Šį mėnesį leidykla „Guernica“ Kanados ir ne tik skaitytojams pasiūlys filosofo, kultūros kritiko, Europos Parlamento nario Leonido Donskio knygą „Mažasis patirties žemėlapis: mintys ir aforizmai“ anglų kalba. Kviečiame skaityti pokalbį su knygos vertėja Karla Gruodis. Pasak jos, aforizmas yra filosofinis ir kartu poetinis tekstas vienu metu, o jo vertimas – tai, kas lieka po sunkios kovos su kalbos galimybėmis ir ribomis.

Karla Gruodis – Kanados lietuvė, vertėja, žurnalistė, Dawson koledžo Monrealyje dėstytoja. Pabaigusi studijas Kanadoje, dešimt metų, nuo 1989 iki 1999-ųjų ji gyveno Lietuvoje, vadovavo laikraščio „The Lithuanian review“ („Lietuvos apžvalga“), ėjusio anglų kalba Vilniuje 1990–1991 m., leidybai: jame buvo spausdinami tekstai apie gyvenimą Lietuvoje, skirti esantiems užsienyje. Karla Gruodis turi didelę akademinių bei publicistinių tekstų vertimo iš lietuvių į anglų kalbą patirtį, su Lietuva palaiko profesinius ir asmeninius ryšius.

Ar aforizmai dėl savo glausto, „distiliuoto“ pobūdžio sukelia išskirtinių iššūkių verčiant?

Tai neabejotinai daugiausiai jėgų pareikalavęs vertimas, kokio man yra tekę imtis dėl pačios ypač kondensuotos, poetiškos ir konceptualios aforizmų prigimties. Dirbdama prie knygos, jaučiausi it bandyčiau aprėpti poetinį ir filosofinį diskursus vienu metu. Aforizmai būtent ir yra patrauklūs dėl savo distiliuoto pobūdžio, dėl priklausomybės, kaip ir poezija, nuo skambesio ir ritmo. Pastangos (kartais atrodydavo – ir sėkmė), kurių prireikė bandant pagauti aforizmų prasmę ir įspūdį, – atvirkščiai proporcingos jų ilgiui. Perfrazuojant įžanginį knygos aforizmą: aforizmo vertimas yra tai, kas lieka po skausmingos (bet jaudinančios!) kovos su kalbos galimybėmis ir ribomis.

Ar yra tam tikrų specifinių vertimo sunkumų, kylančių verčiant iš lietuvių kalbos į anglų? Ar lengva pagauti tą „minties ir kalbos ekonomiją“, į kurią nurodo knygos autorius pratarmėje? „Elipsės ir nutylėjimai“?

Negalėčiau pasakyti, kad sunkumai verčiant tokio pobūdžio tekstą iš kitos kalbos būtų kitokie, nes lietuvių ir anglų kalbos yra vienintelės, su kuriomis dirbu. Aš galvoju ir judu tarp jų natūraliai, todėl vertimo procesas yra ypač intuityvus. Kad ir kaip būtų, šių kalbų gramatika ir sintaksė yra radikaliai skirtingos, ypač dėl to, kad lietuvių kalba turi gimines ir linksnius. Savo supaprastinta gramatika bei glaustomis raiškos priemonėmis anglų kalba man visada atrodė daug modernesnė nei lietuvių, kuri turi senovinių ypatybių (ji laikoma viena seniausių išlikusių indoeuropiečių kalbų). Pavyzdžiui, lietuvių kalboje vartojama mažiau prielinksnių bei artikelių nei anglų, nes linksniai leidžia kaityti daiktavardį. To padariniai – visiškai kitokia sintaksė ir ritmai, kuriuos galima įžvelgti šiuose pavyzdžiuose:

Ilgas bučinys ir ypač žvilgsnis prieš jį – tobulas pavienio individo egzistencinio nepakankamumo ženklas.
A long kiss, and especially the gaze that precedes it, are the best proof of the insufficiency of individual existence.

Pamatus protingai minčiai neretai pakloja dvi viena kitai oponuojančios kvailystės.
A wise thought is often built on the foundation of two contradictory follies.

Kas yra tėvynė? Vienintelė vieta pasaulyje, kurioje gali patirti tikrą meilę ir neapykantą sau, – dažniausiai tuo pačiu metu.
One’s homeland is the only place in the world where one can experience true self-love and true self-hatred—often at the same time.

Taigi galimas daiktas, kad „minties ir kalbos ekonomija“ bei „elipsės ir nutylėjimai“, būdingi aforizmų menui ir prasmei, šiose dviejose kalbose pagauti šiek tiek skirtingais būdais. Bet tai geriau galėtų paaiškinti lingvistas.

Knygos autorius mini Jūsų „magišką žmogaus, kuriam abi lietuvių ir anglų kalbos gimtosios, prisilietimą“. Kokiu būdu lietuvių kalba Jums gimtoji, ir ar tai suteikia išskirtinį pranašumą turint reikalų su metaforiškais, žargoniniais posakiais?

