Pokalbis su Lietuvos aklųjų bibliotekos skaitytojų Aptarnavimo centro vadove Justina Gagarina. Su Justina kalbamės apie garsines knygas, jų svarbą regėjimo negalią turintiems žmonėms bei tai, jog garsinės knygos galėtų padėti spręsti skaitymo problemą ir tiems, kurie turi disleksijos sutrikimą.

Esate Lietuvos aklųjų bibliotekos skaitytojų Aptarnavimo centro vadovė, kokia knygų situacija Jūsų bibliotekoje?

Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB), skirtingai nuo kitų bibliotekų, pati užsiima leidybine veikla. Beveik visi garsiniai leidiniai, esantys mūsų bibliotekos fonduose, yra išleisti mūsų įstaigoje (esame gavę dovanų šiek tiek knygų, įgarsintų rusiškai iš Estijos aklųjų bibliotekos ir kitų kolegų užsienyje). Taip pat esame vieni iš nedaugelio Lietuvos leidėjų, leidžiantys knygas Brailio raštu. Mūsų bibliotekoje, Vilniuje, išleistos knygos keliauja į filialus didžiuosiuose miestuose, iš jų į paslaugų punktus viešosiose bibliotekose bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos skyriuose mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Įprastoje viešojoje bibliotekoje atsakingi darbuotojai atrenka ir užsisako iš leidyklų skaitytojų pageidaujamas knygas. Pirmas mūsų žingsnis būna lygiai toks pat – pasirinkti knygas reginčiųjų raštu ir įsigyti. Norėdami, kad skaitytojai galėtų jas perskaityti, mūsų bibliotekos leidybos darbuotojai išleidžia šias knygas regos neįgaliesiems pritaikytais formatais: spausdina Brailio raštu, įgarsina. Biblioteka turi keturias garso įrašų studijas, taip pat reikalingą įrangą spausdinti leidinius Brailio raštu. Per metus įgarsiname maždaug 160 pavadinimų knygas, 18 pavadinimų žurnalus ir 27 pavadinimų knygas Brailio raštu. Keturis kartus per metus renkasi LAB Leidybos komisija, kuri, remdamasi naujų knygų apžvalgomis, populiariausių knygų 10-tukais, skaitytojų apklausų duomenimis, savo patirtimi, sudaro leidybos planus. Didelis dėmesys skiriamas lietuvių autoriams. Daugiausia garsinama grožinės literatūros, žinoma, įvairi mokslo populiarinamoji ar studijoms reikalinga mokslinė literatūra taip pat suranda savo skaitytoją. Pas mus dirbantys diktoriai profesionalai įgarsina leidinius, įtrauktus į šiuos planus. Labai šaunu, kad jau visus metus bibliotekai šauniai talkina diktoriai savanoriai. Žmonės, kurie po savo studijų ar darbų atvyksta pas mus ir savanoriškai įskaito knygas. Jų dėka galime savo skaitytojams pateikti dar daugiau garsinių knygų. Nuo metų pražios jau įskaitytos 42 knygos, aktyviai dirba 20 savanorių.

Vargu ar kurios nors bibliotekos darbuotojai galėtų teigti, kad knygų pakanka. Naujų knygų gavimas turėtų būti nuolatinis procesas. Žinoma, tai labai priklauso nuo bibliotekai skiriamo finansavimo. Biblioteka gali turėti sukaupusi didelį fondą, tačiau jį būtina nuolat atnaujinti, negalima leisti, kad susidarytų „literatūrinės spragos“. Juk ir regintis žmogus, atėjęs į biblioteką, pirmiausia dairosi į naujų knygų lentyną... Kiekvienam skaitytojui idealiausias variantas būtų toks, kad atėjęs į biblioteką jis ten galėtų rasti knygą, kurią neseniai vartė knygyne ar girdėjo jos anotaciją radijo laidoje ir susidomėjo.

O kas leidžia garsines knygas?

