Prieš keletą metų paprašytas autografo, M. Martinaitis man užrašė: „Prilenktas prie atminties – Marcelijus Martinaitis.“ Tai labai lakoniška ir nepaprastai tiksli autocharakteristika, tinkanti visai rašytojo kūrybai. Aišku, skirtinguose žanruose atmintis reiškiasi vis kitaip, tačiau jos balsas M. Martinaičiui visada išlieka svarbus. Naujojoje knygoje „Mes gyvenome / Biografiniai užrašai“ atminties balsas vėl savitas. Ją skaičiau beveik lygiagrečiai su Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko veikalu „Stambulas: prisiminimai ir miestas“ ir galvoje nejučia brėžėsi šių daugeliu požiūrių tokių skirtingų knygų paralelės: abu rašytojai atkuria ne tik savąją biografiją, bet ir išsamiai analizuoja tą kultūrinę terpę, kurioje jie formavosi. Tai savotiškas autobiografijos ir kultūrologinės esė ar kultūrologinės studijos junginys.

M. Martinaičio knygoje kai ką nuslėpdama, kai ką perkurdama atmintis kritiškai reflektuoja prieškario ir pokario Lietuvos kaimo gyvenimą. Biografinis pasakojimas pradedamas nuo dar ne visai įsisąmonintų patirčių: „Motina pasakodavo, kaip mane neseniai gimusį atsinešdavo į tuos alksnynus, paguldydavo ėdžiose, o patys imdavosi sunkaus darbo. Kaip pro miglas prisimenu tas ėdžias, dideles įdėmias arklio akis, labai švelnias lūpas, kurias, matyt, liesdavau. Daugiau tokių atminties blyksnių iš tų ankstyvosios kūdikystės dienų beveik neprisimenu“ (p. 18). Moteris, vyras, ėdžiose gulintis jų kūdikis – tokia pradžios nuoroda tarsi sako, kad pasakojimas itin esmingas. Ir iš tiesų rašytojas kalba apie ilgus šimtmečius Lietuvos gyvenimą lėmusią agrarinę civilizaciją, jos dėsnius, įstatymus ir, deja, jos žlugimą. Taip atsitiko visoje Europoje, tačiau Lietuvoje, įsikišus brutaliai išorės jėgai, agrarinės visuomenės baigtis buvo staigi, natūralią raidą čia pakeitė tai, ką rašytojas vadina sovietinių laikų „represine žemdirbyste“ (p. 163).

M. Martinaičio tėvai, jau gimus sūnui, pradėjo kurtis savo žemėje, kurios gabalą (viso labo septynis hektarus) gavo kaip naujakuriai. Tai buvo savojo pasaulio, savosios visatos kūrimas, sunkus, bet ir teikiantis džiaugsmą. Būsimajam rašytojui tėvų sukurtas pasaulis tapo „namų rojumi“, iš kurio pokario metais jis išėjo ar tuometinio gyvenimo buvo išvarytas. Dabar tose vietose – tik „negyvenamos tuštumos“ (p. 19), o netoliese plaikstosi Kanados vėliava: kanadiečiai ten bandė užsiimti pigiu verslu. Agrarinio rojaus neliko net ir tiems, kurie liko gyventi kaime. M. Martinaitis rašo, kad jo tėvai vis svajojo „gražiai gyventi“, tačiau to grožio pajusti nebespėjo, nes įsigalėjusi sovietinė santvarka viską iš esmės sugriovė. Tai tiesa, ir vis dėlto situacija, kai laimingas gyvenimas atrodo ne tik trokštamas, bet ranka pasiekiamas, bet neišsipildo, ko gero, yra amžina: likimas pasirenka pačias įvairiausias priemones, kad nukirptų arba bent jau kaip nors persuktų besiverpiantį gražaus gyvenimo siūlą...

