Balandžio 28 d. Kritikų klubas pakvietė į diskusiją „Literatūros kritika ir leidyba – dvi priešingos stovyklos?“ Diskusijos išeities tašku tapo mintis, jog grožinės literatūros leidėjai, platintojai ir literatūros kritikai turi bendrų siekių – populiarinti knygų ir skaitymo kultūrą, kurti autorių hierarchijas ir jų prestižą, skatinti konkurencinę kovą dėl vienokių ar kitokių estetinių ar ideologinių vertybių įtvirtinimo, bet kartais susidaro įspūdis, kad leidėjai ir kritikai gyvena tarsi atskiruose pasauliuose, mato ir kalba apie skirtingas lietuvių literatūras.

Netgi atrodo, kad esama prislopintos įtampos, nenoro diskutuoti... Veikiausiai taip ir yra – diskusijoje dalyvavusi Leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė, tiesa, atsivedė ir būrį savo vadovaujamos „Tyto albos“ leidyklos atstovų: vyriausiąją redaktorę Jadvygą Barcienę, užsienio literatūros projektų vadovę Jurgitą Ludavičienę, lietuvių autorius globojančią Eglę Bielskytę, bet iš kitų leidyklų atėjo tik „Baltų lankų“ vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidyklos vadovas Gytis Vaškelis (turint omeny, kad diskusija surengta LLTI iniciatyva, jis čia buvo ne tiek svečias, kiek saviškis...). Argi kitų leidyklų vadovams arba bent jau projektų koordinatoriams tai neįdomu? Tuščias laiko švaistymas kalboms, iš kurių vis tiek nebus apčiuopiamos naudos?.. Juk akivaizdu, kad kuo daugiau būtų diskutuojama, tuo daugiau dėmesio prikaustytų literatūra. Leidėjai ir platintojai turėtų būti suinteresuoti stipria, provokuojančia kritika, o kritikai turėtų laukti stiprių leidėjų, kurie ryžtųsi leisti knygas, turinčias išliekamąją vertę.

Užtat Kritikų klubo pajėgos susirinko gana nemažos: Rimantas Kmita, Mindaugas Kvietkauskas, Laurynas Katkus, Laimantas Jonušys, Petras Bražėnas, Virginijus Gasiliūnas, Dalia Satkauskytė, Donata Mitaitė, Gabrielė Gailiūtė ir kiti. Diskusiją pradėjusi Gintautė Žemaitytė išreiškė kritikų norą pasikalbėti apie leidėjų lūkesčius ir poreikius, kurių žinojimas padėtų ieškoti didesnių bendradarbiavimo galimybių. Literatūrologas R. Kmita pridūrė, kad rašytojai, leidėjai, kritikai, tam tikros institucijos, žiniasklaida yra sujungti viena grandine ir kai toje grandinėje prasideda kurio nors nario problemos, po truputį ima trūkinėti visa grandinė. Kritikai, anot jo, dažnai be reikalo nustumia į šalį pramoginę literatūros funkciją, todėl, kalbant apie populiariuosius autorius, kyla daug nesusipratimų: šių autorių kūryba puikiai perkama, bet kritikai nenori pripažinti, kad ji verta dėmesio. Taigi uždavinys būtų išmokti kalbėti ir apie populiariąją literatūrą, nes tai – žanras, kurio iki šiol kritikai nėra labai išlavinę: jie kalba pernelyg akademiškai, o jei vertina populiariąją literatūrą, tai ne pagal šiam žanrui keliamus reikalavimus, neatsižvelgia į kontekstą, kuriame pramoginė literatūra atsiranda ir gyvuoja.

Kita problema – kritikų straipsniai dažnai pasirodo tik kultūrinėje žiniasklaidoje, kuri neturi didelės įtakos visuomenei ir nėra jos matoma. Kyla klausimas, ar tokia kritika gali padaryti kokį nors poveikį knygų populiarumui, pirkimui, autorių įvaizdžiui?

