Jurgita Mikutytė

Puikiai rašyti – t. y. aiškiai, logiškai, tiksliai, gyvai, vaizdingai dėstyti mintis be gramatikos, skyrybos, rašybos, stiliaus klaidų – yra talentas, kuriuo apdovanotas retas žmogus. Bet klysti žmogiška; net genialų turinį kurdamas autorius kartais nekreipia dėmesio į formos smulkmenas.

Tobulų vertėjų ir vertimų taip pat beveik nebūna. Vertimas yra menas, jis kone toks pat subjektyvus kaip kiti menai. Net ir geriems vertėjams atsitinka praleisti kokį žodį, neteisingai suprasti jį dėl išorinio panašumo su kitu, nepastebėti savo paties klaidelių.

Kita akis gali geriau pamatyti tai, ko nemato pats rašytojas ar vertėjas. Taigi geras redaktorius (-ė) reikalingas visiems.

Ką reikia žinoti, tampant literatūros redaktoriumi

Specialių literatūros redaktorių studijų Lietuvoje, deja, vis dar nėra; yra, regis, tik pasirenkamieji redagavimo seminarai studijuojantiesiems lietuvių filologiją, bet ir per juos nedaug gilinamasi į literatūros redagavimo specifiką.

Literatūros vertimo redaktorius turėtų būti ne tik geras lietuvių kalbos specialistas, išmanantis kalbos praktikos sritį, bet ir itin išprusęs (ypač literatūrologijos, istorijos, filosofijos, religijos, menotyros ir kt. srityse), o šalia to:

1. turėtų būti perpratęs grožinės literatūros ir stilistikos subtilybes, t. y. žinoti, kad grožinės literatūros kūriniams neretai būdingas normų laužymas, originalūs tropai, naujadarai, savotiška sintaksė, netradicinė skyryba ir pan., turi suvokti kūrinio stilių, išmanyti jo sukūrimo laikotarpio literatūros stilistiką, skirti literatūros žanrus ir t. t.;

2. išmokęs ar bent pramokęs kitų kalbų;

3. susipažinęs su meninio vertimo specifika, pagrindiniais vertimo metodais, suvokti, kas yra geras vertimas, kad galėtų įvertinti jį ir atskirti, kurie neįprasti vertėjo sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti. Vertimo vertinimo gaires galima rasti ir LLVS tinklalapyje.

Pats būtiniausias redaktoriaus sugebėjimas – tai kalbos ir stiliaus jausmas.

Labai daug išmokys kone vienintelė knyga lietuvių kalba apie redagavimą – Aleksandro Žirgulio „Prie redaktoriaus stalo“. Ją beveik visą galima paskaityti ir LLVS tinklalapyje.

Redaktoriai turėtų ne tik būti susipažinę su lietuvių kalbos norminamaisiais leidiniais, nuolat domėtis kalbininkų aprobuojamomis naujovėmis, bet ir vadovautis savo galva (juk kalbininkų nuomonės ne visada sutampa, naujovės ne visada prigyja, griežtas kokio nors reiškinio vertinimas kartais atšaukiamas). Pagrindinė tiek vertėjų, tiek redaktorių mokykla yra praktika, taigi reikia semtis patirties iš labiau patyrusių kolegų. Beje, daug išmokti galima ne tik iš redaktorių, bet ir iš patyrusių vertėjų. Reikėtų įsigilinti, kodėl vertėjas nepriima kai kurių taisymų, kuo motyvuoja – tai bus gyva stilistikos ir vertimo sampratos mokykla.

Redaktoriaus užduotys

Pagrindinė užduotis – sutvarkyti tekstą: pataisyti didžiąsias kalbos klaidas, akivaizdžias gramatikos, skyrybos, rašybos, stiliaus klaidas, pastebėti įvairius teksto nerišlumus, netikslumus, žodžių ir formų vartojimo nevienodumus.

Taip pat redaktoriaus sritis – patikrinti faktus, vardus, terminus, citatas, šaltinius ir pan., įsitikinti, kad vertėjo neapsirikta. Ypač tai aktualu tuo atveju, kai vieną kūrinį vertė keli vertėjai.

Prireikus – parengti išnašas ar komentarus, sudaryti rodyklę ar atlikti kitus „techninius“ teksto parengimo darbus (už tai leidėjai turėtų mokėti papildomai).

Literatūros vertimų redaktoriams tenka dviguba užduotis, nes vertimas turi du autorius: rašytoją ir vertėją.

Vertėjui reikalingas ne tik lietuvių kalbos kultūros prižiūrėtojas, kalbos tvarkytojas, bet ir stilistas, literatūros žinovas.

