Pernykštis Nobelio literatūros premijos skyrimas Bobui Dylanui, kuris geriausiai žinomas kaip dainininkas ir dainų autorius, besidominčius literatūra grąžino prie diskusijos, už ką gi toji premija teikiama. Diskusija, tik kiek tylesnė, lydėjo ir užpernykštį premijos skyrimą baltarusių dokumentinės prozos kūrėjai Svetlanai Aleksijevič. Net ir tie kritikai, kurie vertina Dylaną kaip poetą, pripažįsta, kad premijos skyrimas pavėluotas, galbūt įkvėptas 7-ojo XX a. dešimtmečio nostalgijos, nes būtent tuo laiku jis ir išgarsėjo kaip pilietinio ir antikarinio sąjūdžio JAV dainius, o dabar yra tiesiog gyva legenda, daranti mažai įtakos (jeigu išvis daranti) šių dienų tikrovei.

Sakytume, kad premija Dylanui buvo skirta labiau kaip amerikiečių socialinio protesto dainų tradicijos tęsėjui, dargi kaip apskritai poezijos, susijusios su muzika, tradicijos, ateinančios iš seniausių laikų, tęsėjui. Tai akivaizdu iš premijos skyrimo formuluotės („už naujos poetinės išraiškos didžioje Amerikos dainavimo tradicijoje sukūrimą“). Sara Danius, Švedijos akademijos nuolatinė sekretorė, komentuodama paskyrimą minėjo Sapfo ir Homerą.

Dešimtmečius pavėluotos Nobelio premijos, bent literatūros srityje, yra savotiška šios premijos skyrimo tradicija. Britų rašytojos Doris Lessing (1919–2013) reikšmingiausias romanas „Auksiniai užrašai“ pasirodė 1962 metais, ir paskui kelis dešimtmečius ji buvo minima kaip šios premijos kandidatė. Rašytojos laimė, kad ilgai gyveno: premijos ji sulaukė būdama 88-erių. Daugybė dešimtmečiais minėtų kandidatų jos tiesiog nesulaukė. Galvojant apie juos telieka guostis, kad premijos rašytojų kūrybos nepaverčia vertingesne negu ji yra nepremijuota, o ypač šiame „informacijos amžiuje“, kai naujienas greitai užkloja naujos žinios, bemat virstančios informaciniu triukšmu.    

Prieš porą dešimtmečių „Šiaurės Atėnuose“ šaipiausi iš lietuvių dienraščio, tarp kandidatų į Nobelio premiją paminėjusį ir Lessingą (vietoj Lessing), nors jau tuomet lietuviškai galėjome skaityti jos apysakų rinkinį „Eldoradas“ (liet. 1980) ir romaną turbūt „Penktas vaikas“ (liet. 1995). Klausiau, ar žinotume Lessing, jeigu lietuviškai turėtume ir jos „Auksinius užrašus“? Žinoma, atsiradus internetui nustatyti, kokios lyties autorius, naujienų redaktoriams yra kiek lengviau, nors lytį apibrėžti darosi beveik nebeįmanoma, o moterims pasiekti literatūros aukštumų ir dar būti dėl to įvertintoms tebėra nelengva. „Auksinių užrašų“ vertėja, pristatydama romaną Vilniaus knygų mugėje, juokavo, kad net Nobelio premiją pelnyti yra lengviau negu patekti į Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos skelbiamą verstinės literatūros klasikos sąrašą. Bet gal to ir reikėjo tikėtis – Lessing keliai nei gyvenime, nei literatūroje niekada nebuvo lengvi.

Nobelio premijos komitetas teigė apdovanojantis Lessing kaip „moteriškos patirties rašytoją, kuri su skepticizmu, ugnies ir vizijų galia tiriamuoju žvilgsniu naršo po susiskaldžiusią civilizaciją“. Verta ties šia formuluote stabtelėti, nes ji gali būti raktas į svarbiausiąją rašytojos knygą.

