Niekada nemėgau ir netgi bijojau visko, kas susiję su XX amžiaus pirmoje pusėje visą pasaulį sudrebinusiais pasauliniais karais. Vengiau žiūrėti filmų, liudijančių šiurpias, bet realias istorijas, neskaičiau knygų, atveriančių autentiškus žmonių (iš)gyvenimus ir beatodairiškas kovas už gyvybę ir laisvę. Atrodė ir vis dar atrodo, kad to, ką išgyveno mano kartos seneliai, niekada nepajėgsiu prisileisti, o juolab suvokti ar apmąstyti (vargu ar tai apskritai įmanoma?). Tačiau, kaip sakoma, žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Ir šįkart jo juokas privertė mane kaktomuša susidurti su vengiamos praeities (pa)liudijimais. Taip sukrito gyvenimo aplinkybės ir įsipareigojimai, kad vieną paskui kitą teko skaityti dvi knygas, parašytas prancūzakalbių rašytojų ir apie Antrąjį pasaulinį karą (sic!) – tai lietuviams žinomo Romaino Gary romanas „Aitvarai“ (Les Cerfs-volants) ir pirmąkart lietuviškai išleidžiamos Irène Némirovsky nebaigtas romanas „Prancūziška siuita“ (Suite Française).

Abu tekstai tokiu darniu duetu sugulė į mano sąmonę, kad neišvengiamai apie vieną tekstą pradėjau galvoti kito teksto šviesoje. Ir nors rašytojai niekada nebuvo susitikę realiame gyvenime, mano gyvenime susitiko jų tekstai ir sukūrė gana nuoseklų ir sykiu daugiabriaunį Antrojo pasaulinio karo metų Prancūzijos vaizdinį. Pirmiausia perskaičiau romantinius ir viltingus Gary „Aitvarus“, vėliau – tikroviškąją Némirovsky „Prancūzišką siuitą“, ir skaitant pastarąją knygą buvo neįmanoma pamiršti pirmosios. Mintys nejučia imdavo lyginti, gretinti, atpažinti, ieškoti paralelių. Toks nesąmoningas teminių ir tekstinių sankirtų atpažinimas suteikė galimybę leistis į platesnes paieškas. Ir štai čia laukė keletas intriguojančių ir subtilių atradimų bei sutapimų, tarsi patvirtinančių, kad šie tekstai mano mintyse susijungė neatsitiktinai. Tiek Gary, tiek Némirovsky biografijos turi įdomių ir, svarbiausia, vienodų detalių, aplinkybių, keistai, o gal net lemtingai sutampančių mąstant apie minėtus romanus.

Visų pirma, abiejų šių kūrinių autoriai yra gimę Rytų Europoje – Némirovsky 1903 m. Kijeve, Ukrainoje, turtingo žydų bankininko šeimoje, paskui gyveno Sankt Peterburge, Spalio revoliucijos metu persikraustė į Maskvą, vėliau, su šeima bėgdama nuo bolševikų persekiojimo, slėpėsi Suomijoje, Švedijoje, kol 1919 m. atsidūrė Paryžiuje. Gary (tikrasis vardas Romanas Kacewas) gimė 1914 m. Maskvoje, irgi žydų šeimoje, o po kelerių metų su mama teatro artiste atsikraustė į Vilnių ir čia gyveno iki 1923-iųjų, vėliau persikraustė į Varšuvą, o iš ten iškeliavo į Prancūziją. (Kai kuriuose šaltiniuose tvirtinama, kad rašytojas gimė Vilniuje, tai parašyta ir Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (2004 m., t. VI, p. 428). Taigi tikroji gimimo vieta lieka nesutarimų objektas.) Tai, kad abu autoriai buvo žydų kilmės, liudija, kokią įtampą, kokių pavojų ir klajonių jie patyrė praėjusio šimtmečio pradžioje, ir ypač – per Antrąjį pasaulinį karą. Dėl šios kilmės Némirovsky savo gyvenimą 1942 m. baigė Aušvico koncentracijos stovykloje, o Kacewas, tuo metu slėpdamas savo prigimtį ir tapęs Romainu Gary, narsiai kovėsi oro mūšiuose prieš nacistinę Vokietiją, beatodairiškai naikinusią žydus.