Šiaip ar taip, Martinaičių gyvenimas klostėsi sėkmingiau nei garsiosios Taručių šeimos iš P. Cvirkos romano. Jis buvo skurdus, bet, rašytojo nuomone, tas skurdas buvo ne primestas, o laisvai pasirinktas, todėl nežeminantis. M. Martinaitis kalba apie kasdienius darbus, kuriuose pagal jėgas dalyvaudavo ir vaikas, buitį, valgį (net didžiųjų pasninkų patiekalai buvo ypatingi ir skanūs, nors, žinoma, nelabai sotūs ir galų gale pabostantys), kelius (jais toje aplinkoje dažniausiai vaikštoma pėsčiomis, todėl ir žmonės atpažįstami pagal eiseną). Tame gyvenime būta gražios kasdienybės ir šventės atskirties, kad ir laikinai, bet išplėšiančios žmogų iš jo nelengvos buities: „Viskas pasikeisdavo švenčių dienomis, kai motina iš skrynių ištraukdavo gražesnius vašku ar žolelėmis kvepiančius daiktus, indus, drabužius (...) kaip oriai, kažkaip „poniškai“ motina sėsdavosi į ratus ant marga gūnia užtiestos pasostės, kaip tėvas „gaspadoriškai“ paragindavo arklį, kurio net pakinktai būdavo kiti – naujesni, pablizgintomis misinginėmis sagtimis“ (p. 143). Su švente susijusi ir rašytojo fiksuojama laimės būsena, turbūt ne kiekvienam šiandieniniam jaunuoliui suprantama. O buvo taip: vieną speiguotą Kūčių vakarą, jis, jau Kauno politechnikumo studentas, užsiklojęs brezentu sunkvežimio kėbule važiavo į Raseinius, iš ten aštuonis kilometrus beveik bėgte bėgo į savo kaimą, kur prie Kūčių stalo jo laukė pasipuošę tėvai. Lyg ir nieko svarbaus nekalbėta, beveik nemiegota, nes dar naktį tėvas rogėmis savąjį studentą išvežė iš namų, kad jis, susistabdęs pakeleivingą sunkvežimį, iš pat ryto jau būtų paskaitose Kaune (ideologinių sargų akys buvo aštrios, o būdas klastingas: kuris studentas drįsta švęsti Kūčias, juos itin domino). Knygoje rašoma: „Gulėjau tose rogėse žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, kurį mintyse matau ir dabar, galvodamas, jog jame kažkas yra, dėl ko verta gyventi. Gal tada ir pajutau, kad niekur kitur viso to nerasi, už jokius pinigus nenusipirksi, nepatirsi valdydamas didžiausius turtus ar pasaulio šalis, turėdamas dideles valdžios galias“ (p. 10–11). Gal tas jausmas kilo iš sutapimo su tradicija, atliktos pareigos (Kūčių vakarą žmogus privalo būti su artimaisiais), kuri buvo tapusi paties savastimi. Kas žino, gal pareiga, virtusi poreikiu, pagilino ir žiemos dangų?.. Rašytojas mato kaime buvus ir netvarkos, žiaurios vaikų nepriežiūros (apsileidusiose šeimose jie aptekę gyviais, mušami, net kūdikiui į burną įkišamas čiulkinys, sumirkytas degtinėje, kad greičiau užmigtų ir nebeverktų), negailestingo elgesio su gyvuliais, už kurį vokiečiai karo metais bausdavo. Tačiau vis dėlto tai buvo greičiau marginalijos, o ne dėsnis.

Biografinis knygos siužetas baigiasi, kai „Paserbentyje pasirodo gvardijos jefreitorius, savo karinėje tarnyboje pasiekęs aukščiausią eilinio kareivio laipsnį“ (p. 204), kitaip sakant, kai rašantis eilėraščius ir jau baigęs studijas Kauno politechnikume iš sovietinės armijos grįžta pasakojimo autorius. Vis dėlto rašytojo aprėpiamas plotas yra ganėtinai platus, nesiribojantis vienos šeimos ar giminės istorija, nors tai ir yra svarbu. Antai knygoje yra skyrius „Žmonės tarp žmonių“‚ kuris, kaip ir kiti skyriai, pradedamas poetiniu epigrafu: „Laisvę mirusiems! Laivę jų dokumentams! / Laisvę jų parašams, jų portretams ir kalbai! / Laisvę dienai ir vietai, kur buvo jie nužudyti! / Laisvę jų pavardėms, graužiamoms laiko erozijos!“

Apie žydų tragediją karo metais kalbama skyriuje „Motinos malda rugienoje“ – tai pasakojimas apie žmones, kurie užklysdavo į kaimą (žydelis Maušas, čigonai, elgetos, siuvėjas ir pan.) ar tiesiog gyveno greta, kaip rusų sentikiai. Šiaip jau pašaliniai kaime nesimaišydavo, nes „nebūdavo jokio reikalo čia užklysti: nei pirkti, nei parduoti ar net vogti. Toks aplink sodybas slankiojantis tuoj būtų nužiūrėtas, įsidėmėtas, apkalbėtas“ (p. 90). Graži rašytojo empatija labiausiai likimo nuskriaustiesiems: „Kaimas nebūtų kaimas, jei neturėtų savų keistuolių ir durnelių, bet ir girtuoklių, pajuokiamų senmergių ir senbernių, pasileidėlių, kurie būdavo lyg ir kokio savo teatro artistai ar personažai, nuolat visų stebimi ir apšnekami. Bet apie juos nenorėčiau pasakoti, priminti tai, kas buvo jų gyvenimo nelaimė, nes jausdavosi atstumti, nepritampantys ne tik prie kitų žmonių, bet neretai net savo šeimose“ (p. 95). Apskritai knygoje daug epinių ir lyrinių, dramatiškų, komiškų ir tragikomiškų epizodų.