Apibūdinimą „moteriškoji patirtis“ galima pritaikyti bet kokiam kūriniui, parašytam moters ar pasakojančiam apie moteris. Vis dėlto šis apibūdinimas turi konkresnį turinį: tai nuoroda į jo parašymo ir išleidimo laiką, 7-ąjį dešimtmetį, kai antroji feministinio sąjūdžio banga dar tik formavosi. Panašiu laiku JAV pasirodė Betty Friedan „Moteriškumo mistika“ (The Feminine Mystique, 1963) – dokumentinė knyga, atskleidžianti priemiesčių namų šeimininkių depresiją dėl neišsipildžiusių lūkesčių (atsisakiusios karjeros dėl šeimos, jos galiausiai liko be šeimos, karjeros ir vilčių ko nors pasiekti gyvenime) ir paskatinusi kritikos tradiciniams moterų vaidmenims laviną vėlesniais dešimtmečiais. Doris Lessing romano pratarmėje, parašytoje prabėgus kone dešimtmečiui po jo išleidimo ir išpopuliarėjimo, teigė palaikanti moterų išsivadavimo sąjūdį, bet tvirtino, kas „šis romanas nebuvo sumanytas kaip moterų išsivadavimo judėjimo ruporas.“ Tokia nuostata suprantama: turbūt retam grožinės autoriui patiktų, kad jo kūrinys būtų laikomas kovos, kad ir tauriausiais tikslais, ruporu? 1971-aisiais, kai rašytoja išdėstė savo požiūrį į romaną, kurio interpretacijos  jau nebepriklausė nuo jos valios, moterų sąjūdis ar, kaip dabar sakome, feminizmas buvo Vakarų visuomenių aktualija Nr.1. Nors romanas ir nėra „ruporas“, jeigu sutartume, kad toks reiškinys kaip feministinė literatūra egzistuoja ir norėtume rasti jos pavyzdžių,  „Auksiniai užrašai“ būtų tinkamas pavyzdys. Lessing pati išvardija aspektus, kuriais romanas atsiskleidė kaip naujas žodis: „Jame buvo papasakota apie daugelį moterų jausmų – agresiją, priešiškumą, nuoskaudas. (...) Kiek galima suprasti, tai, ką moterys galvoja, jaučia, išgyvena, tapo didele staigmena.“ Veikiausiai čia esama ir autorės ironijos: Lessing negalėjo nesuprasti, kad ji nebuvo pirmoji, atskleidusi moters aistrą, depresijas ir kovas su savimi ir aplinka, seksualinį gyvenimą, pagaliau į fragmentus skylančią sąmonę. Tai skaitančioji visuomenė buvo pasiruošusi priimti tokį moters vaizdinį literatūroje.

Virginia Woolf 1929 m. esė „Savas kambarys“ rašė, kad moteriai reikia savo kambario ir 500 (tuometinių) svarų per metus, kad galėtų rašyti. Lessing savo romano heroję rašytoją neatsitiktinai pavadino Ana Woolf. Nors turėdama šias sąlygas, herojė rašyti vis tiek negali, savo buto dalį vis nuomoja, kad ir gėjų porai, kuri iš jos tyčiojasi, o jos pačios vyrai – laikini ir skaudinantys. Galima sakyti, kad taip Lessing demaskuoja moteriškąjį mazochizmą ir beprasmį gailestingumą. Tačiau nesuklystume šioje Virginios Woolf motyvo variacijoje įžvelgę Lessing atsakymą, kodėl, sufražizmui (kitaip vadinamam pirmąja feminizmo banga) XX a. pirmoje pusėje iškovojus formalų moterų ir vyrų lygiateisiškumą, 7–8 dešimtmečių sandūroje kilo nauja moterų sąjūdžio banga, kai reikalauta jau lygių galimybių. Paradoksalu, kad tiek Woolf, tiek Lessing nelaikė savęs feministinėmis, šį terminą veikiausiai rezervuodamos visuomenės aktyvistėms, ne menininkėms.     

Visi keturi romano skyriai pavadinti taip pat – „Laisvos moterys 1“, „Laisvos moterys 2“, ir t.t., ir šiuos pavadinimus galima laikyti autorės ironija: būdamos laisvos išoriškai, galėdamos rinktis, kaip gyventi nevaržomą seksualinį gyvenimą  ir būti žmonomis ar meilužėmis, herojės vis tiek yra emociškai priklausomos. Rašytoja viena iš svarbiausių savo knygos temų laikė sąmonės pertrūkius kaip būdą išsivaduoti iš iliuzijų (užrašai – herojės bandymas surikiuoti savo dūžtantį integralumą). Juos atspindi romano poskyriai, pavadinti pagal pagrindinės herojės rašytų užrašų sąsiuvinius („Juodieji užrašai“, „Raudonieji užrašai“, „Geltonieji užrašai“, „Mėlynieji užrašai“).

Tačiau knygą galima skaityti ir kaip savotišką istorinį, net autobiografinį kūrinį. Nors rašytoja neigė jo autobiografiškumą, daugelis detalių sutampa su jos pačios gyvenimo aplinkybėmis. Ne tik šiame romane, bet ir kituose kūriniuose (tarp jų – ir lietuviškai išleistų apysakų rinkinyje „Eldoradas“ (Vaga, 1980)) dalis veiksmo nukeliama į Afriką, kur rašytoja  užaugo ((Pietų Rodezijoje, dabar – Zimbabvė), vaizduojamas Jungtinės Karalystės komunistų partijai priklausančių ar prijaučiančių jai žmonių gyvenimas. Pati rašytoja buvo šios partijos narė 1944–1956 m., išstojo iš protestuodama prieš Vengrijos sukilimo nuslopinimą. Vėliau aršiai kritikavo TSRS karą Afganistane, apgailestavo dėl savo naivumo sužinojusi, kad jos pasisakymus TSRS naujienų agentūra TASS redaguodavo.