Taigi, prieš pradedant redaguoti tekstą, verta bent kiek pasidomėti kūriniu, jo turiniu, stilistinėmis ypatybėmis, sukūrimo laiku, autoriumi. Redaktorius turi suvokti rašytojo sumanymą ir žiūrėti, kaip vertėjui pasisekė realizuoti jį meninėmis priemonėmis. Būtina gerbti menines autoriaus ir vertėjo intencijas. Reikia turėti omeny kūrinio visumą, negalima išplėšti pavienių žodžių iš konteksto. Beje, redagavimo lygį gali lemti ir kūrinio meninė vertė. Mat dabar leidžiama nemažai turinio ir kalbos atžvilgiu tokių menkaverčių kūrinių, kad ir originalui būtų pravertęs redaktorius. Paprastai vertėjai labai prastą autoriaus stilių ar faktines klaidas pataiso, kad atsakomybė už jas nebūtų suversta jiems.

Taip pat pravartu pasidomėti pačiu vertėju. Jeigu jis turi daug patirties ir gerą vardą (nes yra ir daug knygų išvertusių, bet prastų vertėjų), galima juo labiau pasitikėti, taisyti atsargiai, nes galbūt retesnis žodis, neįprasta metafora, žodžių žaismas, naujadaras ir pan. yra ilgų kūrybinių apmąstymų rezultatas.

Jeigu vertėjas pradedantis, ypač nestudijavęs filologijos ir/arba gavęs versti jam per sudėtingą kūrinį, reikėtų tikrinti jo vertimą įdėmiau (nors gali būti ir itin talentingų pradedančiųjų). Pažodiškumas yra dažna pradedančiųjų yda, bet jeigu ji vienintelė vertimo bėda, redaktorius gali jaunam vertėjui padėti nuo jos pagyti.

Redaguojant reikėtų lyginti vertimą su originalu, bent jau tose teksto vietose, kurios kelia neaiškumų. Pastebėjus vertime atsiradusius neatitikimus, atsakingai atkreipti į juos vertėjo dėmesį ir netgi pasiūlyti geresnį sprendimą.

Reikia atkreipti vertėjo dėmesį į visas dirbtines, negyva kalba perteiktas vertimo vietas.

Suredagavus tekstą, taisymus ir siūlymus privaloma parodyti vertėjui, idealiausia – aptarti asmeniškai susitikus. Taisymai turi būti rekomendacinio pobūdžio, galutinis sprendimas – rašytojo ar vertėjo (žinoma, išskyrus didžiąsias kalbos klaidas ir pan. dalykus). Jeigu redaktorius ir vertėjas vienas kito sprendimais nepasitiki, reikia leidėjo prašyti dar vieno konsultanto.

Bendrauti su vertėjais reikia draugiškai ir pagarbiai. Už teisingas pastabas ir gerus patarimus vertėjai bus dėkingi. Pradedančiajam vertėjui reikėtų skirti kiek daugiau laiko, nurodyti vertimo ydas, būdingas klaidas.

Netikę redagavimo principai

• Nereikia manyti, kad kuo daugiau braukymų ir taisymų, tuo redagavimas geresnis.
  
• Negalima literatūros kūrinio skurdinti, pernelyg gludinti aklai spraudžiant į normų rėmus ir nepaisant meninio tikslingumo.
  
• Nereikia kalbininkų svarstymų traktuoti kaip galutinių sprendimų ir taisyti vien iš Valstybinės kalbos inspekcijos baimės. Kaip ne kartą patikino VKI, ji bausti gali tik tuo atveju, jei rastos kalbos klaidos yra įtrauktos į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą ir pažeidžia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimus.
  
• Nereikia piršti savo subjektyvaus skonio ir gražinti teksto be pagrindo keičiant žodžius lygiaverčiais sinonimais.
  
• Negalima vertime be neišvengiamos būtinybės jungti sakinių arba juos skaidyti – tai galioja tiek vertėjui, tiek redaktoriui.
  
• Negalima nepatikrinus braukti ir taisyti žodžių ar jų formų vien todėl, kad redaktorius pats niekada tokių negirdėjo. Visus retesnius ar nepažįstamus žodžius, specifinių sričių terminus redaktorius turi sutikrinti enciklopedijose, specialiuose žodynuose, žinynuose ar pan. Jeigu reikia, leidykla turi skirti spec. redaktorius ar tam tikros srities konsultantus.
  
