Kokia šykšti žiemos spalvų paletė!
             Baltam sniege baltuoja pirštinaitė,
             Išblyškę medžiai lyg jauni poetai
             Brandina savyje bespalvį kraitį...

                                            D. Teišerskytė „Žiema“

Dar vis rudenišką, be žiemos ženklų gruodžio 4-osios popietę Kėdainių Suaugusiųjų mokymo centro bendruomenė susirinko į trečiąjį susitikimą iš ciklo „Prasmingos valandos“. Popietėje svečiavosi miela, visus šiluma ir šviesa apdalinanti poetė, Lietuvos Respublikos Seimo narė Dalia Teišerskytė.

Prasidėjus adventui, didžiųjų švenčių laukimui, drauge su poete poezijos ir muzikos šventėje „Atodūsiai“ bandėme pajusti artėjančių švenčių dvelktelėjimą. Juk  atodūsiai - iš apsvaigimo nuo grožio ir meilės, iš skausmo ir liūdesio, iš gerumo ir džiaugsmo, iš nevilties ir vilties, iš tikėjimo ir netikėjimo... Atodūsiai iš poezijos posmų ir muzikos garsų.

Svaigino smuiko ir fleitos melodijos, kurias dovanojo Kėdainių muzikos mokyklos mokinės. Apie kūrybą kalbėjo poetė Dalia Teišerskytė ir Suaugusiųjų  mokymo centro lietuvių kalbos mokytoja Aldona Šliažaitė. Poetės atsakymus į klausimus lydėdavo eilėraščiai iš jos dvylikos poezijos knygų. D. Teišerskytė prisiminė vaikystę, pirmąjį eilėraštį, o paklausta, kas jai yra poezija, susimąstė. Atsakymas buvo kiek netikėtas – „viskas: meilė, geri žmonės, šviesios akys, pilkas dangus už lango <...> gyvenimas.“ Poetė kalbėjo apie eilėraščių rinkinį „Atodūsiai. Sonetų vainikas“, kaip ji savitu eiliavimo būdu pynė penkiolikos sonetų vainiką, prisiminė meilės laiškus, kurių pirmasis gimė iš padėkos už gerą darbą. Vėliau jų vis daugėjo: „laiškas  ant asfalto“, „ant  šarkos uodegos“, „ant drebulės lapo“, „ant ežero paviršiaus“, „ant žirgo karčių“, „ant lelijos žiedo...“ Taip jie sugulė į knygą „Meilės laiškai“.

Poetė skaitė eilėraščius iš pirmųjų poezijos knygų. Prisiminimais sugrįžto į tuos laikus, kai  buvo žurnalo „Gabija“ redaktorė, kai su Mados ir poezijos teatru keliavo po Lietuvą. Papasakojo istoriją apie mylimą poetą V. Kukulą ir perskaitė eilėraštį „Rudens veidas Panevėžyje“. Patvirtino, kad jos poezijoje daug rudens ir lelijų. Paklausta apie skaitymą ir knygos ateitį Dalia Teišerskytė pasakė, kad knyga ją užaugino tokią, kokia ji dabar yra.

Pašnekesio pabaiga buvo nuotaikinga. Poetės laimingas skaičius – septyni, todėl ji pasiūlė pažaisti eilėraščiais iš rinkinio „Septyniasdešimt septyni eilėraščiai“. Susirinkusiųjų valia buvo perskaitytas septintas, septynioliktas ir septyniasdešimt septintas eilėraštis, kurį reikia skaityti dviese – moteriai ir vyrui. Simboliška, kad šį eilėraštį drauge perskaityti poetė D. Teišerskytė pakvietė Suaugusiųjų mokymo centro direktorių Dangirą Kačinską. Eilėraštis baigėsi maldos žodeliu „Amen“, kuris lyg ir baigė greitai prabėgusią prasmingą valandą.

D. Teišerskytė pasirašė Suaugusiųjų mokymo centro Svečių knygoje, savo poezijos knygose. Suaugusiųjų mokymo centro bendruomenė padėkojo poetei už prasmingą valandą, kupiną šviesos, šilumos, meilės, nuoširdumo ir gerumo ir palinkėjo nupinti dar ne vieną sonetų vainiką, parašyti ne vieną meilės laišką.

Aldona Šliažaitė
Kėdainių suaugusiųjų mokymo centro mokytoja