2011 metų Baltijos Asamblėjos premija už knygą „Ryga – niekieno civilizacija“ paskirta Arvydui Juozaičiui. Autorius įsitikinęs, kad, komentuodamas daugybę skirtingų laikų latvių kultūros, literatūros, politikos, ekonomikos realijų, tarsi griauna nežinojimo sieną tarp Lietuvos ir Latvijos, kad įmena kone didžiausią mįslę, kuri skiria dvi tautas. „Apie šiandienę Latviją lietuvis žino labai nedaug: dainų šventės, Raimondas Paulas, Laima Vaikulė, saldainių fabrikas „Laima“, mikroautobusai „Latvija“ ir... tyla, kurioje dar visai neseniai terškė tik radijo imtuvas VEF. Ne tik Rygos, bet ir visos Latvijos istorija lietuviui iki šiol yra mįslė“. Šiuo retoriniu pasažu knyga pristatoma latvių laikraštyje „Diena“. Skaitant Juozaičio retoriką, kyla net keli klausimai: kas tas lietuvis, kuris apie Latviją žino labai nedaug, kaip Juozaitis nustatė, kad skaitytojas žino TIK TAI? Ir ką gi NAUJA mums apie Latviją pasako Arvydas Juozaitis?

Latvija ir Ryga Juozaičio požiūriu – tai erdvė, kurioje latviams nebuvo ir nėra perspektyvų. Akcentuodamas tiek Rygos, tiek ir pačios Latvijos nesavarankiškumą, „niekieno civilizacijos“ sindromą, jis tarsi nuvertina pačios latvių kultūros vaidmenį šiame krašte, latvių kultūra čia iškyla tik kaip praeities fragmentų rinkinys, neturintis jokios perspektyvos. Interviu „Lietuvos žiniose“ Juozaitis teigia, kad latviai į Rygą kėlėsi „Lačplėsio“ išėjimo metu. Jei autorius, pretenduojantis į visuotinį pasakojimą apie Rygos civilizaciją, teigia, kad latviai į Rygą atėjo tik XIX a. antroje pusėje, negali nepadaryti išvados: šios tautos istoriją jis pažįsta tik apytikriai. Arba kokiais nors sumetimais ją klastoja. Čia priminsiu tik latvių istorikės Melitos Svaranės teiginį: „Rygoje 18 amžiaus pabaigoje – 19 amžiaus pradžioje buvo apie 30 000 gyventojų, iš jų 31 procentas latvių, taigi apie 10 000 žmonių“. Toks Latvijos istorijos ir kultūros „interpretavimo“ principas tampa knygos „varomąja jėga“. Faktai panaudojami tam, kad būtų žūtbūt įrodyta kokia nors autorių užvaldžiusi idėja.

Atrodo, Juozaičiui Latvijos istorijoje svarbiausia pririnkti kuo daugiau „istorinių klaidų“ – pradedant Tobago kolonizacija ir baigiant Vairos Vykės-Freibergos prezidentavimu bei rusakalbių diskriminavimu. Visiškai absurdiškais laikyčiau svarstymus apie TOBAGO salą, kuri kadaise buvo Kuršo kolonija. Tie svarstymai stebina istorinių faktų interpretavimu taikant XX ir XXI a. politinius standartus. Pagal Juozaitį, latviai turėtų pamiršti šią „istorinę klaidą“, net pasmerkti ją – na, taip, kaip ir legionierius, kaip ir vadinamąją rusų „diskriminaciją“ Latvijoje. Juozaitis, kalbėdamas apie Tobagą, tesugeba baisėtis. Pasak Juozaičio, „žmonijos sąžinė pasibels į Latvijos Respublikos duris ir paprašys kompensacijų. Vergų palikuonims. Ir pasų – Latvijos pilietybės egzotiškiems atvykėliams, daugiausia juodaodžiams“. Kaltinimas – lyg iš sovietinės spaudos puslapių, kuriuose panašaus pobūdžio kaltinimų dėl ryšių su praeitimi buvo apstu. O juk buvo galima paminėti, kad į Tobagą plaukė ir žemaičiai, dar daugiau: juk Kuršo kunigaikštystė tuo metu buvo Lenkijos ir Lietuvos vasalas, tad latvių nusikaltimas prieš žmoniją lyg ir būtų bendrabaltiškas... Bet Juozaičiui Tobagas svarbus čia kitu aspektu: jam yra gera proga padūsauti dėl Latvijos rusakalbių diskriminacijos, palyginti latvių „engiamus“ tamsiaodžius Tobago gyventojus su latvių „engiamais“ rusakalbiais.