• Negalima taisyti įvairių nenorminių dalykų (neįprastos sintaksės, žargono ir pan.), jeigu tai nėra atsitiktinės klaidos, jeigu vertėjas naudojo šias priemones sąmoningai, sekdamas originalu. Reikia skirti, kur yra nenorminiai atvejai, o kur tik šalutiniai normos variantai, kurie nėra klaidos ir grožiniame tekste gali būti vartojami. Galbūt kas nors yra pagrįstai netaisyklinga ir stilistiškai motyvuota. Paprasčiausia taisyklė yra tokia – jei niekur nėra parašyta, kad tai draudžiama, vadinasi, leidžiama.

Per didelis redaktoriaus kišimasis į tekstą gali būti traktuojamas kaip kūrinio iškraipymas, o tai pažeidžia originalo autoriaus ir vertėjo teises.

Beje, pageidautina, kad būtų redaguojama popieriuje, – tiek dėl to, kad popieriuje klaidas matyti lengviau nei kompiuteryje, tiek dėl to, kad vertėjas matytų visus iki vieno taisymus, tiek dėl to, kad ginčo atveju egzistuotų akivaizdūs įrodymai. Mat kartais itin prastą vertimą suredagavęs (pervertęs) redaktorius gali būti pripažintas bendraautoriumi (nors redaktorius apskritai neturi redaguoti tokių tekstų). Bet pasitaiko ir atvejų, kai gerą vertimą sudarko neišmanėlis „redaktorius“, ir knyga išleidžiama suredaguoto rankraščio net neparodžius vertėjui.

Jeigu vis dėlto redaktorius, vertėjui sutikus, tekstą taiso tiesiai kompiuterio laikmenoje, tie taisymai turi būti labai aiškiai pažymėti. Geriausia iš anksto su vertėju sutarti dėl konkretaus būdo (vis dėlto ne kiekvienas gerai valdo kompiuterį).

Anot Aleksandro Žirgulio, „redaktorius turėtų tarpais pabūti kukliu žmogumi, ne vien išmaningu kito tvarkytoju, ir realiai pasverti savo sugebėjimus bei išgales. Ką jis pajėgia duoti vietoj to, kas jam nepatinka?“

Redaktoriaus vaidmuo leidykloje, atsakomybė ir jos ribos

Prieš redaguodamas, redaktorius turi įsitikinti, ar vertimas apskritai redaguotinas. Mat pasitaiko, kad leidyklų koordinatoriai samdo versti neprofesionalus, net nepatikrinę jų sugebėjimų. Jokiais būdais negalima nepataisomų vertimų sukandus dantis patyliukais perversti. Pagal Autorių teisių įstatymo numatytą tvarką leidėjas privalo kūrinį aprobuoti, t. y. per tam tikrą laiką (jis turi būti aptartas sutartyje su vertėju) nustatyti, ar vertimas priimtinas (taigi kokybiškas), ar atitinka originalą, ir išduoti vertėjui kūrinio perdavimo-priėmimo aktą. Jei vertimas neredaguotinas, būtina iškart perspėti atsakingą asmenį leidykloje. Gavęs neigiamą redaktoriaus atsiliepimą, leidėjas galės laiku atsisakyti netinkamo vertimo ir užsakyti naują. Taip bus išvengta pastaruoju metu itin dažnai kylančių nemalonių ir ilgai trunkančių konfliktų, vedančių net į teismus.

Redagavimas visada buvo ir yra būtina leidybos grandis, ypač Lietuvoje su mūsų vis dar besirutuliojančia  bendrine lietuvių kalba, kurią gerai moka retas lietuvis. Kaip minėta, redaktoriai gali daug prisidėti prie vertėjų ir jaunesnių redaktorių ugdymo ir tobulinimosi. Redaktoriai stilistai reikalingi kiekvienoje leidykloje; labai apmaudu, kad pastaruosius du dešimtmečius šios garbingos profesijos vaidmuo Lietuvos leidyklose tinkamai nevertinamas, kad leidėjai neretai verčia redaktorius už menką atlyginimą taisyti nepataisomus tekstus per itin trumpą laiką.

Redaktoriai savo vietą leidyklose galėtų atsikovoti, pradėdami patys labiau gerbti savo darbą, būdami principingesni ir, svarbiausia, patys tobulėdami ir siekdami profesionalumo.

Beje, už gyvenimo darbą – profesionalų redagavimą, vertėjų ir redaktorių ugdymą, už nuopelnus literatūros kūrinio kelyje nuo autoriaus ir vertėjo iki spausdintos knygos – redaktoriai pagerbiami „Vagos“ leidyklos ir LLVS premija „Auksinė lupa“, teikiama balandžio 28 dieną, minint redaktoriaus ir vertėjo, ilgamečio „Vagos“ darbuotojo Dominyko Urbo gimimo metines.