L. Varanavičienės teigimu, tekstai, pasirodantys kultūrinėje spaudoje, leidėjams yra gyvybiškai svarbūs: rengiant katalogus ar informaciją, norint pristatyti autorius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, vertinama kiekviena galimybė remtis tuo, ką pasakė literatūrologas ar literatūros kritikas. Tačiau dėmesio trūksta. Pavyzdžiui, šiemet – J. Ivanauskaitės jubiliejiniai metai (lapkričio mėnesį jos 50-metis), ji tikrai populiari autorė (vien „Miegančių drugelių tvirtovės“ parduota 36 tūkst. egzempliorių), jos kūryba verčiama į įvairias užsienio kalbas, tad užsienio leidėjai prašo akademinės kritikos, bet, norint parengti išsamią medžiagą, beveik nėra kuo remtis. Panaši Juozo Erlicko situacija. Norisi pristatyti jį užsienio leidėjams, bet kažin, ar kas nors tyrinėja jo kūrybą, trūksta kvalifikuotų specialistų tekstų. Anot L. Varanavičienės, neužtenka dėmesio ir pradedantiems autoriams: štai „Tyto albos“ serijoje „Nauji vardai“ pasirodė 4 knygos, bet atgarsio nėra. Leidėjams nereikia vien pagyrų, jie nori žinoti, kokius tekstus leisti, pagal kokius kriterijus juos atrinkti. Tačiau straipsniai, pasirodantys specializuotoje kultūrinėje spaudoje, mažai prieinami paprastam skaitytojui. Šiuo metu, anot L. Varanavičienės, nė viename didžiajame dienraštyje nėra nuolatinės literatūros apžvalgos skilties, nors knygų leidžiama tikrai daug. Nėra ir literatūros apžvalgininko, kuris būtų tokio lygio kaip Saulius Macaitis, rašęs apie filmus: su jo nuomone galėjai nesutikti, bet pats tekstas būdavo vertybė. Sunku tikėtis, kad toks dienraštis kaip „Lietuvos rytas“ priimtų rimtą recenziją, net jei ji būtų pasiūlyta, jos nesutrumpinęs ir neišdarkęs. Tad, anot L. Varanavičienės, kritikams reikėtų išmokti rašyti trumpai ir konceptualiai. Dabar apie gerą literatūrą nemokama kalbėti patraukliai, o bet kokia reklaminė akcija silpnesniam kūriniui tampa sprogdinančia populiarumo galia. Taip leidėjai ir literatūros kritikai tampa „nesusisiekiančiais indais“.

L. Katkaus teigimu, ypač aštrus klausimas – ne tiek populiarioji, kiek populiarinamoji, hibridinė literatūra ir kritika. Nors jam pačiam mieliausias analitinės kritikos žanras, bet nereikia iš anksto neigiamai vertinti kitų formų. Tokia kritika taip pat egzistuoja ir šiuo metu netgi kiekybiškai persveria vadinamąją rimtąją kritiką: nuo anotacijų moteriškuose žurnaluose iki skandalingų parašymų „Lietuvos ryte“, kur rašoma ne tiek apie pačią knygą, o apie kokius nors pikantiškus dalykus. Tai – blogiausi pavyzdžiai, bet, jais remiantis, ši tarpinė sfera nepelnytai nurašoma. Juk galima kurti trumpus, bet taiklius, su humoru parašytus tekstus, atskleidžiančius pagrindinę informaciją apie knygą (tokios būdavo D. Petrošiaus anotacijos „Vilniaus dienoje“).

