Pagaliau ir lietuvių vaikų literatūrą pasiekė raganų mada. Užpernai su automobiliu be langų atburzgė Tomo Dirgėlos ragana Šiokiatokia. O pernai su slibino dviračiu atidardėjo Kęstučio Navako ragana. Pastaroji bevardė, bet ne mažiau raganiška. Būti vien raganomis joms abiem nepakako, tad pirmoji pasidarė dar ir poetė, o antroji – iš pradžių durininkė, o paskui... na, kas buvo paskui, pasakysiu paskui, nes pradėti reikia nuo pradžios.

Taigi nuo pat pradžios Šiokiatokia turėjo katiną Pelę, o bevardė ragana (toliau ją vadinsiu tiesiog ragana) sugedusią šluotą. Per tą šluotą viskas ir nutiko. Kadangi ši recenzija apie Navako pasaką „Kalbančio sūrio burtai“, Šiokiątokią palieku raityti autografų ant savo poezijos tomų, jos katiną Pelę – snausti kartu su pele Katinu, o toliau sklaidau tik Navako knygą ir grįžtu prie šluotos.
 
Kalbančio sūrio burtai: pasaka / Kęstutis Navakas; dailininkas Marius Zavadskis. – Kaunas: Jūsų Flintas, 2015. – 62 p. – ISBN 978-609-419-570-9

Ką veikti miške su sugedusia nebeskraidančia šluota, kai norisi veikti? Žinoma, tik šluoti. Ir šlavė ja ragana kankorėžius, šungrybius ir visa kita, šį darbą įvardydama žodžiu „tfu“, net penkis šimtus metų. Kam nenusibostų? Nusibodo ir raganai. Trenkė ji šluotkotį į žemę ir žiū – laukymėje sugriaudė ir sužaibavo. „Aš gi viską galiu!“ (p. 7) – nudžiugo ragana, nusprendė iš miško šlavėjos pasidaryti karalius durininke ar mūrininke ir įsakė šluotai skraidinti ją pas karalių. Čia norisi stabtelėti ir paklausti, kas gi nutiko – sugedusi šluota ūmai pasitaisė? Rašytojas to neparašė. Ką darysi – rašytojai, ir kaip šluotos, nelinkę skaitytojams visko aiškinti (turbūt mano: tegu susipranta patys), tad tenka numoti ranka ir toliau versti puslapius, nes rūpi, kas dėsis toliau.

O dedasi viskas priešingai, negu įprasta liaudies pasakose. Ji skirta vaikams, kurie, anot garsiojo italų vaikų rašytojo Džanio Rodario, liaudies pasakų pasaulį pažįsta jau taip gerai, kad šis ima pabosti, ir tada dėmesį pasakoms sugrąžina parodijos, vaikas „sutinka, kad pasaka virstų parodija iš dalies dėl to, kad parodija lyg ir sankcionuoja išsiskyrimą, ir dėl to, jog naujas požiūris atgaivina susidomėjimą pačia pasaka, įstato ją į kitas vėžes“[1]. O parodijuojama Navako pasakoje taip netikėtai, originaliai, kaip, regis, galėtų tik vaikai, įsitraukę į fantazavimo žaidimą, Rodario pavadintą „klaidinančia pasaka“.

Navako knygoje atpažįstame penkis stebuklinių pasakų veikėjus: raganą, karalių, princesę, slibiną ir su slibinu verčiamą kautis vyriškį, šioje knygoje vadinamą klajojančiu riteriu ir keliantį aliuzijų ne vien į pasakas, bet ir į riterių romanus ar bent jau į „Don Kichotą“. Tačiau kaip jie nutolę nuo savo prototipų! Pats rašytojas šią knygą apibūdino šitaip: „Tai situacijų komedija vaikams. Jokių moralų, jokių pamokymų, tiesiog fantazijos siausmas, veržlus siužetas, daug humoro, greiti, šmaikštūs dialogai ir kalnas netikėtumų“[2]. Pridėčiau: tai ne tik situacijų, bet ir charakterių komedija.

