Kartą savo vėjo prapūsta galva supratau, kad kiekvienas akmenukas turi savo istoriją. O gal kiekviena istorija turi savo akmenuką – dabar jau gerai nepamenu. Aišku viena: jei atidžiai paklausysi, bet ne tom ausim, kur puošia galvą, o truputį kitokiom, nematomom, gali tas istorijas išgirsti.

Netiki? Štai kartą nuėjau prie jūros ir prisirinkau akmenukų. Pilną kišenę. Grįžęs surikiavau juos ant stalo, prasiploviau tyla kitokias, nematomas ausis ir pasiruošiau klausytis. O kadangi moku greitai keverzoti tušinuku, spėjau tas istorijas ir užrašyti. (p. 9).

Taip gyvai apie knygos „Akmenukų pasakos“ atsiradimą pasakojama jos pratarmėje. Knygos autorius – Klaipėdoje gyvenantis jaunas rašytojas Aidas Jurašius. „Akmenukų pasakos“ – debiutinė jo knyga vaikams, išleista laimėjus antrojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso pirmąją premiją.

Atsakinėdamas į Gintarės Adomaitytės pateiktus klausimus, Jurašius prisipažįsta, kad su liaudies pasakų tradicija yra menkai susipažinęs – vaikystėje pasakų beveik neskaitė, nes jos atrodė kažkokios bauginančios, tačiau sutinka, jog „šiais laikais gyventi kažkokioje kultūrinėje atskirtyje neįmanoma, įvairios tradicijos veikia jei ne tiesiogiai, tai per vienokius ar kitokius tarpininkus“[1]. Jurašiaus pasakos nebaugina, o iš liaudies pasakų tradicijų kai kas yra perimta – tiesa, gal ir netiesiogiai.   

„Akmenukų pasakos“ skirtos dvigubam adresatui – ir vaikui, ir suaugusiam. Vis dėlto daugumoje kūrinių jos visų pirma yra orientuotos į vaiką ir tai, žvelgiant iš vaikų literatūros perspektyvos, laikytina knygos privalumu. Atitinkant vaikų literatūros specifiką, Jurašiaus pasakose aiškios etinės nuostatos. Viena svarbiausių – gerumo, empatijos, rūpinimosi kitu teigimas. Plačiąja prasme ši nuostata dera su universaliaisiais, šimtus metų iš kartos į kartą perduodamais stebuklinės pasakos idealais. Tik siužetinėje plotmėje jokio ryšio su stebuklinėmis pasakomis nėra, minėtą nuostatą rašytojas realizuoja originaliomis istorijomis.

Štai vienas gerumo sklaidos pavyzdžių – pasaka „Autobuso ašara“. Pasakojama apie  autobusą ir jo vairuotoją, jauną vaikiną. Autobusas vežiojo keleivius prie jūros, bet pats jos nebuvo matęs ir labai troško išvysti. Tą dieną, kada vairuotojas telefonu išgirdo, jog jam gimė berniukas, dėl šios naujienos jį „pagavo ta reta ir keista nuotaika, kai žmonės pasidaro dėmesingi visam pasauliui, kartais net tokie dėmesingi, kad ima suprasti ir jausti daiktus“ (p. 15). Ir tada vaikino širdis pajuto autobuso ilgesį, begalinį norą pamatyti jūrą.  Nesuko vaikinas autobuso į stotelę, o nuvairavo į paplūdimį ir sustojo, kai bangos ėmė teliūskuoti priekinius ratus. Štai tuomet iš kairiosios autobuso lempos išriedėjo džiaugsmo ašara, ilgainiui pavirtusi į akmenuką.

Papasakota jautri istorija apie išsipildžiusią autobuso svajonę, tačiau, kad ji būtų paveiki vaikui, vien humanistiniais idealais grįsto siužeto – ne gana. Labai svarbus šioje istorijoje yra autobuso paveikslas, kurį Jurašius kuria taip, kad nepajusti autobusui simpatijos – tiesiog neįmanoma. Antropomorfizuojant autobusą ryškinamos tos žmogiškos jo savybės, kurios rodo jį esant mielą ir šaunų, kaip teigia autorius pirmuoju pasakos sakiniu. Tačiau žmogui būdingi apibūdinimai tikslingai keičiami, sakytume, „mašiniškais“: autobusas buvo paties geriausio variklio  (suprask – širdies) visame pajūryje: visada ramiai ir švelniai sustodavo, kad koks įsikibti pamiršęs keleivis nepargriūtų; neburgzdamas (neprieštaraudamas) leisdavosi apkabinėjamas reklamomis; buvo linksmo karbiuratoriaus (būdo): antai, privažiavęs prie stotelėje laukiančių vaikų, sustodamas sušniokšdavo kaip banginis; žmonių kalbų apie jūrą klausėsi ištempęs šoninius veidrodėlius (ausis); nueinančius nusekdavo lempomis (akimis). Autobuso charakteristikai suteikdamas žaismės, Jurašius verčia skaitytoją šypsotis ir taip sustiprina šiltus jo jausmus pasakos personažui.