M. Kvietkauskas iškėlė mintį apie būtinybę turėti terpę, kurioje būtų skelbiami patrauklūs tekstai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais tokia terpė buvo: kultūrinė spauda išsilaisvino, vykdavo diskusijos, bet tuomet buvo visiškai kitas politinis kontekstas. Dabar kultūros spaudoje kritikas negali būti nei ugdomas, nei išgyventi. Leidyklų terpė taip pat turi savo specifiką, savo interesus. Akademinė terpė irgi nustato savas žaidimo taisykles. Potencialo ten yra, bet jis įspraustas į griežtos mokslinės veiklos rėmus: reikalaujama specifinės mokslinės produkcijos, specifinės kalbos. Štai kad ir toks pavyzdys: jei užsienyje autorius išleidžia knygą, kurioje pateikiama mokslinė informacija atitinka teorinius reikalavimus, bet knyga parašyta patraukliu stiliumi, gerai perkama ir skaitoma, – jos autoriaus akademinei karjerai tai yra privalumas, bet jei Lietuvoje atsirastų panašiu stiliumi parašyta knyga, ji būtų vertinama neigiamai „dėl akademiškumo trūkumo“. Lietuvių literatūros instituto specifiką apibrėžia tai, kad jis turi dvigubą misiją: pirmiausia – literatūros mokslo istorijos, šaltinių tyrinėjimas, ir jau paskui – socialinė ir kultūrinė plėtra. Parašyti intelektualų tekstą reikia laiko. Tačiau socialinės plėtros reikalavimas – rašyti dar ir patraukliai. Tad populiarinamoji veikla turėtų būti pripažinta lygiavertė fundamentaliems tyrimams. Tuomet mokslininkas literatūrologas galėtų visai kitaip planuoti savo laiką. Pritardama šiai minčiai, D. Mitaitė pridūrė, jog dabar akademikas, rašantis vienu metu ir mokslinį straipsnį, ir monografiją, tiesiog neturi laiko išrutulioti iš tų temų dar ir šviečiamojo pobūdžio tekstą vien iš idealizmo.

J. Ludavičienės manymu, kritiko darbas turėtų būti vertinamas taip, kaip ir bet kuris kitas darbas. Ji rėmėsi savo pačios pavyzdžiu. Meno kritikos srityje aktyviai dirbusi 10 metų (maždaug kartą per savaitę parašydavusi po straipsnį), jau 4–5 metus ji visiškai nustojo tai daryti. Anot J. Ludavičienės, egzistuoja problema – mažos šalies maža kultūrinė terpė, bet tos kultūrinės terpės žmonės irgi susiskirstę: dailininkai skaito tik apie dailę, muzikai – apie muziką ir t. t. Trūksta atgarsio. Be to, iš pradžių buvo įmanoma išgyventi iš honorarų, o po 10 metų – jau nebe. Juk kritikas yra profesija. Jis ne pardavėjas, ne administratorius, o žmogus, kuris visą laiką turėtų skirti parodų lankymui, knygų skaitymui, domėjimuisi savo srities naujienomis. Dabar, pasak J. Ludavičienės, kritikas yra hobis, kuris tarnauja tik priešams įsigyti, nes dažnai nesuprantama, kad recenzija – ne vien pagyros. P. Bražėnas priminė, jog maždaug prieš 30 metų už recenziją „Pergalėje“ (dabar – „Metai“) jos autoriui būdavo sumokama 100 rublių; už didesnės apimties (lanko), analitinį straipsnį – 240 rublių, o Rašytojų sąjungos sekretoriaus alga būdavo 250 rublių, taigi, parašęs straipsnį, gaudavai beveik antrą atlyginimą. Parašyti vieną straipsnį per mėnesį, kai yra, sakykime, dešimties metų įdirbis, sukaupta tos srities žinių, nėra labai sunku.

L. Katkus pasiūlė būti ir ekonomistais. Per 20 nepriklausomybės metų Lietuvos leidyba buvo nepalyginti labiau remiama ir skatinama negu kritika. Atviros Lietuvos fondas pastatė ant kojų daugiau kaip pusę Lietuvos leidyklų, sukūrė redagavimo praktiką, išugdė naujų vertėjų kartą. O parama kritikai dabar apsiriboja tuo, kad yra šiek tiek remiama kultūrinė žiniasklaida, nors kritikams galėtų būti skiriamos stipendijos, geriausiesiems iš jų teikiamos premijos. Galbūt vertėtų pamąstyti apie Vakaruose paplitusį dalyką – kritikos žurnalus prie leidyklų, kaip yra, pavyzdžiui, Vokietijoje.

