Donata Mitaitė

Vasario 26 d., eidamas aštuoniasdešimt pirmuosius metus, Maskvoje mirė Pavlas Grinceris, filologijos mokslų daktaras, vyriausiasis Rusijos MA Pasaulinės literatūros instituto mokslo darbuotojas. Nuo 1992 m. jis dirbo ir Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto Aukštųjų humanitarinių tyrinėjimų institute.

1991 m., po sausio 13 d. įvykių Lietuvoje, Pavlas Grinceris ir Vladimiras Toporovas atsisakė Valstybinės premijos, kuri jiems, kaip ir kitiems enciklopedinio dvitomio „Pasaulio tautų mitai“ autoriams, buvo tuo metu paskirta. Tai buvo drąsus solidarumo su Lietuva gestas.

P. Grinceris išleido knygas „Senovės indų proza (įrėmintoji apysaka)“, 1963; „Machabcharata ir Ramajana“, 1970; „Senovės indų epas. Genezė ir tipologija“, 1974; „Bchasa“, 1979; „Pagrindinės klasikinės indų poetikos kategorijos“, 1987; „Paslaptingoji Rigvedos kalba“, 1998; „Literatūros teorijos formavimasis senovės Graikijoje ir Indijoje“, 2000. Iš sanskrito išvertė „Vikramačaritą (Vikramos gyvenimą)“, Bchasos pjeses, Dandino poetiką „Kavjadaršą“, Banos romaną „Kadambari“ ir keletą kitų tekstų. Pastaraisiais metais vertė senovės indų epą „Ramajana“. Pirmasis vertimo tomas išleistas 2006 m.

Atsisveikinant su šia šviesia asmenybe, siūlau savaitraščio "Literatūra ir menas" skaitytojams 2007 m. pokalbio su Profesoriumi tekstą.


Pavlai Aleksandrovičiau, pažįstu Jus jau gana seniai, o žinau apie Jus labai mažai. Žinau, kad baigėte klasikinę filologiją, bet esate vienas iš pačių autoritetingiausių Rusijoje senosios indų literatūros tyrinėtojų...

Aš – maskvietis, gimiau Maskvoje ir visą laiką čia gyvenau, tik karo metais buvau evakuotas į Uralą. Kai 1946 m. baigiau mokyklą, studijavau klasikinę filologiją Maskvos universiteto Filologijos fakultete. Klasikinė filologija jau vėliau įgavo šiokį tokį prestižą, o tada tai buvo visiškai marginali, atrodo, nieko gera ateityje nežadanti specialybė. Iš dvylikos žmonių, kurie įstojo kartu su manimi, buvau vienintelis, kuris būtent čia ir norėjo patekti. Tiesa, viena mergina irgi stojo į klasikinę filologiją, bet tik todėl, kad manė, jog čia gilinsis į klasikinę rusų literatūrą. Ji labai nustebo, susidūrusi su graikų ir lotynų kalbomis, bet kito pasirinkimo jau nebuvo, ir ji pasiliko. Kai 1951 m. baigiau universitetą, į aspirantūrą manęs nepriėmė, nes buvau žydas, o jiems tuo metu buvo neįmanoma ne tik įstoti į aspirantūrą, bet ir apskritai susirasti darbą. Kurį laiką dirbau mokykloje rusų kalbos mokytoju: pakeisdavau nėščias mokytojas, ir tik žlugus „gydytojų bylai“ 1953 m. gavau mokytojo etatą. O sanskritą mokiausi universitete, kaip fakultatyvinį dalyką. Dirbdamas mokykloje, išverčiau į rusų kalbą vieną tekstą, „Vikramačaritą“, ir atidaviau šį vertimą į Orientalistikos leidyklą. Orientalistams jis patiko, ir 1957 m., kai Josifo Braginskio iniciatyva Pasaulinės literatūros institute buvo įkurtas Orientalistikos sektorius, jo pastangų dėka mane ten priėmė. Taip pasikeitė mano specialybė ir nuo to laiko dirbu Pasaulinės literatūros institute.

Jeigu Jūs norėtumėte ką nors sudominti senąja indų literatūra, jos tyrinėjimais, kokį „masalą“ pradžiai kabintumėte ant kabliuko?