M. Martinaitis prisimena ir jau sukolchozinto kaimo neviltį, tada itin išsikerojusią girtuoklystę, „apokalipsę“ kolchozo karvidėje, kur karvės buvo tiesiog įšalusios į ledą, o stodamosi plėšė iš savo kūno gyvos mėsos gabalus, kurie taip ir pasilikdavo lede, visapusiškai žmogų žeminančią tarnybą sovietinėje armijoje, bet man vienas iš gražiausių jau sovietiniams metams skirtų skyrelių yra „Žvelgiant iš senos mokyklinės nuotraukos“, prasmingas ir gerokai nostalgiškas, ypač galvojant apie šiandieninį kaimą, kuriame vis mažiau bibliotekų, o mažėjant mokinių skaičiui, uždaroma ir vis daugiau mokyklų. M. Martinaitis rašo: „O mūsų klasėje net ir dešimties nebuvo. Bet tada atsirado toks nenusakomas ryšys tarp mokytojų ir mokinių, koks šiandien vargiai įmanomas, įsigalint tokiam industriniam mokymui bei ugdymui didžiuliuose mokyklų „kolchozuose“ (p. 213). Mokytojos, dirbusios ką tik atidarytoje Gervinių septynmetėje mokykloje, buvo nedaug vyresnės už savo mokinius, tačiau dėl to „nenusakomo ryšio“ „atrodė gėda nepadaryti namų darbų, neišmokti mintinai užduoto eilėraščio, neišspręsti uždavinio“ (p. 214). Toliau M. Martinaitis paaiškina: „Kartais brendimui, kai kurių dalykų pajautai nereikia didelių mokslų, garsių auklėtojų ir moralistų, nes užtenka supratingo žvilgsnio, žodžio, kartais tylėjimo, paėmimo už rankos, kad kada nors suprastum Šekspyrą, Tolstojų ar net mūsų liaudies dainas, kad pats norėtum ką nors sukurti“ (p. 217). Būtent toks supratingas žvilgsnis ir lydėjo Gervinių mokyklos mokinius.

Apie paradoksaliai pozityvią sovietinių permainų reikšmę savajam likimui yra kalbėjęs S. Geda, ir ne vien jis. M. Martinaitis iškelia naujakurių, vėliau vadintų mažažemiais valstiečiais, reikšmę XX a. Lietuvos istorijoje: „Tas kaimo luomas, kuris neturėjo nei herbų, nei bajorystės dokumentų, suvaidino labai svarbų vaidmenį naujausioje Lietuvos istorijoje, buvo labai gajus, mažiau paliestas represijų užpildė okupacijų, sovietinio režimo padarytas tuštumas, savo vaikus pasiųsdamas į miestus siekti mokslų, kurti literatūrą ir meną, o po karo antruoju sovietmečiu į miškus ginti Nepriklausomybės. Daugiau kam ją ginti jau beveik ir nebebuvo po didžiųjų tremčių ir pasitraukusiųjų į Vakarus“ (p. 18). Rašytojas pastebi, kad sovietinė valdžia bandė juos padaryti savo tarnais, bet vis dėlto tas planas sužlugo: „Ne vienas iš tų pašauktinių, žinoma su didelėmis išimtimis, o netrukus ir jų vaikai, pasinaudoję neturtingųjų privilegijomis, išsimokslino, įgijo gilesnio istorijos, savo kultūros supratimo, įvairių specialybių, ėmėsi mokslo, kūrybos, tapdami nauju, režimui pavojingu intelektualiniu elitu“ (p. 31).

Man netikėtas samprotavimas apie kalbą išgelbėjusį raštą: „Dar vaikystėje man teko patirti, kaip giliai jau ir kaimo žmonėse svetimžodžiai buvo įsismelkę į lietuvišką kalbą, jei ne raštas, tikriausiai jau praeitame šimtmetyje ji būtų prarasta. Dažnam daiktui pavadinti jau buvo keli žodžiai: lenkiškas, kartais žydiškas ar vokiškas, tarmiškas ir pagaliau – knyginis raštiškas. Trūko gal tik veiksmažodžių, ir mūsų kalba būtų smarkiai susvetimėjusi. Ją išgelbėjo knyga, raštas, dar Valančiaus pradėta lietuvinti bažnytinių apeigų kalba“ (p. 125).