Visų antra, tiek „Aitvarų“, tiek „Prancūziškos siuitos“ parašymo aplinkybės itin dramatiškos, tiesiogiai susijusios su autorių mirtimi. 1942 m. liepos 13 d. Isi Leveke, net neįpusėjusi planuoto tūkstančių puslapių romano „Prancūziška siuita“, Némirovsky suimama ir po kelių dienų deportuojama į Aušvico koncentracijos stovyklą. 1980 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje Gary nusišauna, palikęs paskutinį savo romaną „Aitvarai“, kurio pabaigos sakinys cituojamas ir jo priešmirtiniame raštelyje: „...nes geriau nepasakysi“.

Visų trečia, tiek Gary, tiek Némirovsky kūryba, biografija ir tragiškais likimais domisi, rūpinasi, kad jie nepranyktų užmarštyje, vienas ir tas pats asmuo (žinoma, anaiptol ne vienintelis) – Myriam Anissimov, prancūzakalbė žydų rašytoja. Kadaise buvusi Gary mylimoji, Anissimov 2004 m. išleido knygą „Romainas Gary: chameleonas“ (Romain Gary, le caméléon). Tais pačiais 2004 m. autorė parašė įžanginį straipsnį pirmąkart publikuojamam nebaigtam Némirovsky romanui „Prancūziška siuita“ (šis straipsnis spausdinamas ir lietuviškame vertime).

Ir galbūt iš tiesų apie šių autorių susitikimą mano sąmonėje geriau nepasakysi, nei sugebėtų pasakyti Gary veikėjas Ambruazas Fleri, – ir nesvarbu, kad nėra didelio ryšio, svarbu, kad yra atmintis, o ji minėtų rašytojų kūriniuose yra pagrindinis pasakojimo elementas.

Paskutinis aitvaras, išskraidinęs Gary

Gary lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamas prancūzų rašytojas, bene artimiausias mūsų „dūšiai“ dėl to saldaus pasididžiavimo, kad didžiąją dalį vaikystės gyveno, o gal net ir gimė Vilniuje, ir kad Vilniaus etapą aprašė savo autobiografiniame romane „Aušros pažadas“. Pasaulio literatūros istorijoje Gary žinomas kaip vienintelis autorius, du kartus apdovanotas svarbiausiu ir prestižiškiausiu Prancūzijos literatūros apdovanojimu – Gouncourt’ų premija (kuri tam pačiam asmeniui skiriama tik vieną kartą): 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“ (Les racines du ciel), 1975 m. – už Émile’io Ajaro slapyvardžiu parašytą romaną „Gyvenimas dar prieš akis“ (La vie devant soi).

2008 m. leidyklai „Baltos lankos“ serija „Baltų lankų rinktinė proza“ ėmus leisti naujus Gary kūrinių lietuviškus vertimus, be mums žinomų romanų „Aušros pažadas“ ir „Gyvenimas dar prieš akis“, pažinūs tapo ir kiti rašytojo kūriniai: „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“, „Moters šviesa“ ir galop naujausias – „Aitvarai“.

„Aitvarai“ bendrame Gary kūrybos kontekste atrodo nepelnytai primirštas romanas, užgožtas garsiųjų, gavusiųjų premijas. 2002 m. Ralpho Schoolcrafto parašytoje intelektualinėje biografijoje „Romainas Gary: žmogus, pardavęs savo šešėlį“ (Romain Gary: the man who sold his shadow) šis romanas fragmentiškai pristatomas kaip itin būdingas ir tikėtas Gary kūrybiniame kelyje. Ką reiškia toks pasakymas? Kad šiame tekste atsispindi ryškiausi ir būdingiausi Gary kūrybos bruožai. „Aitvaruose“ skaitytojas ras ir žaismingo, kartais netgi ciniško stiliaus, šmaikščių pasažų, ryškių personažų, svajingos meilės ir nemarios pasipriešinimo dvasios.

„Aitvarai“ – pasakojimas apie nedideliame Prancūzijos Normandijos regiono Kleri miestelyje gyvenantį keistuolį paštininką ir aitvarų darytoją Ambruazą Fleri ir jo sūnėną Liudo, kurio tėvai mirė Pirmojo pasaulinio karo metais. Apylinkėje Fleri garsūs ne tik savo aitvarais, bet ir gera atmintimi. „Gal tai privalomojo liaudies švietimo rezultatas, bet Fleri visada turėjo stebėtiną istorinę atmintį“, – mažąjį Liudo moko dėdė Ambruazas, tikėdamasis, kad tai jam kada nors pravers (p. 16). Ir tai praverčia išgyvenant didžiąją meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Atmintis tampa ne tik vienu svarbiausių Liudo bruožų, bet ir pagrindine romano pasakojimą audžiančia vija. „Skiriu atminčiai“ – romano dedikaciją užrašęs Gary paskutinį savo kūrinį paverčia savotišku atminties muziejumi, arba neįprasta studija, parodančia atminties galias ir atveriančia tą subtiliai trapią skirtį tarp atminties ir vaizduotės.