Jei jau „kabinčiau masalą“, atsižvelgčiau į tai, kokį žmogų noriu sudominti. Senoji indų literatūra nuostabi daugeliu požiūrių: didžiulė apimtis, tokia kaip visos antikinės literatūros, labai meniška, įvairaus turinio. Besidomintį apskritai Rytais ji supažindins su viena iš pamatinių jų kultūrų, besidomintį religijų istorija – su turtingiausia mitologija ir su induizmu bei budizmu, besidomintį filosofija – su giliomis ir originaliomis filosofijos sistemomis, indų logika, etika ir taip toliau. Be senoviškos rytietiškos specifikos, senoji indų literatūra patraukia dėmesį to, kas žinoma (iš europietiškosios tradicijos), ir to, kas nežinoma, nauja, lydiniu, kuris visada žadina skaitytojo susidomėjimą. Jau neminiu pačios kalbos, kuria ta literatūra parašyta, – sanskrito. Susipažinti su juo būtina kiekvienam indoeuropeistui. Taigi senojoje indų literatūroje galima rasti daugybę „įdomiausių masalų“.

Esu girdėjusi, kad prieš daugelį metų Jūs buvote atvažiavęs į Lietuvą ir bendravot su lietuvių kalbininkais. Prašom papasakoti apie tai.

Su jais buvau susijęs per Vladimirą Nikolajevičių Toporovą, kuris susidomėjo lituanistika ir apskritai baltistika gana anksti, dar studijuodamas. Pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, jei neklystu, 1956 metais. Lietuvių lingvistai pakvietė Vladimirą Toporovą ir jo žmoną Tatjaną Jakovlevą Jelizarenkovą, o šie savo ruožtu pasiūlė kartu važiuoti man ir mūsų bendram draugui Valentinui Aleksandravičiui Ostrovskiui. Iš pradžių atvykome į Vilnių, kur praleidome dvi dienas. Mūsų gidas Vilniuje buvo Vytautas Mažiulis, o apsistojome ir vieną naktį nakvojome Zigmo Zinkevičiaus bute. Rytą jo žmona Regina garlaiviuku kartu su mumis nuplaukė Nemunu iki Kriūkų kaimelio, išnuomojo ten trobą, kurioje pragyvenome apie tris savaites. Visų pirma mums patiko, kad tuose Kriūkuose niekas nemokėjo rusų kalbos ir šnekėjo tik lietuviškai. O iš mūsiškių niekas nekalbėjo lietuviškai, bet šiek tiek su ta kalba jau buvo susipažinęs Vladimiras Toporovas. Jis ir tapo mūsų vertėju, bet iš kuklumo ne pats įsitraukdavo į pokalbį, o sufleruodavo reikalingus žodžius ir frazes Tatjanai Jakovlevai, kuri visą tą laiką ir buvo mūsų ruporas. Kriūkuose gyventi buvo malonu, daug vaikščiojome po mišką, maudėmės Nemune ir nuo tada visam laikui pamilome Lietuvą. Vėliau dažnai atvažiuodavau į Lietuvą ilsėtis, pabuvojau daugelyje jos vietų ir, aišku, daug kartų apėjau Kauną ir ypač savo mylimą Vilnių.

Kaip Jūs susipažinote su Vladimiru Toporovu? Koks jis buvo?

Mes mokėmės vienoje klasėje. Jis grįžo iš evakuacijos ir turbūt 1943 m. spalio mėnesį atėjo į tą pačią Maskvos mokyklos aštuntą klasę, kurioje mokiausi aš. Nuo to laiko mus siejo šešiasdešimt metų trukusi draugystė, kurią vertinu kaip vieną didžiausių savo gyvenimo sėkmių. Jau mokykloje dauguma jautė jo asmenybės reikšmingumą ir jėgą. Tai vėliau buvo ryšku ir jo mokslinėje veikloje, kuri plačiai pripažinta ir taip gerai visiems žinoma, kad nebeverta čia apie tai kalbėti, ir kasdieniame gyvenime. Reikia pasakyti, kad tas įvairiapusiškumas, kuris ryškus jo moksliniuose darbuose, būdingas jam kaip žmogui. Jo asmenybė apėmė abstraktų mąstymą ir gyvenimišką išmintį, ramybę ir aistringumą (pavyzdžiui, kalbant apie politines simpatijas ir antipatijas), pakantumą (pavyzdžiui, žmonių ydoms) ir kategorišką principingumą, aistrą mokslui ir ne mažiau nuoseklų domėjimąsi futbolu, kurį jis žaisdavo jaunystėje ir jei – neduok Dieve! – būtų jį pasirinkęs kaip būsimą karjerą, būdamas talentingas, be jokios abejonės, būtų tapęs puikiu futbolininku. Tačiau visos šitos, atrodytų, priešingos savybės puikiai derėjo su labai natūraliu elgesiu, mažai jį pažįstantiems žmonėms kartais panašiu į keistuoliškumą, – tuo Vladimiro Nikolajevičiaus asmenybė ir buvo žavi.