Anot L. Varanavičienės, kalba apie tokio leidinio galimybę tarp leidyklų nuolat sukasi. Bet ar tikrai pakaktų rašančiųjų ir svarbiausia – rašančių patraukliai, operatyviai ir kartu kompetentingai? Už kokį honorarą (kai finansavimai nuolatos mažėja) sutiktų dirbti kritikai? Ar atsirastų žmogus, kuris, pavyzdžiui, galėtų parašyti įdomų straipsnį apie šiuo metu Lietuvoje kuriamus detektyvus, palygindamas su pasauliniais analogais, paminėdamas istorinį kontekstą ir dar išskirdamas tris geriausius? Atsakydamas į šiuos, šiek tiek retorinius, klausimus, V. Gasiliūnas pakomentavo, kad čia turi būti įdirbis – šiuo metu tokių žmonių galbūt nėra, bet po kelerių metų kritikas, nuolat besidomintis būtent šia sritimi, jau galėtų kompetentingai vertinti naujai išleidžiamus kūrinius. G. Vaškelio nuomone, žmogų, sugebantį rašyti apie detektyvus, surasti nebūtų nesunku, tereikėtų jį įkalbėti. Anot jo, reikia ieškoti naujų vardų, remtis jaunimo pajėgomis ir išugdyti du ar tris gerai rašančius žmones. G. Vaškelio teigimu, kartais netgi anoniminiai skaitytojai – žmonės, kurie nelaiko savęs literatūros kritikais – sugeba kūrinį labai taikliai įvertinti. Be to, norint sutaupyti, reikėtų užsakinėti ne po vieną recenziją, o turėti nuolatinę skiltį ar rubriką, pavyzdžiui, skirtą detektyvams, – tai atsieitų pigiau.

L. Katkus pritarė, kad reikia tiesiog pradėti dirbti, ir žmonių atsiras. Kaip geras pavyzdys buvo pateiktas vertėjų sąjungos inicijuotas vertimų recenzijų rašymo projektas. Apie jį paskelbus, atsirado ir žmonių, kurie panoro rašyti – tiek tų, kurie anksčiau rašydavo straipsnius literatūros temomis, tiek ir visai naujų, dar tik ateinančių į šią sritį. Jiems būdavo mokami neblogi honorarai, o tai – stimulas stengtis.

Iškelta mintis, kad leidėjų asociacija su visomis regalijomis galbūt galėtų nueiti pas žiniasklaidos priemonių redaktorius (Delfi, „Veidą“ ir kt.) pasikalbėti, paklausti, kodėl vienas žmogus rašo apie viską – nuo dizaino iki literatūros, arba vienas literatūros kritikas pasako apie literatūrą absoliučiai viską. L. Varanavičienė teigė, kad taip kadaise ir bandžiusi daryti, bet sulaukdavusi klausimo: ką konkrečiai jūs galite pasiūlyti? Susivienijus su Kritikų klubu, rašančių žmonių problema galbūt galėtų būti išspręsta.

Dalia Satkauskytė iškėlė idėją, kad įdomesni konferencijų pranešimai, kurie paskui spausdinami universitetų leidiniuose (pvz., „Oikos“), kurie prieinami tik labai siauram skaitytojų ratui, galėtų būti perspausdinami ir spaudoje, kurią skaito ne vien specialistai.

