Tomui Tranströmeriui – Nobelio literatūros premija

Mano gyvenimas. Kai pamąstau apie šiuos žodžius, prieš akis išryškėja ruoželis šviesos. Atidžiau įsižiūrėjus, tas ruoželis primena kometą su galva ir uodega. Ryškiausia šviesos dalis, galva, yra vaikystė ir jaunystė. Tankiausia kometos dalis, branduolys – ankstyvoji vaikystė, lemianti svarbius mūsų gyvenimo bruožus. Aš stengiuos į ten prasiskverbti, ką nors prisiminti. Bet man sunku judėti tam sutankėjusiam lauke, sunku ir pavojinga, apima jausmas, lyg artinčiausi prie mirties. Kitame gale kometa išskydusi – čia ilgoji jos dalis, uodega. Ji vis retesnė, retesnė, bet sykiu ir platesnė. Dabar aš esu vos ne pačiam kometos uodegos gale, man jau šešiasdešimt.

Šitaip Tomas Tranströmeris pradėjo savo gyvenimo aprašymą, bet iki savo ligos, insulto, kuris jį ištiko 1990 m., tesuspėjo parašyti gal penkiasdešimt puslapių. Tas proza parašytas tekstas, įžanga ir keletas skyrių apie vaikystę Stokholme, mokslo metus, primena poeziją. Tai kaip koks švytintis autobiografinis torsas, sukurtas metaforiškos vaizduotės, išmargintas kasdieninėm smulkmenom, kurias poetas mėgsta įterpti ir į savo eilėraščius, žodžiai įtaigūs, kalba glausta, bet talpi.

Penkiolikos metų būdamas T. Tranströmeris išgyveno depresiją: „Mane apakino prožektorius, vietoj šviesos skleidęs tamsą.“ „Jokių maldų, tą velnią stengiausi išvaryti muzika.“ Muzika poeto gyvenime ir kūryboje visada reiškia išsivadavimą, kaip ir eilėraštyje „Allegro“.

Švedai apgailestauja, kad liga neleido poetui užbaigti autobiografijos. Jo mediumu, balsu pasauliui, nuolatine sekretore tapo žmona Monika. Jos pasiaukojimo, abiejų pastangų dėka T. Tranströmeris galėjo tęsti savo kūrybinį darbą. 1993 m. išėjo „Prisiminimai regi mane“ (minėtas autobiografijos fragmentas), poezijos knygos „Gedulo gondola“ (1996) ir „Didžioji mįslė“ (2004). Iš dalies įveikęs savo ligą, poetas sykiu su žmona dalyvaudavo poezijos vakaruose ir festivaliuose ne tik Švedijoje, bet ir už jos ribų.

1997 m. jis buvo ir mūsų Poezijos pavasario svečias, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik buvo išleidusi jo poezijos rinktinę „Prisiminimai regi mane“, kurios eilėraščius vertėme sykiu su Marcelijum Martinaičiu.

Šių metų balandžio vidury Švedija plačiai pažymėjo T. Tranströmerio aštuoniasdešimtmetį. Vyriausybė jam suteikė profesoriaus vardą, išleista kūrybos rinktinė, rašytojo Staffano Bergsteno knyga „Tomas Tranströmeris. Poeto portretas“. Anot šios knygos autoriaus, žodis „portretas“ kilęs iš lotyniško „protrahere“, reiškiančio „ištraukti“, „atskleisti“. Tad ir S. Bergstenas pamėgino atskleisti ryškiausius T. Tranströmerio gyvenimo ir kūrybos bruožus.

Poetas gimė 1931 m. Stokholme, jo motina buvo mokytoja, tėvas – žurnalistas, anksti palikęs šeimą. Būsimasis rašytojas augo su motina ir seneliu, kuris buvo 71 metais vyresnis už savo anūką ir dar ilgai pavadavo jam tėvą. Savo senelį, senąjį locmaną, poetas vėliau pavaizduos ir įamžins eilėraščių knygoje „Baltijos jūros“.