Po kruvinos 1991 m. sausio 13 nakties Vilniuje Jūs su Vladimiru Toporovu atsisakėte Valstybinės premijos, skirtos enciklopedinio „Pasaulio tautų mitų“ dvitomio autoriams. Prašom papasakoti, kaip gimė tokia idėja, kodėl kiti garbūs Jūsų kolegos (tokie kaip Sergejus Averincevas) jos nepalaikė?

Mes nenorėjome priimti premijos iš tos valdžios, kuri buvo kalta dėl Vilniaus įvykių, ir iš karto pasiuntėme į Valstybinių premijų komitetą laišką, atsisakydami apdovanojimo. Tą laišką iš tiesų pasirašėme tik mudu su Toporovu, bet ir kiti mūsų kolegos buvo lygiai taip pat pasipiktinę. Kiek prisimenu, būtent Sergejus Averincevas pirmas pasiūlė parašyti tokį laišką. Tikriausiai vėliau jam ir kitiems atsirado kokių nors asmeninių priežasčių to laiško nepasirašyti. Mes su Toporovu jų apie tai neklausinėjome, bet niekada neabejojome, kad jie su mumis solidarūs.

Ne tik aš, bet ir kiti Pasaulinės literatūros instituto aspirantai lietuviai (Saulius Žukas, Vilius Gužauskas, Aleksandras Krasnovas, Silvestras Gaižiūnas) žinojo, kad Irina Podgajeckaja, Jūsų žmona, yra puikiai susipažinusi su šiuolaikine lietuvių poezija. Iš kur tas jos dėmesys lietuvių literatūrai?

Mes dažnai buvodavome Lietuvoje – ne tik dideliuose miestuose, bet ir Palangoje, Birštone, Ignalinoje ir kitur. Lietuva mums labai patiko, ir anuometinį jos likimą suvokėme kaip savo pačių nelaimę. Keletą kartų ilsėjomės Birštone. Ten, kitame Nemuno krante, dvi lenkės turėjo miške du didelius namus, kuriuose įkūrė pensioną. Prisimenu, kaip pirmojo vizito metu susitikome su viena lietuvių šeima, kuri irgi gyveno pensione ir nelabai slėpė priešiškumą pensiono gyventojams rusams. Kai kurie iš jų tuo piktinosi. Nepasakyčiau, kad mudviem su Irina Jurjevna tai būtų malonu, bet manėme, kad tie lietuviai elgiasi būtent taip, kaip dera, kad kitokio požiūrio mes ir nesame nusipelnę, ir visaip stengėmės, kad jie suprastų, jog jų nepalankumas mums žadina tik pagarbą. Manau, kad ir kiti lietuviai, su kuriais tada ir vėliau susitikdavome, tokį mūsų požiūrį jautė, tad tarp mūsų jokių nesusipratimų neiškildavo, o buvo tik abipusės, kartais gilios simpatijos. Manau, kad Irinos Jurjevnos susidomėjimas lietuvių literatūra ir konkrečiai poezija paaiškinamas tuo, kad iš visų šalių, kurios tada įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį, Lietuvoje lankėmės dažniausiai, todėl ji buvo artima, „giminiška“.