Didžioji ir pagrindinė „Aitvarų“ siužeto ir atminties linija – Liudo ir Lilos meilės istorija, besidriekianti per visą romaną ir į save priimanti kitas siužetines linijas: Liudo dėdės Ambruazo Fleri aitvarus, Marseleno Diupra „Žavaus kampelio“ aukštąją kulinariją, Bronickių šeimos, priklausančios kilmingajai aukštuomenei, dramas ir katastrofas, paslėptas po „išoriniais turto ženklais“, ir, žinoma, Prancūzijos pogrindininkų pasipriešinimą nacistinės Vokietijos okupacijai.

Kaimo keistuolio sūnėnas ir lenkų dvarininkaitė netikėtai susipažįsta vieną vasarą miške. Ta birželio pradžios popietė, kai susitiko dešimtmetis Liudo ir vienuolikmetė Lila, atmintis ir vizija, tampa paslaptinga mirguliuojančios, šviesa ir tamsa žaidžiančios jųdviejų istorijos pradžia. „Lauk manęs rytoj šioje vietoje tą pačią valandą. Ateisiu, jei nerasiu smagesnio užsiėmimo“, – sako Lila (p. 22) ir palieka Liudo jos laukti ketverius metus, per kuriuos vaikinas, diena dienon savo atmintyje regėdamas Lilą, supranta, ką iš tiesų reiškia būti Fleri ir turėti įgimtą ydą: nesugebėjimą mėgautis užmaršties teikiama ramybe. Liudo ir Lilos meilė tarsi iliustruoja itin galingą ir sykiu trapią atminties trajektoriją: atmintis yra čia ir dabar, nors gyvybės savo egzistavimui semiasi iš praeities, kuri toldama nuo žmogaus neretai virsta prarasta svajone arba nerealia vizija. Tokia per ilgus nesimatymo metus Liudo atmintyje virto ir Lila. „Tikėjai, kad gyvenai atmintimi, o iš tikrųjų gyvenai tik savo vaizduote. Vaizduotė – netikęs būdas būti su moterimi“, – sako dėdė Ambruazas Fleri (p. 240), tačiau Liudo neatsisako sau priimtino buvimo su Lila savo atmintyje. Būtent tai padeda ne tik jam, bet ir pačiai Lilai: „Tu išsaugojai mane nesuteptą. Maniau, kad esu žuvusi, o dabar toks įspūdis, kad tai netiesa ir kad visą šį laiką – pusketvirtų metų! – buvau čia, pas tave, sveika ir gyva. Nesutepta. Išsaugok mane tokią, Liudo. Man to reikia“ (p. 246).

Gary kuriamas pasakojimas yra itin įtaigus, lengvas ir žaismingas. Net ir patys juodžiausi ar liūdniausi dalykai nepameta šviesos spindulio, todėl kad nuolatos atsimenama, jog ta šviesa yra, ir net labai graži. Meilės šviesa. „Kartais man pavyksta apie tave negalvoti“, – po ilgų nesimatymo metų sako Liudo Lilai. „Aitvarų“ pasakojimas vingiuoja tarsi aitvaras – tai kyla, tai leidžiasi, tai skrenda, tai akimirkai pakimba ore. Romantiškai jautrią ir viltingą meilės liniją keičia Kleri miestelio epizodai su itin charakteringais personažais: šiek tiek „kvaištelėjusiu“ aitvarų meistru Ambruazu Kleri, kulinaru ir uoliu Prancūzijos kulinarinių vertybių saugotoju Marselenu Diupra, kurio manymu, Kleri aitvarai ir jo restoranas „Žavusis kampelis“ yra didžiausios Kleri „užkampio“ įžymybės. Šių dviejų vyrų draugystės epizodai, aprašyti romane, primena pačius gražiausius prancūzų kinematografui būdingus žaismingo aštrumo ir šmaikštaus kandumo bruožus. Atrodytų, kad šiame Gary romane nėra nė vieno pilko ar nykaus personažo, net ir probėgšmais pasirodantys pogrindininkų slepiami sąjungininkų kariai švelniai ir subtiliai štrichuojami, išskiriant nors vieną „taiklią“ asmeninę savybę.

