Carole Martinez, ką tik lietuviškai išleisto romano „Pasiūta širdis“ (iš prancūzų k. vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“) autorė, – ispanų kilmės prancūzų rašytoja, buvusi aktorė, vėliau dėsčiusi prancūzų kalbą koledže.

C. Martinez pradėjo rašyti 2005 metais. Įkvėpta ispanų legendų, ji parašė savo pirmąjį romaną „Pasiūta širdis“. Jame rašytoja remiasi savo močiutės papasakota istorija. Debiutas buvo neįtikėtinai sėkmingas: rašytoja buvo apdovanota net 8 literatūrinėmis premijomis, tarp kurių – Renaudot des lycéens (2007), Ulysse (2007) Ouest-France Étonnants Voyageurs (2007) ir kt. 2011 m. Carole Martinez išleido detektyvinį romaną „Liudytojo akis“ (L‘Oeil du témoin), o tų pačių metų rugsėjį išėjo jos antras romanas „Šnabždesių dvaras“ (Du domaine des murmures), nominuotas Goncourt‘ų premijai, apdovanotas Goncourt des lycéens premija. 2013 m. Lietuvos jaunieji frankofonai taip pat skyrė „Pasiūtai širdžiai“ savo kasmetę premiją.

„Pasiūta širdis“– poetinis pasakojimas apie Fraskitą, moterį iš Pietų Ispanijos kaimo. Visos jos giminės mergaitės gauna paslaptingą dėžutę, saugomą iki brandos ir nulemiančią tolesnį jų likimą. Atidariusi dėžutę, Fraskita randa siūlų ir adatą. Fraskitos siuviniai – nepaprasti, jos adata suteikia jiems gyvybę... Pasiūta širdis ima plakti, medžiaginės peteliškės – plasnoti. Kaime niekas tuo nesidžiaugia, priešingai, Fraskita laikoma kerėtoja. Apgauta vyro, atstumta kaimo moterų, ji palieka namus su savo vaikais, kurie irgi paveldėję neįprastas jos galias, leidžiasi į klajones po neramią, valstiečių sukilimų alinamą Andalūziją. Fraskitos dukterims taip pat netenka patirti laimės ir ramybės – su paveldėta nuotakos suknele kiekvienai iš jų ateina grėsmė ir vilčių žlugimas.

„Pasiūta širdis“ – magiškojo realizmo kupina istorija, panaši į šiuolaikinę pasaką, sukrečiantis pasakojimas apie kasdienę magiją, apie meilę, neapykantą ir stiprias moteris.

„Pasiūta širdis“, kaip ir naujas romanas „Šnabždesių dvaras“ turi panašumų: abiejų knygų veiksmas vyksta kitoje, tolimoje, epochoje. Ar tokį pasirinkimą padiktavo istorija, kurią norėjote papasakoti, ar jums labiau patinka kiti laikai?

Prieš pasinerdama į viduramžius, ne itin juos mėgau. Dėstau literatūrą koledže ir, prisipažinsiu, man visada labiau patiko klasikiniai tekstai, pasakos, antika. Tačiau tai, ką perskaičiau ieškodama medžiagos šiam romanui, sužavėjo. Tai tinka viskam, nes ir menkiausias dalykas tampa įdomus, kai jį iki atidžiai nagrinėti, skiri daug laiko. Priešingai nei tikina mūsų amžius, nebūtinai pavergia tai, kas nauja, greitis toli gražu nėra malonumo šaltinis. Žinoma, jis gali sukelti stiprių pojūčių, tačiau laikas, skirtas jausmams, kontempliacijai, gilinimuisi, lėtumas dažnai yra gėrio, o ne nuobodulio šaltinis. Vartojimo pasaulis verčia mus gyventi kitokiu ritmu, vaikytis madų, nepaisant metų laiko ar momento, nepraleisti naujausių krypčių. Mes išmetame daiktus vos juos įsigiję, o pasitenkinimą jaučiame labai trumpai. Geidžiamo daikto, kurį pagaliau įsigyjame ir kuris iškart išeina iš mados, vertė trumpalaikė, jį nuolatos reikia keisti kitu.

Todėl aš pasinėriau į senovės pasaulį, kuriame gyventa visai kitu ritmu, kur buvo vertinamas pastovumas, o pokyčiai paprastai nežadėjo nieko gero.

XII amžiuje buvo vertingi ilgai išliekantys dalykai. Nesakau, kad tais laikais nebuvo mados, tačiau ji keitėsi lėtai, o dauguma gyventojų jos visai nepaisė. Atrodo, kad rašymas man – poreikis lėtinti laiką, atsitraukti nuo šiuolaikinio pasaulio skubos.

Kitas bendras Jūsų romanų „Pasiūtos širdies“ ir „Šnabždesių dvaro“ bruožas – moterų balsai.

Man patinka kurti veikėjas moteris. Kaip tai paaiškinti? Nežinau. Vieni tapytojai, skulptoriai mėgo perteikti moterų formas, kiti – vyrų. Man patinka kurti moteris, o kai jos jau sukurtos, iš jų atsiranda vyrai. Mano vyrai sukurti iš veikėjų moterų šonkaulių. Nuostabu matyti, kaip tai, kas vyriška, varžosi su tuo, kas moteriška, dėl gyvybės dovanos galios. Vyrai kovoja, bandydami paveržti iš moterų jų akivaizdžią pirmenybę šioje srityje.

