Šiaurės Ministrų Tarybos literatūrinė premija įsteigta 1961 metais, siekiant skatinti skandinavų kalbomis (norvegų, danų, švedų, suomių, islandų, samių) kuriamos literatūros sklaidą pirmiausia šiose šalyse, o paskui – ir užsienyje. Premija teikiama už prozos (tiek stambiųjų, tiek smulkiųjų žanrų) kūrinį ar poezijos rinkinį ir yra vienas svarbiausių kūrėjo gaunamų skandinavų literatūrinių apdovanojimų. Penkiasdešimtmečio jubiliejus irgi solidus, taigi šiemet į iškilmes Osle buvo kviečiami ne tik savi, bet ir užsienio žurnalistai.

Renginys vyko dvi dienas: balandžio 11-osios vakare skaitytojai buvo pakviesti į Oslo literatų namus, kur turėjo progą susitikti su ankstesniais šios premijos laureatais, vertinimo komisijos nariais ir leidėjais, o balandžio 12-ąją – į spaudos konferenciją, kurioje iškilmingai paskelbtas 2011 metų premijos laureatas. Tiesa, užsienio žurnalistų situacija buvo komplikuota – nors kvietime paminėta, jog „tikimasi, kad žurnalistai kalbės angliškai“, į anglų kalbą renginių dalyvių pasisakymai verčiami nebuvo. Kita įdomybė – prieš renginius elektroniniu laišku anglų kalba buvo išplatinta informacija, kokie autoriai žada atvykti, ir nuorodos, kur internete galima plačiau paskaityti apie jų literatūrinę veiklą. Tačiau, sekdamas tas nuorodas, patekdavai į puslapį norvegų, danų, švedų ar kuria nors kita Šiaurės šalių kalba. Vadinasi, norint išsiaiškinti, kokio masto tie autoriai yra ir ką konkrečiai veikia literatūros baruose, anglų kalbos toli gražu neužtenka. Tad skandinavų noras tapti operatyviau prieinamiems ir Europoje – tiesiog graži idėja, kuri iki galo dar nėra apgalvota. Galiausiai kyla klausimas – ar verta plėtoti?.. Galbūt iš tiesų svarbiausia paskelbti premijos laureatą, anglų kalba pateikiant apie jį minimalią informaciją, o jau konkrečių užsienio leidyklų darbas – rasti kompetentingą žmogų, gebantį skaityti gimtąja autoriaus kalba ir argumentuotai išaiškinantį, verta ar neverta turėti laureato kūrinį išverstą? Kad ir kaip būtų, vertinimuose esti subjektyvumo, tad vieno ar net kelių žmonių, mokančių kalbą, nuomonė ir bus tik nuomonė. Gal, norint skatinti savos literatūros sklaidą pasaulyje, būtų tikslinga išversti į dažniau vartojamas užsienio kalbas (anglų, prancūzų, vokiečių) visų nominuotų autorių kūrybos ištraukas (šiemet Šiaurės Ministrų Tarybos literatūrinei premijai jų buvo nominuota 13...), kad paaiškėtų jei ne, kaip teigiama standartinėse anotacijose, „momentalus romano užmojis“, „gilus psichologizmas“ ar „dialogas su pasaulinės literatūros tradicija“, tai bent jau stiliaus savitumas...

Laimė, į Oslą kartu vyko ir Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje darbuotoja, patarėja švietimo ir kultūros klausimais Brigita Urmanaitė, kuri labai pagelbėjo susivokti, kas vis dėlto vyksta. Pirmąjį vakarą jaukioje Literatų namų bibliotekos salikėje (dydžiu primenančioje mūsų Rašytojų klubo renginių patalpas) skaitytojus pasitiko vertinimo komisijos pirmininkė Eva Ström (2003-iaisiais ši autorė, pati tapusi premijos laureate, svečiavosi Lietuvoje, Poetiniame Druskininkų rudenyje), estų kilmės suomių rašytoja Sofi Oksanen (premiją laimėjusi pernai, o lietuviškai jau turime jos romaną „Valymas“), 1987-ųjų laureatė norvegų autorė Herbjørg Wassmo (į lietuvių kalbą išversti jos romanai „Dinos knyga“, „Karnos kraitis“, „Laimės sūnus“, „Stiklinė pieno“), islandas Einaras Már Gudmundssonas (laureatu tapęs 1995-aisiais, ir lietuvių skaitytojams taip pat žinomas iš romano „Visatos angelai“) ir „Gyldendal“ leidyklos atstovas. Susitikimas-diskusija, suprantama, vyko „vietinėmis“ kalbomis, t. y. norvegas kalbėjo norvegiškai, islandas – islandiškai, danė – daniškai... Ir visi – tiek kalbėtojai, tiek klausytojai – jautėsi laisvai, vieni kitus puikiausiai suprato. Bendros, „darbinės“, kalbos šios šalys neturi, tačiau jų kalbos yra tokios artimos, kad suprasti kaimynų kalbą ir ja skaityti nėra labai sunku.