Garsines knygas ir žurnalus, skirtus būtent regos neįgaliesiems, mūsų šalyje leidžia tik viena institucija, – Lietuvos aklųjų biblioteka. Kai kurios leidyklos, leisdamos mums įprastą spausdintą popierinę knygą, parengia ir įgarsintą variantą, puikus pavyzdys – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista knyga K. Donelaičio „Metai“, o prie knygos pridėtas ir garsinis variantas, kompaktinė plokštelė, kurioje poemą „Metai“ skaito aktorius R. Kazlas. Perkate knygą, gaunate ir garsinę jos versiją. Tokia praktika neretai pasitelkiama ir leidžiant vaikams skirtą literatūrą.

Ar Jūsų bibliotekos lankytojams svarbu, kas knygą įskaitė?

Taip, skaitovas labai svarbi figūra. Prisiminkite kokį nors balsą, kuris jums nepatinka, kaip sakoma „ausis rėžia“. O dabar pamėginkite įsivaizduoti, kad klausotės šio balso 10 ar 20 valandų... Turbūt tiek ilgai nekentėtumėte, knygos ar žurnalo pateikimo forma taptų svarbesnė už jo turinį. Todėl priimdami naują diktorių mes kreipiame dėmesį į jo balso tembrą, dikciją, taisyklingą kirčiavimą. Lietuvos aklųjų biblioteka atsižvelgia į skaitytojų pastabas diktorių adresu. Yra organizuojami specialūs renginiai – skaitytojų konferencijos, vykstančios kiekviename iš mūsų bibliotekos filialų. Jų metu žmonės gali išsakyti savo pastabas, kritiką ar atvirkščiai, pasidžiaugti vieno ar kito skaitovo darbu. Paprastai palankiai vertinančių būna kur kas daugiau. Į šiuos susitikimus vyksta ir mūsų diktoriai, kuriems tai yra puiki proga susitikti su savo auditorija, pajusti ir išgirsti, koks reikalingas yra diktorių atliekamas darbas.

Ar dažnai pasitaiko, jog knygų autoriai patys imasi iniciatyvos, kad jų knyga būtų įgarsinta?

Negalėčiau sakyti, kad tokių atvejų daug, tai greičiau išimtis. Bet pasitaiko, jog autoriai netgi patys įskaito savo kūrinius. Galiu paminėti rašytojus Algimantą Baltakį („Pusryčiai dviese“), Gintarę Adomaitytę („Vandenės užrašai“), Aušrą Maldeikienę („Melo ekonomika“), G. Radvilavičiūtę („Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“).

Kurių knygų paklausa didesnė – įgarsintų ar Brailio?

Garsiniai leidiniai mūsų bibliotekoje yra kur kas populiaresni nei knygos Brailio raštu. Taip yra ne tik pas mus, ši tendencija pastebima visame pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio skamba paradoksaliai, bet tikrai ne kiekvienas regos negalią turintis žmogus moka Brailio raštą. Yra didelis skirtumas, kada žmogus susidūrė su regos problemomis, – nuo gimimo, vaikystėje, būdamas jau suaugęs (dėl traumos), sulaukęs garbaus amžiaus (dėl akių ligų). Vargu bau ar žmogus, visą gyvenimą skaitęs spausdintu reginčiųjų raštu ryšis mokytis Brailio rašto, kurį sudaro iškilių taškelių kombinacijos... Norint skaityti pirštais, reikia, kad jie būtų jautrūs, pajustų ir atskirtų taškus. Vyresniame amžiuje, ypač po persirgtų rimtų ligų, tokių gebėjimų dažnai netenkama. O norint klausytis įgarsintų leidinių užtenka išmokti naudotis magnetofonu ar grotuvu, susirasti reikalingus mygtukus. Be to, įgarsintos knygos labai kompaktiškos, užima mažai vietos, jas patogu gabentis, keliauti su knyga.