Juozaitis su didžiausiu įkarščiu rašo apie latvių tautinį atgimimą XIX a. antroje pusėje („tautinis sujudimas buvo gražus, pagalba bendram reikalui lindo iš kiekvienos pašiūrės“, p. 77), bet kai latviai kovoja dėl savo nacionalinių teisių XXI amžiuje, pasipila kaltinimai ir jiems klijuojamos nacionalistų etiketės, autorius pradeda kalbėti apie kažkokią latvių kalbos „invaziją“ į rusų mokyklas, lyg tos mokyklos būtų ne Rygoje, o kur nors Krasnojarske ar Maskvoje. Nacionalizmo sąvoka Juozaitis manipuliuoja ten, kur tik palaikoma latvių tautinė savimonė bei kalbos įstatymas: latvių siekį išsaugoti savo kalbą jis pavadina radikalizmu, tuoj griebiasi pamokslavimų ir daro tokias kraštutines išvadas: „Radikalieji nacionalistai puoselėja viltis padauginti latvių skaičių asimiliuojant rusus“ (p. 84). Maža to, Juozaičiui užkliūva net Latvijos įstatymai: „Tačiau kol kas vyrauja „latviškų įstatymų prievarta“, į kurią rusai žiūri kaip į asimiliacinę politiką“ (p. 333). Bet šie kaltinimai darosi suprantami, kai prisimename knygos pavadinimą: juk kalbama apie „niekieno civilizaciją“.

Juozaitį neretai užvaldo katastrofistinės nuotaikos, ypač kalbant apie demografinę situaciją Latvijoje. Juozaitis dėl demografinių problemų kaltina ne okupacijas ir režimus, o... Liuterį. O demografija Juozaičiui reikalinga tam, kad jis dar kartą įrodytų, jog Latvija – niekieno žemė. Numatydamas artėjančią imigrantų armiją, jis dar sykį iškelia okupantų kortą: „Latviams bus užkimštos burnos – nebegalės jie naujų atėjūnų okupantais vadinti, bus baudžiami už tokį pravardžiavimą“ (p. 402). Sunku labiau įžeisti visą tautą jai priskiriant tas kaltes, kurių dar nebuvo, be to, ne pavieniams asmenims, o visai tautai. Tai sako žmogus, kuris viešai deklaruoja savo meilę Latvijai.

Juozaičio svarstymai apie latvių literatūrą rodo, kad jis ne tik nesiorientuoja latvių literatūros istorijoje, bet ir primityvina ją, grubiai iškreipia literatūros istorijos faktus. Bene ryškiausias literatūros ir kultūros istorijos primityvinimo pavyzdys – samprotavimai apie garsius latvių mąstytojus ir rašytojus Zentą Maurinią ir Konstantiną Raudivę: „K. Raudivė išvertė iš ispanų kalbos ir Servanteso „Don Kichotą“. Bet karas buvo ant nosies, ir jis pabėgo į vakarus kartu su žmona Zenta Maurinia. Glaudėsi Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje. Galiausiai įsidarbino Upsalos universitete, o ten tapo mistikos profesoriumi ir mokslo pasaulis išgirdo apie „Raudivės efektą“, kitaip sakant, „elektroninio balso fenomeną“. Kas per velniava? Viename teiginyje net keli netikslumai. Maurinia ir Raudivė aktyviai darbavosi Latvijoje net per karą (vertė Goethę, rašė apie jį), o Latviją paliko 1944 metais. Suomijoje lankėsi prieš karą, pasitraukę iš Latvijos gyveno Švedijoje ir Vokietijoje. Žymus latvių filosofas ir rašytojas Konstantinas Raudivė buvo pagarsėjęs savo parapsichologijos darbais, buvo pristatytas net Nobelio premijai ir kalbėti apie jį kaip apie mistiką ir juo labiau apie velniavą tiesiog netikslu ir nekorektiška.

Kai Juozaitis kalba apie latvių literatūrą, susidaro įspūdis, kad jis tebegyvena XX amžiaus septintajame dešimtmetyje. Latvių literatūros panoramoje jis išskiria du socialistinio realizmo mohikanus – Vilį Lacį ir Andrėjį Upytį.

Stebina tai, kad Juozaitis pasakodamas Rainio biografiją, kalbėdamas apie įvairių ideologijų santykį su klasiku, net nepamini nė vieno jo kūrinio. Apie Rainį Latvijoje prirašyta daug, nemažai jo kūrybos išversta ir į lietuvių kalbą, ir kai skaitai Juozaičio esė apie šį rašytoją, kyla tik vienas klausimas: kam laikraštiniu stiliumi perpasakojami jau seniai žinomi biografijos faktai, ir dar su grubiomis faktinėmis klaidomis? Paminėsiu tik kelias. Teigdamas, kad „Rainis – latgalis“, Juozaitis, atrodo, nebus girdėjęs nei to, kad poeto gimtinė yra Augšžemėje, nei skaitęs jo eilėraščių apie tai, kad jo kraujyje teka kelių baltų genčių kraujas, ir nežino mokslo darbų, kuriuose kalbama apie jo kilmę. Na, o jo svarstymai apie Rainio simbolizmo debesis, kuriuose jis mato katalikišką jausmingumą, sentikių užsispyrimą ir ortodoksų mostus, yra tai, kas mažiausiai formavo jo poetines vizijas. 1890 metais Rainis buvo dar ne Rygoje, kaip teigia Juozaitis, o Vilniuje, ir laikraštį „Dienas Lapa“ pradeda redaguoti nuo 1891 metų. Rainis buvo ne judėjimo „Naujoji srovė“ vadovas, o vienas iš lyderių. Su Aspazija susipažino ne Berlyne, kaip teigia Juozaitis, o Latvijoje. Tikrai ne Aspazija „pažadina troškimą užsiimti kūryba“, kaip rašo Juozaitis, Rainis pradėjo kurti žymiai anksčiau, tik ilgai neišėjo į viešumą. Tad ir sakyti, kad verčiant „Faustą“ „gimsta poetas Rainis“ lygiai taip pat klaidinga. 1905 m. su Aspazija pasitraukia į Šveicariją, bet apsigyvena ne Lugano pašonėje, kaip sako Juozaitis, o Ciūriche.