Skaitant šį romaną niekaip neapleido kažkur apie Gary ir jo kūrybą išgirsta mintis – tai buvo rašytojas, kuris rašė tiktai apie pasipriešinimą, bet niekada apie karą. Tai matyti ir paskutiniame rašytojo opuse. Romano veiksmas, prasidėjęs apie 1932 metus, tęsiasi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Taigi, regis, turėtų būti užfiksuotas visas karo baisumas ir Prancūzijos okupacija, kaip kad tai daroma Némirovsky romane, tačiau Gary pasirenka kitą kelią – atminties naratyvas leidžia jam sušvelninti pasakojimo bruožus bei aplinkybes ir visą dėmesį sutelkti į vaizduojamus veikėjus bei jų tarpusavio santykius, kurie yra itin reikšmingi. Duetiniai santykiai – vienas svarbiausių „Aitvarų“ herojų buvimo ir bendravimo būdų. „Vilčiai reikia dviejų“, – mąsto Liudo Fleri (p. 90), beveik kasvakar savo atmintyje susitikdamas ir būdamas su Lilos vizija. Nuo vaikystės išmoktas būdas pasitelkti vaizduotę gynybai itin gelbsti per okupaciją, kai tenka imtis itin pavojingų pasipriešinimo fronto žygių. „Svajonė ir maištas visada susiję“, – yra įsitikinęs Liudo, kuris iš savo atminties sėmėsi „tos jėgos, kurios reikia prancūzams, kad kiekvieną rytą ji padėtų horizonte pasirodyti saulei“ (p. 229). Romane gana nuosekliai aprašoma Antrojo pasaulinio karo eiga – nuo karo pradžios Lenkijoje, greta kurios taip arti buvo tuo metu Bronickių dvare Lenkijoje viešintis Liudo, iki Vokietijos karininkų svarbiausio ir aukščiausio „žiedo“ apsistojimo Kleri miestelyje. Šį okupacijos laikotarpį ir skausmingą prancūzų bandymą susitaikyti su pralaimėtojų dalia žaismingai nuspalvina Marseleno Diupra draugystė su vokiečių generolu Georgu fon Tyle, vėliau mėginusiu pasikėsinti į Hitlerį, ir, žinoma, bene ryškiausia ir ekstravagantiškiausia romano figūra – Žiuli Espinoza. Karo pradžioje buvusi viešbučio, kuriame lankosi prostitutės, šeimininkė, ši žydė toliaregiškai numatė būsimą karo eigą ir tobulai pasiruošė vokiečių atėjimui – iš šlubos žydės tapo aukštuomenės dama, vokiečių grafiene Esterhazi, dėl kurios sumanaus apsukrumo ir gerų santykių su vokiečių karininkais pasipriešinimo kovotojai galėjo rengti savo žygius, puikiai žinodami būsimus vokiečių veiksmus. Gary, itin taikliai, detaliai aprašydamas žmonių santykius, specifinius bendravimo kodus, atskleidžia nervingą ir itin įtemptą to meto situaciją, kai pasitikėjimas ir tikėjimas buvo pasitraukęs iš žmonių bendravimo. Netgi Ambruazo Fleri aitvarai negalėjo laisvai klajoti danguje, vokiečiams bijantis, kad tai galėtų būti šifruota žinutė jų priešininkams.

Mąstant apie šį romaną, norisi sakyti, kad „Aitvarai“ tapo šifruota Gary žinute visiems skaitytojams – aitvarai simbolizuoja tai, kas visada yra tyra ir nekintama. Paskutinis Gary romanas – viltingas ir šiek tiek „skrajojantis padebesiais“, bet kartu nepamirštantis nusileisti ant žemės gyvenimo liudijimas, skirtas atminčiai ir savaime esantis atmintimi. „Aitvarai“ yra galinga vilties, tos niekada negaištančios bjaurybės, anot aitvarininko Ambruzao Fleri, metafora. Viltis valdo žmogų, o žmogus valdo aitvarus, kurie patikimiausi tada, „kai tu pats sumeistrauji savo aitvarus iš gražių spalvų, virvučių ir popieriaus“ (p. 32). Tačiau mąstant apie tokį šviesų romaną ir tokią neviltingą autoriaus gyvenimo pabaigą, norisi paklausti, kodėl Gary pats sau nepajėgė susimeistrauti patikimo aitvaro, galbūt galėjusio jį ištraukti iš tamsos? O gal kaip tik toji viltis pernelyg aukštai kilo, kad Gary nusivijo ją dangop? To jau niekas nesužinos.

