Žmonių, besidominčių Metų knygos rinkimais, sutinku dažnokai. Tačiau neregėjau nė vieno skaitytojo, kuris klusniai pritartų ekspertų sprendimui pavyzdinėmis laikyti būtent tas, o ne kitas knygas. Visi mes turime teisę sudaryti savus knygų šešetukus, penketukus, trejetukus, dvejetukus.

Dažnokai ekspertų teiraujuosi: kurios knygos buvo siūlomos Metų knygos rinkimams, tačiau dėl įvairiausių priežasčių liko už brūkšnio?

Už brūkšnio liko Nijolės Kliukaitės-Kepenienės romanas apie paauglius (ir paaugliams...) „Mirties vandenynas“.

Kodėl?

Keista ar ne, bet N. Kliukaitės „Mirties vandenynas“ man kiek primena leidyklos „Alma littera“ serijos „Mergaičių lyga“ kūrinius. Tartum būtų vienos lazdos du galai...

„Mergaičių lygos“ debiutuojančios jaunosios autorės juokauja, pokštauja, prisiliečia prie rūpesčių, perlekia jų paviršiumi, kuria chuliganiškus planus ir tampa itin populiarios.

Gerokai vyresnė N. Kliukaitė neria į nevilties vandenis – menki rūpesčiai jos romane prisišaukia kitus, kur kas rimtesnius. O juk prisišaukia ne tik rūpesčius, bet ir nelaimes, galų gale – ateina laikas tragedijai, simpatingojo vaikinuko Aitvaro žūčiai.

„Mergaičių lygos“ knygų kalba neapsunkina skaitančiojo – tai ir slengas, ir šiaip smagūs žodelyčiai. Tekstas pabrėžtinai lengvas, net lengvabūdiškas. „Mirties vandenyne“ – itin, net pernelyg poetiškos, sudėtingos, klampios žodžių bangos. Eilutės čia laužytos, trūkinėjančios, prozą keičia poezija.

Net viršeliai tarpusavyje susišaukia: vaiskus serijos „Mergaičių lyga“ margumynas – kaip Velykų margutis. Ir absoliutus kontrastas: neapsakoma N. Kliukaitės vandenyno niūrybė.

Vienaip ar kitaip, abiem atvejais pasistengta iš peties, o gal ir persistengta.

„Mergaičių lygos“ kai kurie kūriniai Metų knygos rinkimų ekspertams įtiko. Patiko ir skaitytojams. Nelabai kam žinomos autorės tapo garsiomis – Edita Milaševičiūtė, Akvilina Cicėnaitė.

Kodėl atstumta neapsakomai daug rašanti, visų žanrų besiimanti, knygą po knygos leidžianti, įvairių literatūrinių premijų laureatė N. Kliukaitė?

Kuo „nusikalto“ jos sumanytas penkiolikmečių merginų duetas – Adelė ir Guostė?

Sakytum, abi atitinka paauglių literatūrai taikomus standartus. Adelės tėvai skiriasi ir taikosi. Guostės mama – sadistė, rišanti dukrą prie lovos kojos. Esama meilės – juk romanui būtinas romanas? Adelė kliedi Faustu, o Faustas ja.

Kol romanas plaukia lyrizmo bangomis...

Pirmūnė Guostė, populiariausia mokyklos mergina, su atsitiktiniais partneriais atlieka bene visus įmanomus erotinius pratimus, neleisdama vyriškajai giminei vieno – atimti jos brangiąją, mamos kontroliuojamą, nekaltybę. O dar poezija, dailės pamokos, šiuolaikinė muzika ir smulkūs drabužių, madingų ar ne, aprašymai, dar pokalbiai su gražuole psichoterapeute, be saiko šaržuoti mokytojų portretai...

Ar jaučiate – būtent iš tokio kokteilio ir gimsta paauglių lektūra. Lietuvoje, Švedijoje, Amerikoje...

Nelaimei ar laimei – iš kur man žinoti?

Būtent dėl to privalomojo kokteilio paaugliams rašyti... na kažkaip... lyg ir ...

...ne visi benori...

Didžioji knygos bėda net ne standartinis, kiek apkartęs kokteilis, o jos leidyba.

Skolinausi „Mirties vandenyną“ bibliotekoje. Kas tas žmogus, prieš mane knygą skaitęs?

Be abejo, ji ar jis išmano leidybą ir jos virtuvę. Švelniai, pieštuku, skaitytoja ar skaitytojas ištaisė bene visas korektūros ir rašybos klaidas. Ne viską pastebėjo, šis tas liko ir man.

Ar privalau cituoti, kad manimi patikėtumėte? Greičiausiai...

Man nepatinka, kad tėvas žiovauja uždara burna – manyčiau, kad mes užsičiaupiame; abejoju priimta tikrove – ją arba suvokiame arba ne; netikiu žemyn galvom kabančiomis rožėmis – juk kybo žiedai? Kažin ar raustama už Guostę – greičiau dėl jos... Kubiko-Rubiko kvadratėlis skamba keistokai, greičiausiai rašoma apie vengrų išradėjo Rubiko sumanytą kubą... Papkės jau senokai tapo aplankais, tarkos – trintuvėmis...

O jei imčiau vardinti korektūrą... Praleistas raides. Arba ne tas – tiesiog paklydėles – raides. Per retus arba per glaudžius tarpelius. Tiesioginės kalbos prarajas...

Et...

Knygos metrikoje niekas nemini nei redaktoriaus, nei korektoriaus, minima tik V. D. (trumpinu aš) – paruošusi leidinį spaudai.

Kaip ruošė ir ką?

Maketavo ar redagavo?

Mieli kolegos – leidėjai ir rašytojai, šiuo metu aš skęstu ne mirties, o nevilties vandenyne. Nelyg konvejeriu – kaip sovietų laikų fabrike – tiražuojame knygas, nė nemanydami, kad gaminiui, net ir tai tarkai ar papkei,  reiktų pagarbos, dėmesio.

Pamenu, kaip pasičiupau savo rašytą knygą beveik pakeliui į spaustuvę. Leidykla man sakė, kad viskas gerai – nuostabu! Redaktorė mane tik gyrė – kaip, matote, puikiai rašau, nepalikau jai ką veikti! Apimta tuštybės, jos komplimentais patikėjau. Atsipeikėjau, kai skaičiau maketą.

Laimei, nuo tos dienos, kai knygos rankraštį leidyklai atidaviau, iki tos dienos, kai maketą skaičiau, praėjo geras pusmetis. Mano akys ir smegenys jau galėjo regėti savas klaidas. Bet ar kiekvieną?

Atidėjau svarbią kelionę, kad pati save susiredaguočiau... Manote, lengva? Dėl kelionės ir dabar graužiuosi.

Šio rašinio pavadinime minėjau džiaugsmo bangelę. Ką turėjau omenyje? Tik tą inteligentišką ranką, knygos klaidas jautriai taisiusią.

Raštingų žmonių tebėra.

Knygų lentyna