Kokių garsinių knygų lietuvių kalba galima rasti jūsų bibliotekoje, ar jos prieinamos tik regėjimo negalią turintiems žmonėms?

Garsinės knygos, esančios mūsų bibliotekoje, prieinamos tik regos negalią ir kitą negalią, dėl kurios negali skaityti spausdintų tekstų, turintiems asmenims. Tai užtikrina Lietuvos Respublikoje galiojantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas.

Galbūt yra įmanoma internete nemokamai parsisiųsti garsinių knygų?

Internete galima rasti visko... Taip, yra keletas įgyvendintų projektų, kurių vaisius galite rasti internete ir legaliai juos skaityti. Kalbu apie liaudies pasakas (liaudies kūryba, nėra autoriaus), klasikos kūrinius, kuriems jau nebegalioja Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (praėję 70 metų nuo autoriaus mirties). Deja, daugeliu atvejų susidursite su nelegalia veikla, t. y. piratavimu, už kurį gresia ir baudžiamoji atsakomybė.

Idėja leisti garsines knygas Lietuvoje yra ne taip jau ir seniai parsivežta iš užsienio. Ar šiandien yra pakankamai lietuviškų garsinių knygų?

Reiktų tiksliau apibrėžti, ką reiškia pasakymas „ne taip jau ir seniai“ – Lietuvos aklųjų biblioteka jau 52 metus savo skaitytojams siūlo įgarsintų leidinių. Vyriausi mūsų skaitytojai prisimena laikus, kai skaityti garsines knygas naudojo juostinius magnetofonus, vėliau knygos būdavo įrašomos į kasetes, šiuo metu jos pateikiamos įrašytos MP3 formatu kompaktiniuose diskuose arba pasiekiamos naudojantis virtualiąja aklųjų biblioteka, žinoma, tam reikia kompiuterinio raštingumo žinių.

Galbūt garsinė knyga galėtų būti alternatyva ne tik regėjimo negalią turintiems žmonėms, bet ir tiems, kurie nemėgsta skaityti?

Mano nuomone, jei žmogus tingi, nemėgsta skaityti, tai vargu ar jį įmanoma sugundyti bet kokia skaitymo forma... Bet yra žmonių grupė, kuriai garsinės knygos būtų tikras išganymas. Pavyzdžiui, disleksikai, – žmonės, patiriantys sunkumų skaitydami spausdintą raštą. Šis skaitymo sutrikimas pasireiškia skirtingai, vieni žmonės sunkiai skaito ranka rašytus žodžius, kiti – spausdintus. Jiems sunkiau sekasi išmokti skaityti, pats skaitymo procesas lėtesnis, daromos skaitymo klaidos, vietomis sukeičiamos raidės, nesuvokiama skaitomo tekto prasmė ir kt. Tokio žmogaus intelektinės galimybės gali būti aukštos, bet negaudamas tinkamos pagalbos ir paramos jis negali jų vystyti. Užsienio aklųjų bibliotekose sėkmingai aptarnaujami ir šių skaitymo sutrikimų turintys asmenys. Lietuvoje, deja, disleksija dar nėra įteisinta kaip negalia, nėra žinių, kiek tokių žmonių yra. Tačiau garsinės knygos tikrai galėtų padėti spręsti skaitymo problemas, padėtų geriau mokytis ir save realizuoti.

Ar pačiam imtis įrašinėti garsines knygas yra autorinių teisių pažeidimas?