Ilgai tylėjusi Némirovsky siuita

Garsi tarpukario prancūzakalbė rašytoja Némirovsky vargu ar bus girdėta lietuvių skaitytojams. Juolab kad ir didžioji Europa buvo ją ganėtinai ilgai užmiršusi, beveik iki pat 2004 m., kai jos dukra Denise Epstein ryžosi publikuoti nuo Antrojo pasaulinio karo laikų išsaugotą motinos rankraštį, kuriame aprašyta 1940–1941 m. Prancūzija. 2004-aisiais išspausdinta „Prancūziška siuita“ tapo absoliučiu bestseleriu Prancūzijoje, po poros metų, išversta į anglų kalbą, ši knyga tapo populiariausia ir Anglijoje. Ar ji bus tokia pat populiari Lietuvoje – sunku pasakyti, bet tikėtina, kad tie, kurie skaitė Claire Goll „Vaikantis vėją“, Ugo Riccarelli „Tobulas skausmas“, Romaino Gary „Aitvarus“, turėtų džiaugtis ir šiąja knyga.

Némirovsky, kaip jau buvo minėta, su šeima bėgdama iš Rusijos, 1919 m. vasaros pabaigoje atsidūrė Paryžiuje. Čia ji Sorbonos universitete su pagyrimu baigė literatūros studijas. Ilgą laiką rašiusi noveles ir trumpus apsakymėlius literatūros pasaulyje Némirovsky išgarsėjo 1929 m. parašiusi kritikų visuotinai liaupsintą romaną „David Golder“ – tuomet niekas netikėjo, kad tokį įtaigų ir puikiai suregztą romaną galėjo parašyti moteris. Sunku dabar spėlioti, kaip būtų susiklostęs tolesnis Némirovsky literatūrinis kelias, jei ne nelemtasis Antrasis pasaulinis karas, pražudęs rašytoją. Iki savo gyvenimo pabaigos Némirovsky buvo garsi ir skaitoma rašytoja, tokia ji tapo ir praėjus daugiau nei 60 metų po mirties publikavus jos taip ir nebaigtą romaną „Prancūziška siuita“. Šio romano likimas, kaip taikliai pažymi Anissimov, „kone peržengia tikrovės ribas ir yra vertas atskiro pasakojimo“. Mat bėgdamos ir slapstydamosi Némirovsky dukros ir jų auklė visur vežiojosi lagaminą, kuriame buvo fotografijos, dokumentai ir paskutinis Némirovsky rankraštis – „taupant rašalą ir prastos kokybės karo metų popierių, itin smulkiomis raidėmis išvagoti lapai“, kuriuose ir buvo užfiksuota „Prancūziška siuita“.

Išlikusiuose Némirovsky užrašuose (jie kartu su 1936–1945 metų korespondencija publikuojami ir lietuviškame vertime) galima atsekti didingą autorės sumanymą: „Kad viską tinkamai padaryčiau, reiktų 5 dalių. 1) „Audra“, 2) „Dolce“, 3) „Nelaisvė“, 4) „Mūšiai“?, 5) „Taika“? Bendras pavadinimas: „Audra“ arba „Audros“, o pirmoji dalis galėtų vadintis „Sudužęs laivas“ (p. 450). Tačiau išlikęs rankraštis mums leidžia pasidžiaugti tik dviem pirmosiomis didingo rašytojos sumanymo dalimis – „Audra“ ir „Dolce“. Tai skirtingo pasakojimo tempo ir ritmikos, tačiau, kaip ir pridera siuitai, tai pačiai temai skirti tekstai.