Iš kur Jūsų pomėgis pasakoms?

Aš išauklėta žodinės tradicijos. Mano močiutė iš tėvo pusės gyveno mažyčiame namsargės būste, viename kambarėlyje, čia ji pasakodavo man istorijas. Mane visada žavėjo pasakos. „Pasiūtoje širdyje“ esu nemažai jų panaudojusi. Bandau laviruoti tarp pasakos ir romano, tarp žodinės tradicijos ir rašto, tarp mito ir pačių kasdieniškiausių smulkmenų, tarp apibrėžtos būsto erdvės ir neaprėpiamos dykumos ar miško, tarp smiliaus ir nykščio suspaustos adatos judesio ir stebuklo. Man patinka įtampa tarp to, kas yra „žmogaus masto“, ir lakios vaizduotės.

Pasakos – kuklus menas, mėgstu jų paprastumą, lengvumą, su kuriuo pasineriame į jas, kad ir kiek mums būtų metų, mėgstu jų begalines variacijas. Jos – ta gija, kuri sieja mus su mumis pačiais. Skaitėme jas vaikystėje ir su malonumu paskaitinėjame jau suaugę. Pasakos sujungia skirtingų amžių, skirtingų vietų žmones, jos egzistuoja visoje žemėje nuo neatmenamų laikų. Jos tiesiog yra.

Skaitant jūsų romanus, gretinant šiuolaikinių ir senų laikų moterų padėtį, rodosi, kad ji mažiau pasikeitė nei vyrų padėtis. Tai norėjote pasakyti?

Vakariečių moterų padėtis XX amžiuje labai pasikeitė, ankstesnės kartos gerokai praplėtė ribas. Tačiau nemanau, kad labai būtų pasikeitųsi žmonių meilė. Keitėsi visuomenės, o žmonių širdys – daug mažiau. Tačiau niekas nėra tvirta, sistemos keičiasi, matome, kaip greit kai kuriose šalyse moterys praranda įgytas teises. Moterų išsikovota emancipacija suvaržoma net keliems dešimtmečiams. Mano veikėja Fraskita Karasko drąsina neprarasti budrumo.

„Pasiūtoje širdyje“ yra stebuklų, tragedijos, absurdo. Kaip rašėte šį romaną?

Romaną savyje nešiojau keturiolika metų. „Pasiūtos širdies“ Ispanija yra išgalvota. Kaip ir Soledad, pasakojanti šią istoriją, aš aprašau šalį, kurios nepažįstu, paslaptingą savo ištakų šalį. Bandau austi pasakojimą apie Fraskitą Karasko, savo prosenelę, apie jos tremtį, moterį, netekusią šaknų, mano giminės Motiną.

Mūsų šeimoje niekas niekada nėra rašęs. Iki mano močiutės – visiška dykra: nei nuotraukų, nei tekstų, nei pėdsakų, tik keli rūpestingai saugomi oficialūs dokumentai. Tačiau toji tuštuma nebuvo tyli, priešingai, ji per kraštus veržėsi galimybėmis, mitiniais veikėjais, lyg atėjusiais iš laikų, kai dar nebuvo rašto, nors mus skiria vos trys ar keturios kartos. Pagrindinė romano veikėja Fraskita Karasko pasiekė mane per moterų šnabždesius. Papasakota, iškreipta, išaukštinta beraščių. Mano senolę suformavo balsai. Aš sugalvojau, kaip užpildyti spragas, žaidžiau su ta nuostabia veikėja, tokia didžia, besisemiančia stiprybės iš visko, ką tenka patirti – jūros, smėlio, laiko, nors ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.

Kaip apibūdintumėte savo romanuose pasakojamas istorijas?

„Pasiūtoje širdyje“ kalbu apie vaikų meilę, atskleidžiu tėvų meilės stokojančių vaikų jausmus: dukters, kurios motina nė karto nėra pabučiavusi, sūnaus, trokštančio, kad tėvas jį matytų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį norėtų matyti. Romane „Šnabždesių dvaras“ apverčiu situaciją: perteikiu motinos žvilgsnį į savo vaiką. Rašau apie tėvų meilę, kartais begalinę, galinčią uždusinti. Nuostabią ir bauginančią meilę, kuri reikalauja aukos.

Kaip manote, ar galėtumėte parašyti romaną iš vyro pozicijų?

Mano romanuose yra veikėjų vyrų ir bandau į juos įsijausti, pajusti dvasią. Jaunystėje esu parašiusi romaną „Liudininko akis“, kurio pasakotojas – trylikametis berniukas. Tai pirmoji knyga, kurią užbaigiau. Taigi, viskas įmanoma. Tačiau ėmiausi moterų šnabždesių projekto, ir jos dar nebaigė kalbėti. Aišku, neketinu nepaisyti kitos žmonijos pusės.

Parengė Inga Tuliševskaitė 

Interviu.