Žiūrint kaip, kokiam tikslui ir kur tai daroma... Kaip jau minėjau, pas mus besidarbuojantys diktoriai savanoriai kaip tik tai ir daro. Tačiau yra viena svarbi detalė, – savo įskaitytų knygų jie neišsineša namo, neskelbia internete, neprekiauja jomis ir pan. Biblioteka rūpinasi, kad šios knygos būtų pasiekiamos tiems, kuriems tai priklauso remiantis Lietuvoje galiojančiais įstatymais. Jei, tarkim, į komandiruotę ilgam laikui išvažiuojantis tėtis įskaitys savo vaikams pasakų, kad jie galėtų klausytis prieš miegą, tai bus graži ir prasminga iniciatyva. O jei tas pats tėtis įskaitys knygą, kurią parašė konkretus autorius, išleido konkreti leidykla ir paskelbs šį kūrinį internete, tai pažeis įstatymą. Turime suprasti, kad taip elgdamiesi žmonės tampa panašūs į vagis, slapta išsinešančius knygas iš knygynų... Ar tokie asmenys atrodo teigiamai? Tikriausiai ne. Žinoma, galima sau įsikalbėti, kad skelbdamas kūrinį internete suteiki galimybę šviestis, sužinoti daugybei žmonių ir pan. Tačiau iš tiesų tai – intelektinės nuosavybės vagystė. Jei mes turime mėgstamą autorių, turbūt laukiame pasirodant naujų jo kūrinių? Autoriaus gebėjimas rašyti – jo pragyvenimo šaltinis. Leidyklos, sumokančios jam honorarą, pragyvenimo šaltinis – autoriaus kūrinių leidyba. Sumokėdami už knygą knygyne ar sumokėję mokesčius į valstybės biudžetą, kurių dalis vėliau pasieks bibliotekas, mes suteikiame autoriui galimybę toliau kurti. Kai įsisąmoninamas šis ryšys, manau, klausimų dėl nelegalaus skelbimo internete nebeturi kilti.

Kaip manote, kokia garsinių knygų svarba šiandien ir kokios jų perspektyvos?

Šiuo metu tai pati populiariausia leidinių forma, skirta regos sutrikimų turintiems žmonėms. Per 52 metų lietuviškos garsinės knygos istoriją keitėsi jos išvaizda, bet principas liko tas pats: įgarsintas tekstas. Daugeliui mūsų skaitytojų jos padėjo socializuotis, priimti savo negalią, mokytis, studijuoti, gauti įvairios informacijos, prasmingai leisti laisvalaikį ar gilinti profesines žinias. Lietuvos aklųjų biblioteka labai norėtų, kad kuo daugiau regos neįgaliųjų taptų virtualios aklųjų bibliotekos skaitytojais. Jiems mūsų leidinių fondai prieinami 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, ir yra galimybė tuoj pat gauti bet kurį leidinį, pasiklausyti ištraukų, pasirinkti savarankiškai pagal temas, autorius, diktorius. Tam tereiki turėti šiokių tokių kompiuterinio raštingumo įgūdžių ir interneto prieigos. Senstanti visuomenė susiduria su akių ligomis, todėl mūsų bibliotekos siekis kuo plačiau skleisti informaciją apie teikiamas paslaugas. Beje, gana greitai, dar šį mėnesį, Santariškėse, Akių ligų centre, bus pastatytas interaktyvus stendas, kuriame bus pristatomos LAB siūlomos paslaugos ir kontaktinė informacija. Taip pat norisi tikėti, kad ateityje bus parengta įstatyminė bazė, kad skaitymo sutrikimų turintys asmenys galėtų tapti mūsų paslaugų vartotojais.

Jei kalbėsime apie reginčius žmones, spausdintos knygos turi ir dar vieną rimtą konkurentę – elektroninę knygą. Viešojoje erdvėje vis pasigirsta diskusijų, kuri forma yra patogesnė. Vieno atsakymo nėra ir turbūt negali būti. Kažkas rinksis klasiką – spausdintą popierinę knygą, kažkas norės taupyti vietą namuose ir rinksis elektroninę, o dar kažkas mielai klausysis garsinės knygos važiuodamas automobiliu. Viena, ko mes labai tikimės, kad žmonės ugdytų savo sąmoningumą ir rinktųsi legalius būdus leidiniams gauti.

Kalbino Birutė Grašytė