„Prancūziška siuita“ prasideda „Birželio audros“ dalimi, kurios pirmasis skyrius pavadintas „Karas“. Tai 240 puslapių itin detalus, tikroviškas ir vietomis netgi dokumentiškas 1940 m. vasaros (birželio) ir 1941 m. žiemos aprašymas. Daugelis literatūros tyrinėtojų pirmąją „Prancūziškos siuitos“ dalį neretai įvardija kaip nefikcinę šio kūrinio plotmę. Tačiau toks pasakymas nebūtų itin teisingas. Kaip jau ir minėta, didžiąją dalį „Birželio audros“ sudaro išties tikri ir realūs istoriniai epizodai: Némirovsky nepagražindama ir nieko nenuslėpdama vaizduoja okupuotos Prancūzijos gyvenimą, masinį žmonių bėgimą iš Paryžiaus, jokiai logikai ir nustatytoms elgesio normoms nepaklūstantį išgyvenimo instinktą. Tačiau šie nefikciniai epizodai tarsi iliustruoja juose veikiančių fikcinių veikėjų gyvenimą. „Birželio audra“ – skirtingų žmonių gyvenimų ir likimų dėlionė tomis pačiomis aplinkybėmis. Vienos šeimos ar veikėjo epizodą keičia kitas. Siužeto linijų daug, kai kurios tarpusavy susijusios, kai kurios – ne, vienos nutrūksta vos prasidėjusios, kitos keliauja per visą skyrių ir persikelia į antrąją dalį „Dolce“. Iš esmės „Birželio audra“ – tai bėgančiųjų ir besislepiančiųjų nuo karo ir nacių armijos dienoraštis. Iš Paryžiaus bėga kilmingi, turtingi, nekilmingi ir neturtingi, bėga visi, kas tik gali ir sugeba. Visas jų judėjimo trajektorijas fiksuoja negailestinga ir kiauriai verianti rašytojos plunksna. Nelaimės akivaizdoje visų teisės susilygina, o neretai – ir apsiverčia. Detalūs ir dokumentiški aprašymai padeda Némirovsky idealiai atkurti to laikotarpio atmosferą, o svarbiausia – žmonių išgyvenamas būsenas. Jausminis pasakojimas yra toks pat reikšmingas ir kuriantis romano audinį, kaip ir istorinis.

„Birželio audros“ veikėjai itin skirtingi ir, kaip sakoma, – įvairiausio plauko. Paryžiaus turtuoliai, valstybės tarnautojai ir „viršūnėlės“, Paryžiaus vidutinės klasės atstovai, kunigas, sužeistas kareivis, romantiškai Tėvynę ginti ir savo gyvybę paaukoti nusiteikę jaunuoliai, pralaimėję ir palūžę kariai, kaimelių ir miestelių, per kuriuos traukia minios bėgančiųjų, gyventojai. Pastarieji vis dar atstovauja mažų miestų ramybei ir nusistovėjusiai rutinai, o štai bėgantieji iš miestų kupini karo baimės, gyvenimo įniršio, staigaus ir visa apimančio nusivylimo, gėdos ir nevilties. Tokių prieštaringų jausmų persmelkta ir „Birželio audra“.

Skaitant Némirovsky užrašus, kuriuose užfiksuotos darbinės „Prancūziškos siuitos“ rašymo pastabos, galima pastebėti, kad, apmąstydama jau parašytą dalį („Birželio audrą“), autorė itin kritiškai pabrėžia: „Apskritai stinga paprastumo!“ – ir rusiškai prirašo: „Apskritai veikėjai dažnai priklauso pernelyg aukštam socialiniam sluoksniui“ (p. 446). Pirmoji romano dalis nėra paprasta, ir vargu ar ji tokia galėtų būti, žinant, ką ir kaip autorė vaizduoja. Karas ir gyvenimas karo sąlygomis niekada nėra paprastas, todėl ir autorės pastabose kaip „blogas tonas“ fiksuojamos melodramiškos veikėjų mirtys, pernelyg reikšmingi veikėjų poelgiai tampa natūralus ir pagrįsti. Žinoma, didžiąją dalį pirmos dalies personažų sudaro tie, kurie priklauso pernelyg aukštam socialiniam sluoksniui, tačiau, kaip yra paliudijusi pati autorė, – „jei nuspręsiu norinti skaitytoją sukrėsti, aprašysiu ne skurdą, o šalia jo klestinčią prabangą“ (p. 446). Būtent tas sukrėtimo momentas rašytojai puikiausiai pavyksta. Išryškinti aukšto socialinio sluoksnio atstovų bruožai ne tik savotiškai šiurpina, bet ir priverčia ironiškai nusišypsoti. Turtuoliams būdingą savininkiškumą ir daiktų potraukį Némirovsky vaizduoja kaip tam tikrą skydą, kuriuo bandoma prisidengti nuo visus paveikiančio karo diktato. (Ryškiausias pavyzdys – Šarlis Lanžlė ir drauge su juo bėganti, o paskui į Paryžių sugrįžtanti porceliano dirbinių kolekcija.)