Pokalbis buvo veikiau kamerinis, nesijautė 50-mečiui būdingos pompastikos. Švelniai pajuokauta, kad vertinimo komisijos nariai visada būna tie patys (nebent savo noru dėl kokių nors priežasčių pareikštų išeiną...), o ilgiausiai komisijoje išbūta 37 metus... Nors premija teikiama nuo 1961 metų, pirmoji moteris, švedė Sara Lidman, ją gavo tik 1980-aisiais (įdomu, faktas, kad 1979 metais moterys įsteigė alternatyvią literatūrinę premiją – tik sutapimas ar vis dėlto signalas, kad pradėta mąstyti apie lyčių lygybę?..). Vis dėlto diskusija krypo į bendresnio pobūdžio temas, kurios, tiesą pasakius, nėra labai specifinės, o šiuo metu gana aktyviai svarstomos ir Lietuvoje. Sakykime, „Visatos angelų“ autorius E. M Gudmundssonas samprotavo apie tai, kas yra populiarioji literatūra ir ar jai negalėtų būti taikomi tie patys kriterijai, kaip ir vadinamajai elitinei, juk žanrų ribos nyksta, ir, anot jo, literatūros nereikėtų skirstyti netgi į grožinę ir mokslinę. Norvegė H. Wassmo klausė, kiek aktualu būtų mokyklose mokyti kaimyninių šalių kalbų? Jos manymu – aktualu. Tačiau kam, jei norvegas ir nesimokydamas švediškai ar daniškai paskaito? Klausimas pamąstymui: o mes, lietuviai, ar paskaitytume latviškai, specialiai nesimokę, ir ar būtų tikslinga mūsų mokyklose gauti bent jau latvių kalbos pradmenis ir elementarių žinių apie jų kuriamą literatūrą?..

Antrąją dieną „Gyldendal“ namuose (užsienio žurnalistai vėlgi galėjo pasimėgauti energinga norvegų kalbos ritmika be vertimo) buvo paskelbtas šiųmetis Šiaurės Ministrų Tarybos literatūrinės premijos laureatas. Juo tapo islandas Gyrdiras Eliassonas – už apsakymų rinkinį „Milli trjánna“ („Tarp medžių“). Anot vertinimo komisijos, jis apdovanotas už išskirtinį meninį stilių ir teksto dialogą su pasaulio literatūra. Tačiau knyga kol kas išversta tik į švedų kalbą, o pats laureatas į renginį neatvyko. Veikiausiai nėra taip jau svarbu dalyvauti paskelbiant laimėtoją: kur kas svarbiau atvykti per Šiaurės Ministrų Tarybos suvažiavimą lapkričio mėnesį, kai ši premija bus teikiama.

Įdomu, ar reikėtų stebėtis, kad toks, atrodytų, reikšmingas įvykis – jau pusšimtį metų gyvuojančios prestižinės Šiaurės Ministrų Tarybos literatūrinės premijos laureato paskelbimas – paminimas ganėtinai kukliai, vos ne kamerinėje aplinkoje? Toks įspūdis, tiesa, susidaro tik stebinčiajam iš šalies. Vietinė žiniasklaida šurmuliavo, gaudė atvykusius nominuotus autorius. Knygynai taip pat gyveno laukimo nuotaikomis ir tik paskelbus nugalėtoją šiek tiek aprimo – didelės prekybos kol kas nebus, nes vertimo į norvegų kalbą teks palaukti... Bijau, kad lietuviško Gyrdiro Eliassono apsakymų vertimo lauksime dar ilgiau – nepaisant kalbų, kad žanrų ribos jau seniai nėra labai aiškios, leidėjus iki šiol labiau domina stambieji užsienio autorių kūriniai.