Papasakosiu dar vieną epizodą, jau susijusį ne tik su Lietuva, bet ir su Latvija. 6-ojo dešimtmečio pradžioje atvažiavau į Liepoją pas pusbrolį, kuris buvo jūrų laivyno karininkas. Jis buvo apsistojęs pas vieną moterį (jau neprisimenu jos pavardės), pusiau rusę, pusiau latvę, kuriai kažkaip sekėsi nuslėpti, kad jos tėvas, karo ministras paskutinėje nepriklausomos Latvijos vyriausybėje, buvo sušaudytas, užėjus rusams, o ji pati vokiečių okupacijos metais buvo ištekėjusi už vokiečių karininko. Turbūt dėl kilmės mieste ją labai gerbė. Tuo metu Vladimiras Nikolajevičius buvo Palangoje. Mes su pusbroliu nusprendėme nuvažiuoti pas jį motociklu. Kai šeimininkė, kuri nežiūrint jos neapykantos viskam, kas ateina iš sovietų, buvo nuoširdžiai prisirišusi prie pusbrolio, apie tai sužinojo, labai susirūpino ir ėmė mus atkalbinėti nuo tos kelionės, motyvuodama, kad dėl miško brolių tai pavojinga. Tačiau mes užsispyrėme važiuoti. Tada ji kažkur išėjo, o grįžusi pasakė: „Gerai, važiuokit, tik tegu pusbrolis nesivelka uniformos. Manau, kad jums nieko neatsitiks.“ Mums tikrai susidarė įspūdis, kad jinai kažką įspėjo, neaišku, ar taip buvo iš tikrųjų, ar ne, bet mes į Palangą nuvažiavome ir iš ten grįžome be problemų.

Papasakokite apie šiandieninį Pasaulinės literatūros institutą.

Išdirbau institute 50 metų ir, kiek prisimenu, darbo turinys ir jo formos mažai keitėsi. Bendroji atmosfera visada šiek tiek priklausė nuo direktoriaus. Vienas buvo truputį geresnis, kitas – truputį blogesnis. Todėl, pavyzdžiui, kai pirmąjį mano direktorių Ivaną Anisimovą, socrealistinio tipo valdininką ir aršų kovotoją su Vakarais, pakeitė sąlygiškai liberalus Borisas Sučkovas, kvėpuoti pasidarė lengviau, bet iš esmės niekas nepasikeitė. Atrodė, kad esmingi pakitimai turėtų prasidėti 10-ojo dešimtmečio pradžioje, bet tada juos mikliai prigesino naujasis direktorius Feliksas Kuznecovas, ir Pasaulinės literatūros institutas toliau paklusniai sprendė „aktualius“ ideologinius uždavinius. Tačiau Institute visada buvo padorių žmonių, su kuriais buvo malonu bendrauti ir draugauti, kurie nedalyvaudavo pjudymuose bei kitokiose kampanijose ir rasdavo nekonjunktūrinę tyrinėjimų nišą. Patogios nišos tokiems tyrinėjimams buvo senosios ir viduramžių literatūros, iš dalies – poetika ir literatūros teorija. Bet ir čia kartais kildavo pavojų. Antai gerai prisimenu, kaip tas pats liberalusis Sučkovas partijos centro komiteto nurodymu siaubingai triuškino Antikinės literatūros skyrių (ir konkrečiai Michailą Gasparovą ir Sergejų Averincevą) už tai, kad išleido Bizantijos ir viduramžių lotyniškosios literatūros paminklus, kurių, aišku, vos ne pusę sudarė teologiniai tekstai. Kitą dieną po to triuškinimo, kurio rezultatas buvo įvairiausi papeikimai ir draudimai, man teko su kažkokiu reikalu užeiti į Sučkovo kabinetą, ir jis tarsi atgailaudamas (ne man, aišku, o pats sau) už privalomąjį prievaizdo vaidmenį tarstelėjo: „Jums gerai, tyrinėjat indų mitologiją, Indiją. Jūs toli nuo viso šito. Bet kada nors ateis ir Jūsų eilė.“ Kitais žodžiais sakant: stačiatikybė ir katalikybė – rizikingi dalykai, kurių reikia vengti; budizmas irgi įtartinas, nes Rusijos teritorijoje gyvena budistai, o apie induizmą kol kas galima rašyti objektyviai, nes jis dar nepakliuvęs į politinės propagandos sferą. Laimė, sovietų valdžia žlugo ir mano eilė neatėjo.

Vieną kartą Nikolajus Gėjus pasakė, kad gerais laikais (turbūt 8-ajame dešimtmetyje) jie, tai yra Literatūros teorijos skyrius, eidavo į Institutą kaip į klubą. Jie svarstė savo darbus, tai buvo svarbu ir įdomu, o paskui visa tai dingo. Ar tai kaip nors charakterizuoja Institutą, ar tik vieną konkretų jo skyrių, o gal tai tiesiog Gėjaus įspūdis?