M. Martinaitis blaiviai vertina agrarinę kultūrą, gerai suvokia jos galimybes ir ribas. Kaime, teigia rašytojas, „buvo sukurta unikali etninė kultūra, bet negalėjo iškilti profesionalus menas, atsirasti didieji išradimai, platesnis pasaulio pažinimo akiratis. Juk ir praeityje įžymios mūsų krašto asmenybės ką nors svarbaus nuveikė tik išėjusios iš savo sodžių, sodybų, bet psichologiškai ir kultūriškai nepalikę savo kaimų kaip etninės kilmės vietų. Kitokio pobūdžio kultūra kažkada telkdavosi dvaruose, bažnyčiose. Juk ten, tuos dvareliuose, bažnytėlėse ir atsirado mūsų lietuviška literatūra, bet dar ne mieste“ (p. 114). Kaimo bendruomenė buvo uždara, ribojanti ir kontroliuojanti savo narius, nes tik taip ji ir tegalėjo išgyventi. Todėl labai suprantamas M. Martinaičio teiginys: „kaimas, kad ir kaip aš jį savo prisiminimuose dabar garbinčiau, negalėjo palaikyti ar ugdyti gilesnių intelekto pajautų, greičiau jų nesuprato, slopino. Tai gerai jaučiau jau paauglystėje. Gražu ten augti, patirti gamtą, išmokti kalbą, bet kartais turi iš ten išeiti, kartais – suvisai“ (p. 78). Tokių, supratusių, kad privalo išeiti, daug XX amžiaus lietuvių literatūroje. Tarp daugumos jų – ir M. Martinaitis, prisipažįstantis, kad ir po Vilnių vis dar vaikšto „su (...) kaimiečio pavalkais“ (p. 115), suvokia, kad išeidamas išsineši jau suformuotas esmines žinias apie save, pasaulį ir gyvenimą, todėl būdamas lyg ir radikalus (nebeliko net kur sugrįžti), tas išėjimas kartu ir gana sąlyginis. Rašytojas toli gražu neidealizuoja agrarinės kultūros, tačiau, ji, ko gero, jam atrodo tebeturinti metafizinį matmenį, todėl gilesnė nei ją pakeitusi šiandieninė, kurią jis vadina „nykimo kultūra“ (p. 149), nes jos kuriami produktai vienadieniai ir vienkartiniai, o šiukšlynai – neaprėpiami.

Toli gražu nevienprasmis M. Martinaičio prisipažinimas: „Kažin, ar norėčiau tokį gyvenimą pakartoti? Tikrai jį kartočiau, jeigu būtų galimybė vėlei užaugti, išlikti, išmokti skaityti ir rašyti, per speigus sušilti, laukti artėjančio pavasario, prapūtus šerkšnu apiburbėjusį langelį ko nors laukti....“ (p. 11). Toliau vardijamos svarbiausios gyvenimo gairės: „staiga pamatyti, kai išgražėjo mano klasės mergaitės“, „rašyti eilėraščius“, „sulaukti Lietuvos Nepriklausomybės, pačiam tuose įvykiuose dalyvauti“ ir taip toliau. Ir vis dėlto pats esmingiausias čia man atrodo jungtukas „jeigu“. Rašytojas neišsižada netgi nelengvų savo gyvenimo etapų, jau žinodamas, kad viskas gerai baigėsi, ir pakartoti sutiktų, jeigu viskas ir vėl taip pasibaigtų. Tas „jeigu“ rodo, kad praėjusio gyvenimo, nors jis ir buvo nelengvas, neišsižadama, tačiau ir absoliutaus pasitikėjimo juo nėra: viskas buvo ne taip jau paprasta, ir nežinai, ar dar kartą gyvendamas išliktum, ar būtum sutraiškytas vargų, ligų ar istorijos įvykių rato.

Tiek teigiamų, tiek neigiamų savosios aplinkos, savojo laiko aspektų priminimas yra ir rašytojo pasipriešinimas šiandieniniam, kaip jis teigia, įpročiui „nekęsti ar atsisakyti savo gyvenimo iš tribūnų, laikraščiuose, knygose, prisiminimuose, jį slapstyti, bijoti įslaptintų dokumentų, laikyti nieko vertais tuos laikotarpius, kurie buvo susiję su politine priespauda, kada žmogus būdavo visaip žlugdomas, persekiojamas, niekinamas, verčiamas parsiduoti“ (p. 11). Knyga liudija autoriaus ištikimybę gyvenimui ir atminčiai. Prieš šių metų Kovo 11-ąją internetinis dienraštis „Bernardinai“ paskelbė M. Martinaičio tekstą „Mes esame“, kuriame, be kita ko, rašoma: „Valstybė stiprinama žmonių atmintimi, o ne vien pinigais, verslais, visokiais sugalvotais imidžais.“ Tokių, nebijančių praeities, bet ir jos neidealizuojančių, bet sąžiningai tiek ją, tiek dabartį reflektuojančių knygų, kokia yra M. Martinaičio „Mes gyvenome / Biografiniai užrašai“, šiandien labai reikia.

                                  Donata Mitaitė