tėvų, senelių, o paskui išplatina draugams). Vaikų literatūros žinovas, Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos Lietuvos skyriaus pirmininkas Kęstutis Urba bjaurėjosi daugelio tų leidinių prastu skoniu, jų turinio ir dizaino supanašėjimu. „Jų pasaulis be galo lėkštas, žmogus susideda tik iš kūno ir drabužių, o perspektyvoje – kone tik iš erogeninių zonų“. Apie neturėjimą kur spausdinti vaikams skirtą literatūrą kalbėjo Juozas Nekrošius ir siūlė leisti vaikams skirtus laikraščių priedus. Jis piktinosi leidėjų nebaudžiamumu, skundėsi, kad valdžia nenori tartis su kūrybine inteligentija. Mokytojas Vidas Gadliauskas kalbėjo apie apleistas mokyklas, atsainų savivaldybių požiūrį į švietimą ir būtinybę kurti normalią jaunimo spaudą. Lietuvos tėvų forumo atstovas Audrius Murauskas kalbėjo, kad mokyklose vaikai nėra auklėjami, tik pateikiama informacija, nėra poreikio vaiką ugdyti. Pasipiktinusi jo kalba pavardės nepasisakiusi mokytoja paminėjo, ką skaito jos mokiniai (7 ir 8 klasės) – „Panelę“ ir panašius, o berniukai – vyrams skirtus leidinius ir „Flintą“. Ji pabrėžė, kad nuo 12 metų su vaikais galima kalbėti visomis temomis, jie gali duoti neblogų patarimų.

Taip visi ir sutarėm, kad būtinai reikia normalios spaudos vaikams ir jaunimui. Matysim, kas iš tų gerų norų išeis. Beje, seminare tyliai klausiusi „Ateities“ žurnalo (skirto vyriausių klasių moksleiviams, studentams ir visiems besidomintiems ateitininkų veikla) redaktorė Reda Sopranaitė man prasitarė, kad svarstoma galimybė leisti žurnalą paaugliams. Bet juk ir vėl bus ne visiems geras, nes katalikiškas...

Parengta pagal Bernardinai.lt