Gintarė Adomaitytė

Apie Francoise  Sagan pirmąją knygą "Sveikas, liūdesy" (iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė)

Kas gi čia vyksta? Kodėl jau kelintąjį kartą  rubrikoje ,,Debiutas? Debiutas!” rašau vis vieną ir tą pačią datą – 1980 metai?

Pažadu – gal jau paskutinis kartas.  Bet ką reiškia pažadas, jei pradedu jį nuo trumpo, bet itin talpaus žodelio: gal. Vienaip ar kitaip, kitame rašinyje šuoliuosiu per laiką. Ir ne tik per laiką…

O dabar?

Dabar bandau įsiklausyti į tylią muziką, kurią išgirdau būtent tais, jau ne kartą minėtais metais.

Įsitaisau ant suoliuko. Esu Pilies skerskgatvyje (dabar – Bernardinų gatvėje), Adomo Mickevičiaus kiemelyje. Ten tuomet mokėmės mes, būsimi žurnalistai. Dar žiema, bet jau kvepia pavasaris. O gal kitaip? Gal pavasaris vėlyvas, dar kvepiantis žiema?

Skaitau Sagan.

Esu keistai laiminga. Laiminga? Ar gali būti laiminga vilnietė, pasiryžusi važiuoti į miestą P.? Ir net ne į miestą, tik į miestelį. Paryžiumi tas P. nekvepia. Juo kvepia knyga.

Šiek tiek sarmata cituoti pastraipą, kuri man tuomet atrodė itin gardi. Būtent gardi. Kai skaitai Sagan, visada užsigeidi gal kavos puodelio, gal vyno taurės, o cigaretės – tai jau tikrai.

Rytą mane pažadino įstrižas ir karštas saulės spindulys, kuris nužėrė lovą ir nutraukė keistus ir kiek sujauktus sapnus. Pusiau miegodama, pabandžiau ranka nustumti nuo veido tą įkyrų karštį, paskui lioviausi. Išėjau su pižama į terasą, ten sėdėjo Ana ir vartė laikraščius. Pastebėjau, kad ji šiek tiek, skoningai pasidažiusi. Matyt, ji niekada neleisdavo sau visiškai atsipalaiduoti. Kadangi ji nekreipė į mane dėmesio, kuo ramiausiai įsitaisiau ant laiptelių su kavos puoduku ir apelsinu rankose ir pasinėriau į rytmetinius malonumus: suleidžiu dantis į apelsiną, saldžios sultys trykšteli man į burną, gurkšnelis juodos kavos ir vėl gaivus vaisius. Ryto saulė kaitino mano plaukus, lygino paklodės pėdsakus odoje. Po poros minučių eisiu maudytis.

Neišranki tuomet buvau skaitytoja, kokia neišranki! Beje, ir gurmanė ne kažin kokia. O ar aš viena?

Bėgo mėnesiai ir metai, apie Sagan mano nuomonė keitėsi. Kaip dauguma skaitančiųjų, taip ir aš pasigesdavau ir pimojoje jos knygoje, ir kitose to, ką metaforiškai galime vadinti žeme, druska, rupumu, jei leisite – net prakaitu. Nedirba tie Sagan pasaulio gyventojai, nė už ką nedirba, o jei ir dirba, kaip citatoje minėta Ana, tai tartum probėgom, savaime, savais darbais kitų nevargindami ir patys nesivargindami.

Taigi, apie Aną – apie kilniąją Aną iš pirmosios Sagan knygos.  Ir truputį apie kitus. Jie…

… buvo visi dramos dalyviai: suvedžiotojas, demimondo atstovė ir intelektualė  - taip situaciją apibrėžia jaunoji Sesilė, teksto naratorė.

Suvedžiotojas – žavusis jos tėvas našlys Reimonas.

Demimondo atstovė – laikina tėvo meilužė (visos jos laikinos…) Elzė.

Intelektualė – modeliuotoja Ana, pamilusi Reimoną. Pamilusi taip stipriai, kad laikinumui, jo žavesiui ir saldybei, paskelbia pabaigą.

O Sesilė? Našlaitę auklėjo, tik pamanykite, vienuolynas. O kai vienuolyno vartai atsivėrė, tai…

Beje, ar verta pasakoti? Ar tikrai yra Lietuvoje žmonių, dar neskaičiusių “Sveikas, liūdesy”? Net tie, kurie neskaitė, žino tą skambų pavadinimą. Retsykiais išgirstu, kad vien dėl pavadinimo verta paskelbti Sagan genialia. Bet juk…

Rašytoja Sagan mėgo poeziją. Nors pati rašė prozą, retsykiais – tekstus dainoms. Bet daugybės jos knygų daugybė pavadinimų – prancūzų poetų citatos. “Sveikas, liūdesy” – tai  Paul Eluard (Polis Eliuaras).

Beje, apie Aną…

Silpniausias meno požiūriu šio romano personažas – Ana. Gal todėl, kad keturiasdešimties metų moteris mergaitei atrodo nesuprantama ir abstrakti, o gal todėl, kad Anos funkcija romane grynai struktūrinė.

Dabar jau cituoju knygos “Sveikas, liūdesy. Truputis saulės šaltam vandeny” pabaigos žodį, pavadintą “Trumpai apie autorę ir jos kūrybą”. Nepasirašytas tekstas. Kieno jis? Redaktorės? Vertėjos? Kodėl nepasirašytas, beveik aišku.

“Deja, paskutiniais metais rašytoja jau nebekelia didesnių moralinių ir psichologinių problemų, užsisklendė siaurame smulkių išgyvenimų pasaulėlyje” ir tralia lia ir tralia lia – kažkieno paslaugi ranka pasakojimą apie kapitalistinės šalies rašytoją privalėjo pagardinti štai šitokiais žodžiais.

Bet  Ana, ta stiprioji Ana – kodėl toks keistas jos elgesys? Matyt, jaunoji rašytoja Sagan (tik aštuoniolikos… ) keturiasdešimtmečių moterų tikrai nesuprato. Dar Ne.  Kol nesulaukė savųjų kelių dešimčių. Keturiasdešimt – jokia priežastis žudytis. Ir dar dėl ko? Dėl operetinio plevėsos Reimono neištikimybės?

O vis dėlto - kodėl mes mylime Sagan? Kodėl net itin reiklios intelektualų rankos tiesiasi į jos tekstus?  Juk ne dėl tos kavos, ne dėl apelsisnų, ne dėl saulėtos pakrantės.

Genevieve Moll parašė knygą “Madam Sagan” (vertė Vitalija Gylikienė, leidykla “Tyto alba”) – atvirą, liūdną, teisingą. Toje knygoje užtikau Sagan mįslės raktą: pasak daugybės kritikų, rašytojos tekstuose skamba tyli muzika.

Taip. Tikrai.

O jei dar galėčiau skaityti prancūziškai…

Keli Sagan gyvenimo faktai: tikroji jos pavardė Quirez (Kuarė), pseudonimas Sagan – tai pagarba Marcel’o Proust ‘o (Prusto) romanams ir vienai veikėjų, pavarde Sagan.

Rašytoja gimė 1935 metais, mirė 2004 rudenį. Ji mėgo greitį, prašmatnius automobilius, o dar ir žirgus. Mylėjo Normandiją, jos upes ir tuopas, ne mažiau – Paryžių, jo svaigias naktis. Garsėjo pašėlusiu gyvenimo būdu, bet… Ar būtų kam įdomus tas jos legendomis apipintas gyvenimas, jei ne knygos – romanai, novelės, pjesės, autobiografiniai pasakojimai?