Apie Tanneke Wigersma apysaką „Aštuonios dienos su angelu“

Yra knygų, kurias tiesiog įsimyli – kaip žmogų. Apie kurias imi nuolat  pasakoti – žodžiu ar raštu. Kurias siūlai skaityti draugams ir ne tik jiems – kiekvienam, kas tik pasiilgo gelmingo teksto, sklandaus žodžio.

2009 metų rugsėjo pabaigoje Ignalinos viešojoje bibliotekoje vyko seminaras, skirtas Nyderlandų karalystės dailininkams ir rašytojams. Gėrėjomės vaikiškų knygų iliustruotojų paroda, kalbėjomės apie knygas, išverstas į lietuvių kalbą. Akcentavome vaikų literatūrą, bet turėjome pripažinti: kai kurios mūsų minimų knygų priklauso visiems.

Na, ar ne visų pasaulio žmonių yra Anos Frank „Dienoraštis“?

Ar nesidžiaugtų Jūsų bičiulė ar bičiulis, apdovanotas Silvijos van Omen „Dražė“? (Perspėju: knyga tiks tik tam žmogui, kuris turi humoro jausmą ir suvokia, kas yra bičiulystė).

„Aštuonios dienos su angelu“ – taip pat ne vien vaikams, paaugliams. Tuo įsitikinau diskutuodama apie knygą paskaitose ar seminaruose. Retsykiais matau: sužiba ašaros seminaro dalyvės akyse, beveik ir liejasi. Vadinasi, paliesta itin jautri sielos styga.

Apie ką knyga?

Klasėje pasirodė naujokė, kuri nežino, ką reiškia būti trenkta. Vadinasi, ji ypatingai trenkta – taip iš pradžių atrodo Zilkei, pagrindinei knygos veikėjai. O jau vardas, tas atvykėlės vardas: Angelas.  Ne Angelė, ne – būtent Angelas.

Tas Angelas Zilkei siūlo vaišes. Maišelyje –  skanėstai.  Jie ne tik skanūs, bet ir dailūs, tartum sparnuoti. Zilkei skanu.  Bet...  vis tiek neaišku, net neramu:  ko ta ar tas Angelas prie jos pristojo?

O juk ir pati Zilkė – keistuolė. Kai klasė kvatojasi, ji tyli ir įsivaizduoja, kad yra... Ak, ne princesė, ne manekenė, ne gražuolė aktorė... Zilkė įsivaizduoja, kad ji – karvė. Niekas tų svajonių nežino, niekas nemato, nebent... Taip, vienintelis žmogus, kuris įžvelgia Zilkės nerimą – mokytoja Mariana. Ji jau ne kartą teiravosi, kas nutiko.

Nieko...

O juk nutiko.

Tai tęsiasi seniai – nuo tada, kai Zilkei sukako aštuoneri. Tai vyksta beveik  kas naktį. Tai –nepapasakojama. Bet dabar aštuoneri sukako ir Zilkės sesei Sofinei. Ar sesės gyvenimas taip pat pasikeis? O jei taip – gailėti jos ar pavydėti?

Zilkės ir Sofinės mamą kamuoja galvos skausmai ir nemiga, todėl ji nuolat... miega. Ji ramiausiai sau miega prisigėrusi migdomųjų ir negirdi, kaip jaukiuose namuose tyliai dunksi žingsniai; ji jau seniausiai pramiegojo ir savo dukters, ir savo šeimos laimę.

Kieno tie paslaptingi žingsniai?

Tėčio...

Garsiau nei žingsniai dunksi Zilkės širdis.

Mergaitė laukia ir nelaukia, kol...

Jai patinka ir nepatinka, kad...

Ji – tėvelio princesė, jos bučiniai –  saldesni nei karalienės.

Esu vilkas, mąsto pati sau Zilkė. Mano dantys aštrūs kaip peiliai. Atsistosiu prie kambario durų. Stovėsiu ten, kai tėvas ateis. Grėsmingas rrrrrrrrr, pakilęs iš pilvo, pasigirsta man iš gerklės.

Tėvas stovi prieš Zilkę.

Suurgzti neišeina. Balsas stringa gerklėje ir nekyla aukštyn iš pilvo. Dantys sumažėjo. Jie užima mažiau vietos. Kailis dingsta. Ilgos ausys darosi visai kaip žmogaus, burna virsta Zilke. Zilkė persibraukia ranka per akis. Nepavyks būti vilku, nes esi žmogus...

Mergaitė, vardu Angelas... Mokytoja Mariana... Ar pagelbės jos Zilkei? Ar išdrįs ji pati padėti  ir sau,  ir sesei?

Knyga rašyta esamuoju laiku. Trumpais sakiniais. Įtaigiais žodžiais. Tekstas įtraukia – įsupa, įlinguoja. Atrodo, kad skaitydamas esi šalia Zilkės,  Angelo, Marianos – čia ir dabar.

Knygos autorė Tanneke Wigersma (g. 1972 m.) – dailininkė iliustruotoja. Pirmosios jos knygos skirtos ne skaityti, o vartyti. Tai – paveikslėlių knygos, kuriose teksto beveik nėra.

Pasak Nyderlandų kritikų, „Aštuonios dienos su Angelu“ – pirmoji Tanneke Wigersma knyga, įrodžiusi, kad dailininkė yra ir rašytoja. Sėkmingas debiutas!

Šios knygos Tanneke Wigersma  net nemanė iliustruoti. Nekvietė į talką  kitų dailininkų. Tekstas ir taip įtaigus, skaudžiai poetiškas.

Savo rašiniuose jau ne kartą esu prisipažinusi, kad sparčiai plintanti  angelomanija jau įkyrėjo. Ir man, ir ne tik man – vis dažniau apie angelų kičą prabylama kultūros spaudoje.

Daugybė „angeliškų“ kūrinių, plintančių po pasaulį, o po Lietuvą ypač, deja, tėra pigokas triukas.

Tačiau šios knygos Angelo net aš, didžioji skeptikė, niekaip negaliu atstumti.

Gintarė Adomaitytė