Lietuvoje pagaliau išleista solidi knyga, skirta Latvijai – Arvydo Juozaičio „Ryga – niekieno civilizacija“. Ji yra šiuolaikiška, parašyta per maždaug porą metų ir per pastarąjį pusmetį išleista (šio sudėtingo teksto redaktorės L. Paškevičienė ir V. Ališankienė). Tie, kas paima masyvią (430 puslapių) knygą, net žvelgdami į itin stambiomis raidėmis ant viršelio užrašytą žodį „Ryga“ vis dėlto sutrikę klausia, apie ką ji.

Galima atsakyti, kad tai mėginimas apsigyventi centriniame Baltijos šalių didmiestyje žmogaus, kuris yra daugelio humanistikos, kultūros sričių eruditas, dvejus gyvenimo metus skyręs intensyviai Rygos kultūros analizei. Čia atsiveria istorijos perspektyvos, ir lyginamoji analizė tiesiog neišvengiama – juk rašo lietuvis. Aistringai kimbama kedenti dar tvirčiau nei Lietuvoje sumegztus politikos taškus, itin originaliai interpretuojami latvių literatūros klasikų kūrybiniai likimai, nes ranka, vedžiojusi „kompiuterio klavišų plunksną“ yra filosofijos daktaro, politiko, profesionalaus aštuonioliktą humanitarinių mokslų knygą išleidusio rašytojo.

Paprastai tokius leidinius rengia koks nors institutas, tad nesunku įsivaizduoti, kad 24 knygos skyrelius ten būtų galėjęs rašyti vis kitas žmogus: apie latvių legionierius, prezidentų paradą, rusų mažumą kaip daugumą... Aštrus intelektas perskrodžia šias temas, palikdamas gilų skerspjūvį. Puikai suvaldyti latviškąjį kosmosą autoriui pavyko tikriausiai todėl, kad jis jau buvo parašęs analogišką knygą „Karalių miestas be karalių“, kuri tapo skaitomiausia iš jo leidinių. Knyga apie Rygą pasitinka ir ištiesia ranką iš Rygos bet kam, mėginančiam į ją „įeiti“. Ji turėtų būti parankinė ir norintiems kalbėti apie Latviją daugelio sričių profesionalams. Ši knyga reprezentuoja ne vien latvių, bet ir mūsų pačių, lietuvių, kultūrą rytų Europos kontekste – juk tai laisva, netgi pabrėžtinai neįpareigojanti analizė (pavadinime simboliškai įvardijama – „niekieno civilizacija“, tarsi nepaliekant Rygos vien latviams), pasiryžimas kibti į visą dar mažai mums pažįstamos – labiau urbanistinės, kosmopolitinės – kultūros masyvą ir jį iš tiesų „atplėšti“. Ir dar iškelti jį iki šiuolaikiškų, įdomių, savitu stiliumi parašytų esė lygmens.