Visi veikėjai ryškiai individualizuoti. Tik vieni jų paveldėję kai kuriuos atitinkamiems stebuklinių pasakų personažams būdingus bruožus (ragana moka burti ir yra linkusi gudrauti, karalius nuolat įsakinėja, princesė trokšta būti ištekinta), o kiti vaizduojami kaip šokiruojanti savo prototipų priešingybė.

Keisčiausias iš pastarųjų yra slibinas. Juoką kelia stulbinantis Navako pasakos slibino neatitikimas tradiciniam slibino paveikslui. Raganai nusprendus pasikviesti slibiną, į miško laukymę dviračiu įvažiuoja ilgabarzdis senelis ir priblokštai raganai, negalinčiai patikėti, kad jis slibinas, paaiškina: „O į ką, jūsų manymu, turėčiau būti panašus, a? Turėčiau turėti uodegą, sparnus ir devynias galvas, tai jau būčiau slibinas? Meskit tas pasakas. Mes, slibinai, kokie norim, tokie ir būnam“ (p. 12). Ne tik išvaizda, bet ir būdu slibinas taip skiriasi nuo pasakų baisūno, kad kyla grėsmė, jog sugriaus karaliaus ir raganos planus – pareiškia, kad neės jokios princesės, nes neturi ūpo, tačiau sutinka su ja susipažinti. Išvydęs princesę, slibinas iš susijaudinimo lenda slėptis į krūmus, o trumpai iš už krūmų su ja šnektelėjęs, raganai prisipažįsta, kad jo širdį užvaldė švelnūs jausmai, ir prašo paversti jį princu. Išsiderėjusi mainais gauti dviratį, ragana patenkina įsimylėjusio slibino prašymą, tačiau su sąlyga: jei nors kartą sės ant raganai atiduoto dviračio – vėl virs slibinu.

Aukštyn kojom apverčiant tradicinį vaizdinį, yra parodijuojamas ir klajojantis riteris. Kai pirmąkart jį išvystame prisistatymo karaliui scenoje, juoktis verčia keista, riteriui nederanti laikysena ir toli gražu ne karžygiška veikla: ne vaikšto, o šoka ir dainuoja: „Aš klajoju po girias, jūras perplaukiu, marias, lesinu aš paukštelius ir šeriu aš žvėrelius“ (p. 14), tik gaila, kad vėliau šis specifinis riterio judėjimo ir kalbėsenos būdas pasakoje užmirštamas. Karaliaus į žmonas siūloma princesė klajojančiam riteriui nepatinka, tad vardan jos nudobti slibiną jis visiškai nelinkęs, negana to, su slibinu susidraugauja ir pasišauna jį ginti ir, jei prireiks, nudobti princesę.

Ne tokia šokiruojanti, tačiau pakankamai keista yra ir princesė. Navako pasakoje hiperbolizuojamas jos noras rasti princą – ieško net miške, o originalumo princesės paveikslui suteikia gluminanti kalbėjimo maniera: princesė dažniausiai šneka ne išbaigtais sakiniais, o pavieniais žodžiais, sukabindama juos į asociacijų grandines: „Drambliai yra žirafos... Žirafos yra gulbės... Gulbės yra vandens lelijos...“ (p. 20), dėl ko ragana ir riteris ją laiko kvaištelėjusia. Tačiau slibinui taip neatrodo, nes jis geba princesei antrinti, ir darniai nuskambantis iš komiškų asociacijų supintas jų dialogas yra ženklas, kad jiedu vienas antram tinka:

„– Kmynai yra spanguolės, – sako princesė.

– Spanguolės yra kopūstai, – atsako slibinas.

– Kopūstai yra agurkai, – vėl sako princesė.

– Agurkai yra medus, – vėl atsako slibinas.

– Gerai, krūmuose tupintis prince, – galiausiai sutinka princesė, – ateisiu rytoj. Agurkai yra medus. Iki.“ (p. 21).