Tai buvo teisingas įspūdis, bet turiu pasakyti, kad kalbama ne apie gerus, o apie labai blogus laikus, apie 6–7-ąjį dešimtmetį. Tada Literatūros teorijos skyriui vadovavo Jakovas Elsbergas, vienas iš svarbiausiųjų prieškario skundikų. Jis buvo nekūrybingas žmogus, nieko rimto ar bent šiek tiek įdomaus nenuveikęs, bet turėjęs vieną „kilnią“ aistrą (tiesa, nežinau, su kuria jo profesija susijusią): mėgo talentingus jaunus žmones ir iš visur traukė juos į savo skyrių. Kai atėjau į Institutą, tokių žmonių skyriuje buvo bent ketvertas: Sergejus Bočarovas, Piotras Palijevskis, Georgijus Gačevas ir Vadimas Kožinovas, kurie tuo metu draugavo, bet vėliau pasirodė esą visiškai svetimi vienas kitam ir užėmė pačias įvairiausias pozicijas tais laikais, kai kiekvieno pozicija ėmė skirtis nuo visuotinai priimtos. Anais laikais jie, be jokios abejonės, buvo gabūs žmonės ir dažniausiai būtent jų dėka skyriaus, kuris 7-ajame dešimtmetyje leido tritomę „Literatūros teoriją“, posėdžiai virsdavo aistringais, nuoširdžiais ir įdomiais ginčais ir svarstymais. Be to, tai buvo ir paties Gėjaus jaunystė, todėl jam ir liko tokie įspūdžiai. Paskui visa tai dingo. Ir dingo, nors tai ir paradoksaliai skamba, iš dalies todėl, kad Elsbergas nebevadovavo skyriui.

O vis dėlto – koks šiandien Pasaulinės literatūros institutas?

Šiandieninį Institutą mažai pažįstu, retai ten būnu. Anksčiau jame pažinojau kiekvieną, kas eidavo koridoriumi. Dabar ten daug žmonių, kurie nei apie mane neturi jokio supratimo, nei aš apie juos. Manau, kad iš principo jie nei geresni, nei blogesni už mus, buvusiuosius, bet, aišku, jaučia daugiau vidinės laisvės, ir jeigu ta laisvė, nežiūrint grėsmingų simptomų, išsilaikys, jie parašys originalių ir reikšmingų darbų. Neseniai Institute iš jo paties darbuotojų iškilo sąlygiškai jauna valdžia. Su ja siejamos šiokios tokios viltys, nes nuo Pasaulinės literatūros instituto valdžios kaip ir anksčiau daug kas priklauso. Deja, Rusijos mokslų akademijoje vis tokia pat stipri prisitaikėliška dvasia, siekimas vykdyti iš aukščiau nuleistus nurodymus ir pasiūlymus, formuojasi nauja „valdžios vertikalė“, tačiau jei naujajai vadovybei pasiseks nugalėti karjerizmo pagundą, tai Pasaulinės literatūros instituto autoritetas galbūt bus siejamas ne tik su atskirų nuošaliai stovinčių įžymių mokslininkų vardais, bet ir su pačiu Institutu, kaip vientisu dariniu, turinčiu savitą veidą.

O kokia situacija Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete?

Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete gerai pažįstu tik nepriklausomų mokslininkų grupę, kurią subūrė pirmasis Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto rektorius Jurijus Afanasjevas. Jis norėjo, kad jo universitete būtų visa, kas geriausia, taip pat ir geriausi, jo nuomone, humanitarai, todėl grupei buvo duotas pretenzingas vardas – Aukštųjų humanitarinių tyrinėjimų institutas. Grupėje iš tiesų buvo daug garbių mano kartos žmonių, tokių kaip Eleazaras Meletinskis, Sergejus Averincevas, Michailas Gasparovas, Sergejus Nekliudovas, Leonidas Batkinas, Georgijus Knabė, Vladimiras Toporovas. Greitai atėjo nauja, bet irgi gana žinoma karta (Nina Braginskaja, Michailas Andrejevas ir kiti). Aukštųjų humanitarinių tyrinėjimų institute man buvo malonu dirbti ne tik todėl, kad pranešimų ir diskusijų, kurios ten vyko, lygis buvo aukštas, bet dėl žmonių, kurie jose dalyvavo, lygio. Su šiais žmonėmis buvo įdomu bendrauti, jų elgesio maniera, replikos, svarstymai visada buvo nuostabūs ir kūrė ypatingą atmosferą. Deja, virtinė mirčių (Gasparovo, Toporovo, Meletinskio, Averincevo) skaudžiai kirto Institutui. Anksčiau Toporovas yra apgailestavęs, kad Institute toną duoda pagyvenę, kaip ir jis pats, žmonės, tėvai-įkūrėjai, o mažai jaunimo, mažai aspirantų. Dabar, ačiū Dievui, jaunimo atėjo, ir tas jaunimas talentingas, įdomus, tačiau man, prisipažinsiu (nors turbūt taip turi būti), jis šiek tiek svetimas. Jo postmodernistiniai interesai negali man pakeisti tos filologijos – teksto, o ne jo dekonstrukcijos filologijos, – prie kurios esu įpratęs ir kuri man patinka.

