Gintarė Adomaitytė

Apie Jurgą Žąsinaitę ir jos debiutą – apysaką "Akmeniniai Avondalio namai" (leidykla "Gimtasis žodis“)




Ištikimi savaitraščio  "Šiaurės Atėnai“ skaitytojai tikrai žino tą vardą ir pavardę: Jurga Žąsinaitė. Jurgos esė apie  Kalėdų nuotaikas, Jurgos išpažintis apie  vandens jausmą – tai skaitoma, aptariama, neigiama ir teigiama. Vadinasi, Jurga Žąsinaitė jau įsiliejo į šatėniečių slaptą, neregimą komandą. Kur kitur, jei ne šatėnuose  ieškosi savasties.

O Jurgos debiutinė knyga "Akmeniniai Avondalio namai“?

Apie ją rašau ne pirmą kartą. Gal ne paskutinį?

Kiek berašyčiau, noriu cituoti vis tą pačią, man regis, kertinę frazę.

"Kada prasideda baimė? Kai, vos gimęs, nukrenti į pjaunančiais kampais, keistai žybčiojančią ir rėkiančią erdvę, kur gali riksmu priešintis svetimų formų, kvapų ir garsų kankynei? O gal tuomet, kai, prisijaukinęs ir net įstengęs pamilti tą grobuonišką, savyje netelpantį, pasauliu vadinamą padarą, staiga supranti, kad esi jo nekenčiamas ir klastingai persekiojamas? Tada pradedi savęs gailėtis, nekęsti ir bijoti".

Štai pirmieji knygos sakiniai. Ir knyga autorei – pirmoji. Man keista ir liūdna, kad "Akmeniniai Avondalio namai" lig šiol nesulaukė didesnio nei kritikų, nei knygų apžvalgininkų dėmesio.

Kiek žinau, įvyko tik vienas vienintelis knygos pristymas.  Be ne Vilniaus salėse, tai jau ne.

"Gimtojo žodžio“ leidyklą ir jos autorius kadaise pavadinau ir tebevadinu kuklumo įsikūnijimu. Apie debiutuojančią rašytoją knygos priešlapiuose – nė žodžio.

Ar gali taip būti?

Knygos pristatymas vyko Anykščiuose – Jurgos Žąsinaitės gimtojoje žemėje. Buvo 2009 metai, vasaris...

Vilniuje tuo metu siautėjo Knygų mugė, o vandenė Jurga plaukė prieš srovę, bet ramiai plaukė, be plakimosi; plaukė savaime – viskas vyko absoliučiai kitaip, nei įprasta rinkodaros nukamuotame pasaulyje.

– Pankiška!  – taip sakė man vienos leidyklos direktorius, kai pasakiau, kad paliksiu Knygų mugės šurmulį ir vyksiu į Anykščius. Dėl Jurgos, niekada nematytos, dėl jos knygos, kelis kartus skaitytos...

Pankiška vykti, pankišką knygą pristatyti...

O gal kalbėkime ne apie leidyklą, ne apie mugę, o apie pačią knygą, nes Avondalis ir jo žmonės verti mūsų dėmesio - jie įtaigūs, patrauklūs, atpažįstami. Anaiptol ne pankiški, priešingai.

Pankai – tai tie, kurie būriuojasi; vienaip ar kitaip žvelgsi –  jie savos bendruomenės žmonės.

Avondalio žmonės niekada nepriklausė ir nepriklausys jokiam būriui, komandai, bandai, bendruomenei.

Jų istorija – dovanota rašytojos išmonės, vaizduotės, o vis dėlto -  itin kadienė,  realistiška.

Aštuoniolikmetė Gvendolina bijo pasaulio. Ji stengiasi būti kaip kiti bendraamžiai – nerūpestinga, net laiminga.

Beprasmės pastangos. Baugu ir nejauku mokykloje, koktu ir kaimo parduotuvėje, kurioje įsidarbina, o ką bekalbėti apie svetimą miestą...

Gvendolina savimi jaučiasi tik namuose prie jūros. Tai – gimtoji Pertakė. Ten ganosi arkliai, ten užburia geltondyglių pieva, ten banguoja jūra, o jūroje stūkso Avondalis.  Toks akmenuotos salos vardas.

Gvendoliną globoja močiutė Klarisė ir giminaitis Ostinas. Neįprasti šios trijulės vardai, neįprastas ir bendravimas, gyvenimo būdas. Ne šio pasaulio jie žmonės, bet šiame.

Klarisė yra namų centras, pamatas, pagrindas. Ji ir maitintoja, ir guodėja, ir senųjų apeigų saugotoja. Anaiptol ne burtininkė, bet kupina tykios, ramios, net stebuklingos meilės – pasauliui ir savo artimui.

Nieko keisto, kad Klarisės mirtis tampa ir kitų namiškių griūtimi: mažėja, menksta ne tik geismas gyventi, bet ir akmeninė Avondalio sala.

Žmonės, apysaką skaitę, labiausiai ginčijasi dėl pabaigos. Ar logiška, ar motyvuota, ar... ar...

Neklauskite, kuo baigiasi. Siužetą pasakoju labai taupiai, nes jau ne pirmąjį kartą gundau knygą skaityti ir aptarti.

Keli žodžiai apie Jurgą.

Ji – filologė, studijavusi ir lituanistiką, ir anglų kalbą. Kultūros spaudoje spausdintos  ne tik jos esė – ir eilės.

Ne vienerius gyvenimo metus Jurga kaupė patirtį Airijoje.

Skaitydama jos teksto rankraštį, spėliojau: matyt, kilusi nuo pajūrio – toks stiprus, galingas, plukdantis vandens jausmas.

Ne nuo pajūrio. Ji – nuo ežero.  Nuo pačios pakrantės... Iš vandens – ir taip galima sakyti. Gimė ir augo Anykščių rajone, Rubikiuose.

Jurga yra mama, žmona, dukra.

Ir...

... ir visų pirma ne tolimų kraštų, ne didmiesčių, o savo krašto pripažinta rašytoja.  Bet juk Anykščių krašto! Gal niekada ir nesuvoksime, kas palaimino tą žemę, kad ir ji mus rašytojais laimina.

Leidykla jau domisi kitu Jurgos Žąsinaitės rankraščiu. Man pavyko, aš jį skaičiau.

Tai bus visai kitokia knyga. Man regis, brandesnė.