T. Tranströmeris debiutavo 1954 m. „17 eilėraščių“. Plonutė debiutinė knygelė iš karto atkreipė ir skaitytojų, ir kritikų dėmesį, išsiskyrė iš egzaltuotos švedų poezijos srauto. „Prabudimas – šuolis parašiutu iš sapno“ – tai pirmoji rinkinio eilutė. Vaizdinga, įtaigi, netikėta metafora. Tranströmeriui būdingas toks poetinis kalbėjimas, jo metaforas švedai vadina aforizmais.

T. Tranströmeris yra dirbęs psichologu kriminalinių nusikaltėlių kolonijoj, vėliau – personalo konsultantu darbo biržoje. Toks darbas nebuvo romantiškas, neturėjo ypatingos intelektualinės auros. Anot S. Bergsteno, jis tebuvo sraigtelis, dorai ir sąžiningai kūręs tautos namų (folkhem) ir savo šeimos gerovę. Tik aštuntajame dešimtmetyje galėjo labiau atsidėti kūrybiniam darbui. Tuo metu jis jau buvo kelių nedidelių eilėraščių rinkinių autorius, žinomas ne tik Skandinavijoje, Europoje, bet ir Amerikoje. Dabar jo poezija jau išversta į 60 (!) kalbų. Tokios garsenybės kaip Derekas Walcottas, Josifas Brodskis ir Seamusas Heaney’s sakosi įkvėpimo sėmęsi iš T. Tranströmerio kūrybos. O švedų poetės Evos Ström nuomone, T. Tranströmeris, kaip Emanuelis Swedenborgas ir Augustas Strindbergas (ypač vėlyvasis), yra neabejotinai paveikęs pasaulinę literatūrą. „Jo žodžius įsimeni – tai lyg paguodos amuletai, kuriuos nešiojiesi visą gyvenimą.“

Eilėraščiai ir yra geriausia poeto autobiografija, jie labiausiai atskleidžia vidinį pasaulį, tai lyg savotiškos poeto sielos ataskaitos. T. Tranströmerio poezijoje daug religinių motyvų. Pati Dievo sąvoka gana vėlai atsirado jo eilėraščiuose, tačiau Dievo buvimą jo poezijoje galima justi nuo pirmojo rinkinio. „Dievo energija susivijus tamsoj“, kaip jis rašo viename eilėraštyje. „Tas nepajudinamas GALBŪT neša mane per banguojantį pasaulį.“ Žodis GALBŪT veikiausiai apima ne vien Dievo buvimo nuojautą, bet ir parapsichologinę, paranormalią intuiciją. Stebėtina, kaip savo kūryboje poetas intuityviai įžvelgė savo ateitį. 1974 m. eilėraščių cikle „Baltijos jūros“ jis rašo apie ištiktą insulto kompozitorių: „dešinioji pusė paralyžiuota, afazė, jis suvokia tik trumpas frazes, ištaria ne tuos žodžius.“ Arba dar anksčiau, 1969 m. parašytame eilėraštyje „Koncertas kairei rankai“:

Kairės rankos darbai – tik fragmentai
arba kaip nušvitus vaivorykštė.
Ką daro mano kairė
arčiau širdies?
Mano kairioji garsiai groja.

Jau daug metų poetas kasdien sėda prie pianino, atsiverčia nučiupinėtą natų knygą vienai rankai (ten per du tūkstančius muzikos kūrinių) ir garsiai skambina dažnai vienintelei klausytojai – Monikai.

 MADRIGALAS

Paveldėjau tamsų mišką, kurį retai teaplankau. Tačiau ateis diena – gyvieji ir mirusieji pasikeis vietomis. Tada atbus ir miškas. Mes dar nesam praradę vilties. Sunkiausi nusikaltimai neišaiškinti, nors darbuojas daug policininkų. Mūsų gyvenime slypi neatskleista didžiulė meilė. Aš paveldėjau tamsų mišką, bet šiandien einu į kitą, į šviesų mišką. Visa, kas gyva, čia gieda, žaliuoja, raizgos ir šliaužia! Pavasaris, ir oras čia aitriai kvapnus. Išlaikiau užmaršties egzaminą, bet jaučiuos toks pat tuščias kaip tie marškiniai ant skalbinių virvės.