Teko skaityti, kad epizodai, vaizduojantys partiečių veiklą, romane nuobodūs. Man pasirodė priešingai. Apie Jungtinės Karalystės komunistų partiją žinojau tiek, kad jos pažiūras atspindėjo laikraštis „Morning Star“, kurį buvo galima įsigyti Tarybų Sąjungoje spaudos kioskuose – kartais straipsnelius iš jo skaitydavome per  mokykloje: prieš pamoką anglų kalbos mokytoja pasiųsdavo kurį iš mokinių paėjėti iki kiosko (atsiminimai iš 9-ojo XX a. dešimtmečio vidurio Vilniaus). Tiems, kas gyveno šiapus geležinės uždangos, sunku įsivaizduoti, kad Vakaruose socializmo idealais tikėta ir pokariu, kai jais turbūt nebetikėjo net komunizmą kuriančių šalių komunistai. Skaitydami romaną šiandien galime jausti pranašumą prieš tuos „Morning Star“ naivuolius, ilgai neįžvelgusius Stalino režimo nusikaltimų, bet neturime pamiršti, kad  kairiųjų aktyvistų dėka Jungtinėje Karalystėje net ir šiandien yra išlikę nemažai socialinės gerovės valstybės bruožų (ypač iki drastiškai juos nukapojant Margaret Thatcher vyriausybei po 1979-ųjų).   

Knyga sunki, nemaloni, slegianti – tai ir yra Nobelio komiteto pabrėžtas skepticizmas, ugnies ir vizijų galia. Nei lengvo gyvenimo recepto, nei aiškiai teigiamų ir neigiamų herojų, su kuriais būtų įmanoma tapatintis, nei laimingos pabaigos. Galima romaną skaityti atskirais skyriais, nors tada sunkiau suprasti jo struktūrą, kuria didžiavosi autorė.

Dar verta atsiminti, kad Doris Lessing, kaip rašytoja ir asmenybė, buvo daugiaveidė ir itin spalvinga. Jos formalusis išsilavinimas baigėsi, kai jai tebuvo13-a metų. Du vaikus iš pirmosios santuokos paliko vyrui Afrikoje, kai pati persikėlė į Londoną su sūnumi iš antrosios (taip pat greitai subyrėjusios) santuokos. Neabejojo, kad būtų buvusi prasta motina. Jos antrasis vyras, kurio pavarde rašytoja ir išgarsėjo, buvo Rusijoje gimęs komunistas, po II pasaulinio karo tapęs VDR diplomatu, paskutinės pareigos – VDR ambasadorius Ugandoje (žuvo per neramumus). Pajutusi, kad komunistai skiria per mažai dėmesio dvasiniam pasauliui, perskaitė knygą apie sufijus ir tapo aistringa jos autoriaus, Idrieso Shaho, gerbėja. (Visi trys Idrieso Shaho – garsaus sufizmo ir Rytų mistikos skleidėjo, daugybės knygų autoriaus – vaikai yra rašytojai ir žurnalistai, tarp jų lietuvių skaitytojams pažįstamas Tahiras Shahas, dokumentinio romano „Kalifo rūmai“ (2006, liet. 2009) ir kitų knygų autorius.) Lessing atsisakė priimti damos titulą argumentuodama, kad imperijos nebėra. Būdama garsi rašytoja ir norėdama įrodyti, kaip sunku prasimušti nežinomiems autoriams, pora savo rankraščius pasirašė slapyvardžiu, ir juos atmetė jos pačios leidėjas (nors išleido kitas). Parašė penkis fantastinius romanus.     

Grįžtant prie Nobelio literatūros premijų skyrimo, verta atkreipti dėmesį, kad dažniausiai premijuojami itin socialūs, istorijos ir visuomenės skaudulius atveriantys kūriniai (Herta Mueller, J.M. Coetzee, Alice  Munro (nors ji ir subtili psichologė, kaip ir Lessing) pagaliau Dylanas). Pokomunistinėje Europoje dominavusi neoliberalistinė ideologija bandė visuomenę įtikinti, kad menas ir ideologija (ideologija vadinant tik oponentų, kairiųjų, pažiūras) yra nesutaikomi. Pagrindiniai paskutinių dešimtmečių šios premijos laureatų kūrybos bruožai liudija priešingai, – kad literatūra tebėra suprantama kaip žmogaus ir visuomenės analizės būdas, kuriame ideologinis angažuotumas nelaikomas nei prieštara meniškumui, nei anachronizmu.

Knygų lentyna.