Jūs labai atvirai kalbate apie tai, kad esate žydas. Kokią įtaką tautybė turėjo Jūsų gyvenime sovietiniais laikais ir dabar – posovietinėje Rusijoje?

Kodėl „atvirai kalbu“? Negi žydų tautybė – tai kažkas, ką reikia slėpti? Aš to niekada nei slėpiau, nei afišavau. O mano gyvenimui – labiausiai dėl išorės jėgų – tautybė turėjo nemažą įtaką. Sovietiniais metais todėl, kad esu žydas, ilgai negalėjau gauti darbo, o ir radęs gana dažnai jaučiausi nelygiateisis, ir tas jausmas tik stiprėjo dėl to, kad toks buvo ne mano vieno, bet šimtų tūkstančių žydų – dažnai nepalyginamai skaudesnis – likimas. Todėl valstybinis antisemitizmas kelia man pasišlykštėjimą, nors ne tik ir ne tiek jis nuo pat jaunystės lėmė mano požiūrį į sovietų valdžią. Turėdamas galvoje savo paties savijautą, turiu pasakyti, kad, aišku, jaučiuosi esąs žydas, tačiau tai reikia paaiškinti. Išaugau rusų kultūroje, mane ji išauklėjo ir, tikiuosi, priklausau tai kultūrai, kaip ir ji priklauso man. Kultūra, mano manymu, ne monoetninė sąvoka. Nelabai tikiu, kad kurioms nors tautoms būdingi imanentiniai bruožai (net pačia bendriausia ir neutraliausia forma: toks, pavyzdžiui, yra paplitęs požiūris, kad žydai dinamiškesni, o rusai konservatyvesni). Kultūra susideda iš įvairių tradicijų (nors ir skirtingos apimties), rašytinių ir sakytinių, pasaulėžiūrinių ir buitinių. Rusų kultūroje, kaip ir daugelyje Europos, yra žydiškoji sudedamoji dalis. Todėl savojo žydiškumo suvokimas nekuria preteksto jaustis svetimam. Bent jau aš bet kokiomis aplinkybėmis nenorėčiau jaustis svetimas.

2007 m. sausio mėnesį į Lietuvą buvo atvažiavusi Liudmila Aleksejeva, Maskvos Helsinkio grupės pirmininkė. Be kita ko, ji pasakė, kad, jos nuomone, po kokių dešimties penkiolikos metų Rusija pavirs normalia šalimi. Visi tuos žodžius išklausė įtariai, nepasitikėdami. Būdama rusofilė, aš apsidžiaugiau, bet, tiesą sakant, kai žiūri į Rusiją iš Lietuvos, atrodo, kad tikėti Liudmila Aleksejeva nėra jokio pagrindo.

Tas tikėjimas tikriausiai iracionalus, bet aš linkęs manyti taip pat, kaip ir Liudmila Aleksejeva. Dabar Rusijoje labai nemalonūs laikai, bet praeityje – 10-ojo dešimtmečio pradžia, ir tai buvo nuostabus laikas, kai žlugo komunizmas, ir atrodė, kad viskas iš esmės pasikeitė. Dabar visi išsiblaivė, atsiranda gerai pažįstamas pasibjaurėjimo ir atmetimo jausmas. Tačiau aš, kaip ir Liudmila Aleksejeva, manau, kad 1991 m. įvykiai nebuvo atsitiktiniai. Deja, greitų rezultatų nebuvo, bet įvyko nebeatšaukiamas lūžis, ir po kurio laiko (deja, gali atsitikti taip, kad po ilgo) vienokiu ar kitokiu būdu (galbūt patyrusi autoritarizmą, bet, tikiuosi, ne totalitarizmą) Rusija toliau judės demokratijos link. Pirmas žingsnis žengtas, ir koją atitraukti atgal jau sunku.

Maskva, 2007 05 30

Interviu buvo spausdintas žurnale „Colloquia“, Nr. 19, 2007