Ne tik Rainio, bet ir kitų latvių rašytojų biografijoms Juozaitis suteikia nebūtų dalykų. Jurio Alunano parengtą poezijos rinkinį „Latvių dainelės...“ (1856) jis priskiria Adolfui Alunanui. A. Deglavo Rygos epas pradėtas leisti ne 1893, o 1912 metais.

Atrodo, kad kalbant apie latvių kultūrą Juozaičiui svarbiausia parodyti latvių kultūros veikėjų santykį su valdžia ar valdžiomis (tokiu aspektu pristatomi Rainis, Smilgis, Zieduonis), nekalbėti apie tai, kas svarbiausia – apie kūrybą.

Pabrėždamas latvių teatro reikšmę latvių tautos istorijai, Juozaitis vėl pasitelkia kelis faktus, iškreipdamas juos. Adolfui Alunanui, vadinamam latvių teatro tėvu, priskiriamos Vakarų autorių adaptacijos toli gražu nebuvo pagrindinis jo kūrybos baras, pirmasis latvių spektaklis įvyko ne Diliuose, o Dykliuose, o teigti, kad Smilgis buvo lietuvių kilmės jaunuolis, yra taip pat netikslu, latvių teatro žvaigždė Elza Radzinia Juozaičio tekste virsta Ilze... Maros Zalytės miuziklas „Tobago!“ buvo pastatytas ne Nacionalinėje operoje, kaip teigia autorius, o Dailės teatre. Tokie pat iškraipymai ir kituose skyriuose: Janis Jaunsudrabinis, pasak Juozaičio, gimė Lietuvoje, o iš tikrųjų – Lietuvos–Latvijos pasienyje Latvijos pusėje. Blaumanio Antonija knygoje virsta Antanina...

Eduardo Smilgio „portretas“ galbūt ryškiausias kultūros vulgarinimo pavyzdys knygoje. Čia nė žodžio nerasi apie Smilgio teatro estetiką, kuri pačioje Latvijoje aprašyta daug kartų, nerasi ir užuominos apie tai, kad Smilgis įkūrė Dailės teatrą ir apskritai sukūrė savą, „didžiojo stiliaus“ teatrinę mokyklą. Užtat žiniasklaidininko stiliumi Juozaitis apibūdina Smilgio biografiją: „Jo gyvenimas margesnis už genį ir chameleoną. Kone tobula pjesė mechaniniam pianinui“ (p. 125). Bet dar liūdniau, kai po kelių paskubomis mestelėtų istorijos faktų knygos autorius mesteli ir kelis atsitiktinius latvių dabartinio teatro faktus, ir būtent tuos, kurie jam nepatinka, taip sukurdamas iš esmės neigiamą įspūdį apie dabartinę teatro situaciją.

Vienas didžiausių Juozaičio akibrokštų – jo atsiliepimas apie plačiai Europoje išgarsėjusį jauno latvių režisieriaus Edvino Šnuorės filmą „Sovietinis pasakojimas“. Savo refleksijas apie šį kūrinį, sukrėtusį Latvijos visuomenę ir pelniusį daugybę apdovanojimų, tarp jų ir valstybinius Estijos bei Latvijos ordinus, autorius įkomponuoja skyriuje, skirtame sovietinei Latvijai.

Kalbėdamas apie filmą, jis plačiau neaptaria filmo autorių sumanymo, o kaip jo blogos kokybės ženklą nurodo kai kurių žinomų žmonių (tarkime, Gruzijos prezidento Saakašvilio) atsiliepimus. Net Estijos prezidentas, įteikęs Šnuorei ordiną, yra sumenkinamas, Juozaitis apdovanojimą laiko propaganda.

Vos išėjus knygai, Juozaitis duodamas interviu Rygos rusų televizijos kanalui, latvius pavadino provincialiais, be „platesnio požiūrio“. Juozaičio „platesnis žvilgsnis“, jo knygoje propaguojamų idėjų prasmė ypač gerai išryškėjo šią žiemą, kai Latvijoje vyko referendumas dėl dviejų valstybinių kalbų. Juozaitis su savąja „niekieno civilizacija“ atsidūrė toje barikadų pusėje, kurioje buvo referendumo iniciatoriai, tokie kaip Lindermanas ir panašūs į jį. Ir, atsidūręs ten, gavo Baltijos Asamblėjos premiją.