Nors lietuvių kalba man pirmoji, gimiau Toronte, augau Kanadoje, taigi mokiausi angliškai ir šia kalba rašau sklandžiausiai. Nepaisant to, kad namie kalbėdavome elementaria lietuvių kalba, tik atvykus į Lietuvą 1989 metais, baigusi Concordia universitete Monrealyje studijas, aš iš tiesų išmokau lietuviškai. Gyvenau Lietuvoje dešimt metų, dirbau vertėja bei žiniasklaidos konsultante, lektore universitete, reklamos bei meno vadybininke. Nors visada likau užsienietė Lietuvoje (nuo lietuvių mane labiausiai skyrė tai, kad neaugau šalyje sovietmečiu), aš visiškai tapatinausi su vietiniais žmonėmis, jaučiausi labai integruota visuomenėje, ir kalba giliai įsismelkė į mano sielą. Manau, kad yra tam tikras supratimas apie kalbos funkcionavimą kultūriniu lygmeniu, kurį galima įgyti tik per pasinėrimą į ją: girdint gatvėje, darbovietėje, prie pietų stalo.

Ar Jums teko dirbti su Leonidu Donskiu ir anksčiau? Ar bendravote su juo tiesiogiai, kol vertėte knygą?

Man yra tekę versti jo akademinius tekstus ir anksčiau, todėl jo tekstai man buvo žinomi ir visuomet žavėjausi jo rašymu, giliai užgriebiančiu sudėtingo šiuolaikinio pasaulio ir mūsų vietos jame prasmę. Taigi perėjimas prie jo aforizmų vertimo į anglų kalbą buvo natūralus, tačiau kai tik pradėjau, supratau, jog susiduriu su didesniais iššūkiais nei anksčiau. Dauguma tekstų, kuriuos esu vertusi, yra dabar rašančių autorių – Lietuvos akademikų ar meno kritikų – todėl dalį proceso sudaro intensyvus tarimasis su autoriumi: gali būti gana daug judėjimo pirmyn ir atgal, kol tiksliai nustatome žodžių ar stiliaus pakeitimus. Dėl šios priežasties procesas užtrunka, galbūt tai mano silpnybė, tačiau tokiu būdu aš gaunu daugiausiai pasitenkinimo – kai dalinuosi su rašytoju tarpkalbine erdve, kur bandome sujungti dvi atskiras kultūras, du pasaulius.

Šios aforizmų knygos vertimas vos netapo nevaldomas, nes aš pernelyg rūpinausi kiekvienu niuansu: kai kurie aforizmai patyrė tuziną ar daugiau permainų, kol nusprendėme dėl galutinio varianto. Dirbome labai glaudžiai, daugiausia elektroniniu paštu maždaug metus. Be to, kad šis vertimas man buvo intelektualinis iššūkis, dar tai buvo keista intymumo patirtis – įlendant į kito žmogaus galvą, itin artimai dirbant su jo kūryba. Ypač įdomu, kad tas žmogus – Leonidas Donskis, ne tik galintis būti vadinamas genijumi dėl akiračio platumo ir intelektualinio kūrybiškumo, bet ir nepaprastai nuoširdus, linkęs bendradarbiauti asmuo. Taigi mūsų apsikeitimai buvo jaudinantys ir asmeniniu lygmeniu, jis buvo kilnus, išreikšdamas savo džiaugsmą, man pavykus surasti sprendimą, tenkinantį mūsų abiejų standartus. Kitas didelis šio ryšio privalumas – paties autoriaus jautrus anglų kalbos subtilybių suvokimas, dėl to visuomet buvau tikra, kad jis supranta bei vertina sudėtingiausias man tenkančias spręsti problemas.

Ar galėtumėte pasakyti aforizmą apie vertimą?

Ne aforizmą per se, bet fragmentą iš Salmano Rushdie esė rinktinės „Imaginary Homelands“, jis man visada buvo iškalbingas, nes pagauna kažką iš pačios šios vienišos veiklos esmės. Štai kas sakoma apie migraciją, judėjimą tarp kultūrų: „Gimę visame pasaulyje, mes esame išversti žmonės. Įprastai manoma, kad verčiant būtinai kas nors prarandama, aš atkakliai laikausi nuomonės, kad galima ką nors ir įgyti.“ Šios eilutės daug ką pasako apie vertimą, bet kartu jos pritaikomos ir daugelio žmonių transkultūrinėms patirtims mūsų globaliais migracijos laikais. Man taip pat patinka galvoti apie vertimą kaip apie intelektualiai ekologišką darbą – tai būdas perdirbti geras idėjas bei gražų rašymą.

Pagal „World Literature Today“ parengė Rosita Garškaitė