Slibinas, riteris ir princesė yra tie pasakos veikėjai, kurių santykiai labiausiai supainioti. Patys, be pagalbos iš šono, jie nepajėgūs rasti visų norus patenkinančių išeičių. Tad siekdama savų tikslų, jų santykius gudrybėmis ir burtais imasi reguliuoti ragana, bet ir jai ne itin sekasi. Štai tada išspręsti visas problemas į Navako pasakos sceną paleidžiamas raganos atneštas kalbantis sūris, stebuklinių pasakų tradicijoje negirdėtas neregėtas veikėjas. Jo komiškumą lemia pavidalo (tai paprasčiausias apvalus sūris su kmynais, kurį taip ir norisi prakąsti) ir jam patikėtų funkcijų kontrastas. Jis vienintelis pasakoje neturi savų interesų ir veikia kaip koks išminčius burtininkas. Bet buria ganėtinai keistai: finalinėje scenoje nuskambantis slaptingasis burtažodis yra „UTIUTIŪ!!!“ (p. 57).

Daug kas keista Navako pasakoje: veikėjų išvaizda, norai, veiksmai, kalba. O keistumo estetika būdinga nonsensui. Nonsensiškoji tendencija šiuo metu vyrauja komiškojoje lietuvių vaikų literatūroje. Dekonstruodamas tradicinių pasakų personažus bei siužetus ir juokingai juos perkomponuodamas, rašytojas mėgaujasi žaidimu tautosaka, o toks žaidimas, pasak Kęstučio Urbos, yra vienas iš nonsenso technikos atvejų[3]. Savitumo nonsensiškajai Navako pasakos stilistikai teikia veikėjų traktavimas, kartkartėmis suteikiant jiems vaikiškojo mentaliteto savybių. Antai karalius savąjį vaišingumą rodo, kviesdamas atsigerti slyvų sulčių; slibino ieškoti susiruošęs riteris kremtasi, kad nepasiėmė sumuštinių – ilgai jo neradęs, numirs iš bado; po vestuvių puotos pasakos veikėjai, vilkėdami naktiniais marškiniais, vienas po kito ateina į karaliaus miegamąjį, lipa į jo lovą, lenda po apklotu. Smaginamasi pasakoje ir kalbiniu nonsensu, tačiau iš esmės kalbos komiškumą lemia ne nonsensas, o itin gyvi, šmaikštūs ir neretai kandūs, vaidingi dialogai.

Pasakomis per amžių amžius vyresnė karta jaunesnei siekė perduoti esmines gyvenimo tiesas. Ir nors rašytojas teigia, kad jo pasakoje – tik fantazijos siausmas, ši knyga nėra vien skaniai pasijuokti skirtas kūrinys. Mąslesnis skaitytojas linksmame „klaidinančios pasakos“ žaidime įžvelgs universalią, su asmens tapatybės problema susijusią koliziją: pasakos veikėjai nenori atlikti tradicinių vaidmenų, kokių iš jų laukia kiti, ir kiekvienas, vedinas unikalios savo prigimties, siekia įgyvendinti savo paties vidinius troškimus. Ar beaugdami to kai kada nepatiria vaikai, ar iš to nekyla gausybė konfliktų suaugusiųjų kasdienybėje? O tiesiai šviesiai universalias tiesas skleisti Navako pasakoje leidžiama sūriui. Kai po sūrio burtų karalius raganą išvysta kaip gražią, jauną, švytinčią damą, princesė slibiną – kaip gražų, jauną, švytintį princą,  o visi kiti juos regi nepasikeitusius, riteris pasiteirauja, ar taip visada ir bus. Sūrio atsakymas toks: „˂...˃ jau labai greitai slibinas ir virs princu, o ragana – tikra nuostabiąja dama. Nes visada tampi toks, kokį tave mato žmogus, kuris tave myli, tavimi rūpinasi, nuolat tau kalba gražius žodžius. Kai taip yra, kiekvienas slibinas taps princu, o kiekviena ragana – karaliene“ (p. 62).
_____________________________________________________
 

[1] Džanis Rodaris, Fantazijos gramatika, vertė Danutė Dapšauskaitė, Kaunas: Šviesa, 2001, p. 60.

[2] Rašytojas K. Navakas: vidinis vaikas manyje labai ryškus, in http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/rasytojas-k-navakas-vidinis-vaikas-manyje-labai-ryskus-714168 [žiūrėta 2016.07.06]

[3] Kęstutis Urba, Ar juokas – tai laisvė? (Apie šiuolaikinės vaikų literatūros komizmą), in Vaikų literatūra – laisvė ir kontrolė: straipsnių rinkinys, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 48.

Knygų lentyna.