„Birželio audra“ baigiasi žmonių, parkeliaujančių į okupuotą Paryžių, vaizdiniais. Prancūziją užėmusi nacistinės Vokietijos kariuomenė. Visur sklando liūdnos ir nusivylimo kupinos nuotaikos. Tačiau, nepaisant to, šio skyriaus pabaigoje herojaus Moriso Mišo lūpomis liudijama visą „Birželio audrą“ koncentruojanti mintis: „Aš tik trokštu, kad katastrofos nurimtų, o savo ruožtu mes turime pasistengti nepasitraukti anksčiau, štai ir viskas. Visų svarbiausia yra gyventi: primum vivere. Diena po dienos. Laukti, tikėtis, nepasiduoti“ (p. 218). Primum vivere – pagrindinė visų „Prancūziškos siuitos“ veikėjų būties pozicija, dažniausiai tampanti svarbiausiu savisaugos instinktu.

Pirmoji „Prancūziškos siuitos“ dalis „Birželio audra“ buvo greitas, bėgantis, nesislepiantis ir visą jausmų gamą vaizduojantis pasakojimas, o antroji dalis „Dolce“ primena lėtą ir nuolankiai, nors ir su nusivylimu susitaikiusį naratyvą. „Dolce“ jau turi aiškią ir nuoseklią siužetinę liniją. Šioje dalyje vaizduojamas vokiečių okupuoto Biusi miestelio gyvenimas. Svarbiausios šios dalies veikėjos – ponios Anželjė, karo belaisvio Gastono Anželjė motina ir žmona. Jų namuose, gražiausiame visoje apylinkėje name, apsistoja vokiečių karininkas Bruno fon Falkas. Ir taip prasideda jautri, skaudulių ašmenimis dėliojama istorija. Tarp galantiško vokiečių karininko ir gyvanašlės jaunosios Anželjė pradeda megztis jautri bendrystė ir draugystė, kupina įtampų ir skaudžių taškų, siekio suderinti palankumą maloniam ir todėl nebaisiam karininkui su pykčiu, kylančiu iš žinojimo, kad jis yra iš vokiečių, okupavusių, apiplėšusių Prancūziją, nelaisvėn paėmusių jos vyrą. Anželjė moterų duetas simboliškai vaizduoja 1941 m. okupuotos Prancūzijos žmonių laikyseną. Senoji Anželjė atstovauja seniesiems Prancūzijos gyventojams ir jų išdidžiai, užsispyrusiai, oriai ir šaltai laikysenai. Senoji Anželjė nebendrauja su vokiečių karininku, jo bijosi ir sykiu niekina. Tokia principinė jos laikysena. O štai jaunoji Anželjė siekia išlaikyti gerus ir draugiškus santykius su okupantu – tuo neretai pasinaudoja ir nuskriausti ar užtarimo ieškantys miestelio gyventojai. Punktyriškai vaizduojama Liusilės Anželjė ir Bruno fon Falko meilė taip ir nepasiekia savo kulminacijos – nei vienas, nei kitas nedrįsta peržengti savo baimių ribų, pažeisti sociumo tabu (nors tokie pažeidimai anuomet nebuvo neįprasti ar netikėti.) „Dolce“ – tai lėtas ir ramus, pilnas susitaikymo gyvenimo tempas, turintis savo vietą ir laiką, savo vyrą ir moterį. „Dolce“, o kartu ir „Prancūziška siuita“ baigiama vokiečių karininkų pasitraukimu iš okupuoto miestelio. „Netrukus ant kelio vietoj vokiečių pulko liko tik dulkių debesėlis“, – toks paskutinis Némirovsky paskutinio romano sakinys. (Istoriškai galima atsekti romano siužeto pabaigos datą – 1941 m. liepos 1 d., kai vokiečių kareiviai iš Prancūzijos išsiunčiami į Rusiją.)