Laimantas Jonušys priminė kultūrinės žiniasklaidos bėdą – pinigų stygių dėl krizės. Užsienio spaudoj pasirodo labai daug knygų reklamų. O kokia situacija pas mus? „Naujajame židinyje“ („Literatūroje ir mene“ – taip pat) tokių reklamų pasitaiko, ir leidyklai jos beveik nieko nekainuoja. L. Varanavičienės teigimu, dienraščiuose reklamuotis per brangu. Televizijoje galima, bet už tai, kad leidyklos knyga būtų padovanota pašnekovui per kokią nors laidą, ta leidykla turi sumokėti 2000 litų. Užsienio leidėjai į knygos savikainą įtraukia ir 15 proc. reklamos išlaidų. Tačiau, jei taip būtų daroma Lietuvoje, knygas galėtų įpirkti ne kažin kiek žmonių. Kita vertus, televizijos galia yra didžiulė: jei per kokią nors laidą paminima kokia nors knyga, jos pirkimai padidėja (konkretus pavyzdys, anot V. Gasiliūno, būtų toks: per vieną dieną parduota 16 paskutinio „Dainyno“ tomų, nes tądien jis buvo pristatytas televizijoje).

G. Vaškelis mato ne tiek spaudos leidinio, kiek specialaus kritikos straipsnių puslapio internete perspektyvą. Jį galėtų pasiskaityti ir pasaulio lietuviai. J. Čerškutės nuomone, puikus pavyzdys – teatralų internetinė svetainė www.menufaktura.lt. Ten skelbiama informacija apie gastroles, naujienos, kritiniai straipsniai. Nors literatūrai skirtų interneto svetainių (www.tekstai.lt ir kitų) yra, bet jos nelabai funkcionuoja. O jei būtų vienas puslapis, kuris dėtų ir anotacijas, ir rimtą kritiką, ir konferencijų pranešimus – tai būtų erdvė, kurioje leidėjai galėtų paskaityti, ką mano kritikai, o kritikai – apie naujas knygas. S. Repečkos manymu, tai turėtų būti valstybės kultūros politikos dalis, nes reikalingas rėmimas, lėšos honorarams. Tačiau spaudos leidinio grįžtamąjį ryšį ar straipsnių autorių honorarus lengviau numatyti.

Ryšiams su užsieniu ir literatūros sklaidai stiprinti taip pat reikia nemažai pastangų. Visi diskusijos dalyviai vienbalsiai pritarė, jog gaila, kad buvo likviduotos „Lietuviškos knygos“. L. Varanavičienė priminė, kad jos gyvavo 11 metų, per tą laiką buvo sukurta didžiulė bazė. Tarptautinių kultūros programų centras to lygio nepasieks. Be to, jo funkcijos kitos: literatūros sklaida ir Knygų mugė – ne jo sritis. Tokia koncepcija, kokią turėjo „Lietuviškos knygos“, būtų labai reikalinga. R. Kmita priminė, kad Rašytojų sąjungos suvažiavime buvo išsakyta mintis apie tokios institucijos, kokia buvo „Lietuviškos knygos“, būtinybę, taigi Rašytojų sąjunga būtų geras partneris veikti kartu. Be to, Rašytojų sąjunga turi nemenkų tarptautinių įgaliojimų. L. Varanavičienė priminė, kad teikti autorių Astridos Lindgren premijai gali tik Rašytojų sąjunga ir Tarptautinės vaikų knygos draugijos (IBBY) Lietuvos skyrius. Išvada viena – yra organizacijų, kurios galėtų susivienyti, nes po vieną niekas nieko nepadarys.

M. Kvietkausko teigimu, reikėtų suformuoti konkretų užsakymą. Aiškiai pasakyti, kad tas ar kitas autorius svarbus mūsų kultūros sklaidai užsienyje. Galėtų būti apmąstytas projektas sukurti diskursus, kurie galėtų profesionaliai pristatyti lietuvių literatūrą užsienyje, o tada jau būtų galima kreiptis į Kultūros ministeriją.

Užbaigdamas diskusiją, R. Kmita apibendrino, kad kultūros politikos pasikeitimo galime laukti labai ilgai, bet grandinę „leidyba – žiniasklaida – kritika“ galima judinti ir savo jėgomis. Pradžiai ir potencialo, ir entuziazmo tikrai užtektų. Tad pokalbis galėtų tęstis konkrečių idėjų siūlymo ir įgyvendinimo linkme. O valdžios žmonėms gal akis atvertų ir G. Vaškelio pasiūlyta mintis – padaryti dieną be kultūros ir be skaitymo...