1941 m. birželio 30 dieną dienoraštyje Némirovsky įrašo klausimą: „Kurie vaizdai yra verti ateinančių kartų dėmesio?“ Žvelgiant iš laiko perspektyvos norisi sakyti, kad visi vaizdai yra verti jau atėjusių ir dar tik ateisiančių kartų dėmesio. Likus daugiau nei mėnesiui iki suėmimo Némirovsky vis intensyviau dirba ir intensyviau apmąsto savo romaną. Jos užrašai liudija itin „suaštrėjusį“ mąstymą ir sukoncentruotą mintį, maksimalų susitelkimą į rašomą romaną („reikia sukurti ką nors didingo ir liautis savęs klausinėjus“, „prie romano privalau dirbti be atvangos“). Rašytoja puikiai žino, kad vis labiau artėja diena, kai „pasirodys tie, kurie žadėjo pasirodyti, tada, be visų kitų pasekmių, romanas sumažės dviem arba bent jau viena dalimi“ (p. 448). Tačiau kol dar nepasirodė pikta lemiantys, autorė užrašo svarbią įžvalgą, kuri perteikia beveik visą „Prancūziškos siuitos“ esmę: „Nepamiršti, kad karas kada nors baigsis ir visa istorinė plotmė nublanks. Stengtis parodyti kuo daugiau dalykų, diskusijų... kurios galėtų dominti žmones 1952 ar 2025 metais.“ Ir nors praėjus 70 metų nuo karo pabaigos vis labiau atrodo, kad ta plotmė blanksta, bet Némirovsky tekstas ją vėl suaktualina ir prikelia.

„Prancūziškoji siuita“ vertinga ne tik autentišku istoriniu pasakojimu, bet ir tuo, kad tas pasakojimas užrašytas jo egzistavimo realiame pasaulyje metu. Tai, kad Némirovsky šį tekstą rašė 1940–1942 m., romanui suteikia gyvenimiškosios vertės ir paliudija tą autentišką, gyvą kalbėjimą, „gyvo nervo“ skaudėjimą. Okupuota ir nusižeminusi Prancūzija – pagrindinė šio nebaigto romano veikėja, lyg skraiste apgaubianti užaštrėjusius žmonių santykius, detalius aprašymus ir klaidžias, kartais viltingas, kartais – pašaipias gyvenimo grimasas bei trajektorijas.

Mąstant apie vertę reiktų pridurti – vertingas ne tik šis nebaigtas romanas, bet ir kartu publikuojama dokumentinė medžiaga, ištraukos iš Némirovsky dienoraščio ir jos bei jos vyro 1936–1945 m. korespondencija (ši dalis gal net ir įdomiausia.) Šie priedai papildo „Prancūziškos siuitos“ principą – parodyti, kaip neliteratūrinė, autentiška ir dokumentinė plotmė įsiaudžia į fikcinį pasakojimą, ir atvirkščiai. Juk neretai autentiškas gyvenimas yra pats geriausias ir įdomiausias romanas.

Vietoj pabaigos

Simboliška, kad paskutinieji rašytojų tekstai, savotiškai išlydėję jų autorius anapus, yra romanai apie Antrąjį pasaulinį karą, arba kitaip – apie tikrąsias gyvenimo ir mirties kovas. Tai tekstai, kuriantys dvejopą to karo metų Prancūzijos paveikslą – viltingą, šviesų, besipriešinantį, neprarandantį romantikos (Romainas Gary), ir realistinį, neretai šiurpų, gyvenimiškai dokumentinį, bet neišvengiamai tikrą (Irène Némirovsky). Tiek „Aitvarai“, tiek „Prancūziška siuita“ yra tie tekstai, kuriais, perfrazuojant Gary, apie Gyvenimą turbūt esmingiau ir geriau išties nepasakysi. Kita vertus, o kas esmingiau ir geriau gali apie tai pasakyti, jei ne tai patyrę ir išgyvenę žmonės?

Jaunoji Anželjė „Dolce“ pabaigoje ištaria: „Tik patyręs karą žmogus gali pasakyti pažįstantis žmones – tiek vyrus, tiek moteris. Ir patį save.“ Tiek „Aitvarai“, tiek „Prancūziška siuita“ įrodo, kad visos istorinės ir neistorinės gyvenimo aplinkybės geriausiai atsiskleidžia įdomiai susiraizgančiuose veikėjų santykiuose. Žmogiškieji santykiai, išgryninti ir užaštrinti karo atmosferos, atveria tikrąsias žmogaus gelmes: gerąją ir blogąją, ir neretai parodo jas be jokio gailesčio, pagražinimų ar nuslėpimų. Šie santykiai tiek Gary, tiek Némirovsky romanuose sukuria gražų, ritmingą, muzikalų ir itin kinematografišką pasakojimą, kuriame karaliauja istorija ir atmintis. (Beje, prancūzai Gary „Aitvarus“ ekranizavo net kelis kartus. Dabar belieka laukti Némirovsky „Prancūziškos siuitos“ ekranizacijos). Ir istorija, ir atmintis yra vienos iš svarbiausių mūsų gyvenimo amžinybių, kurios liks ir kitoms kartoms. Šių romanų atveju – skris aitvarais ir skambės siuitomis.