Gerumą teigiančių istorijų pasakojimas su švelniu humoru – būdinga Jurašiaus pasakų savybė. „Grybo kojinėje“, laviruojant ant nonsenso ir vaiko fantazijos ribos, vaizduojamas lietaus permerktos, sušalusios ir todėl apsirgusios mergaitės susirūpinimas surastu pirmuoju baravyku – juk ir jis sušalęs gali susirgti! Kad to nenutiktų, numezga baravykui kojines. „Pinigėlyje“ humoro pagrindas yra pasaulėvokų neatitikimas – naivaus mažo ežiuko, nusprendusio rasti vaistų, išgelbėsiančių jo sergančią sesutę, patarimus dalijančios šarkos ir apibendrintos Dvikojų, t.y. žmonių, pasaulėvokos, kurią išmananti dedasi šarka. Pavyzdžiui, kai šarka ežiukui pataria sesutę gydyti iš Dvikojų sodo parneštu obuoliu ir pamoko, kad mainais reikia kažką Dvikojams palikti, ežiukas nudžiunga: „Paprašysiu tėčio, kad sumedžiotų gyvatę ir paliksiu ją Dvikojams vietoj obuolio. Tikrai apsidžiaugs. Gyvatė juk žymiai vertingesnė už obuolį“ (p. 31).

Gerumo sklaida „Akmenukų pasakose“ siejama su džiaugsmo ir laimės potyriu, o būti laimingam tolygu būti linksmam ar bent jau neliūdnam. Liūdesys iš „Akmenukų pasakų“ pasaulio yra gujamas lauk. Žinoma, kai liūdesys tampa nuolatine būsena, geriau jo atsikratyti. Pasakoje „Verkiantys medžiai“ mišką yra apėmęs egzistencinis liūdesys, kurio priežastis – suvokimas, kad daugiau nebeaugsi ir kad belieka laukti tik mirties; todėl medžiai rauda, sriūbauja ir savo liūdesiu užkrečia visus, kas užsuka į  mišką. Bet kartą pajūrio miškuose pasirodęs paukštis nustebina medžius linksmu čiulbesiu ir į klausimą, kodėl neverkia, atsako labai paprastai: todėl, kad dainuoja. Medžių paprašytas, išmokina dainuoti ir juos, ir tada medžiai ima ošti – taip vadinamas jų dainavimas. Pasakomis plėtojama mintis, kad liūdesys visiškai nedera vaikystei. Pasakoje „Vakaras“ mergaitė kiekvieną dieną ateidavo prie jūros palydėti saulės, tada ją apglėbdavo Vakaras Vakariausias, ir mergaitei pasidarydavo beprotiškai liūdna. Bet kartą pajūryje sutiktas dėdė jai pataria surasti liūdesio akmenuką ir įmesti jį į jūrą. Kitą dieną tokį akmenuką ji randa, toli nusviedžia, nusijuokia ir linksma nustraksi namo. Pasakoje „Akmeninis žmogeliukas“ berniuką, kurio mama serga, nuo liūdesio bando gelbėti akmenukas – akmeninė galvytė, kuri paprašo surasti visas kitas kūno dalis, nes kada jos susidės į krūvą, nebeliks liūdinčių vaikų.

Bet ar tikrai liūdesį reikia vertinti tik neigiamai ir visais įmanomais būdais su juo kovoti? Pasakoje „Laumės pirštas“ iš namų kuriam laikui išvykstantis kalvis sūneliui palieka dideles, bet visai neaštrias kantrybės žirkles ir pamoko jomis čekštelėti, kada pajus besiartinančią ilgesio laumę. Pasaka alegoriška ir gal ne viską joje gebės įžvelgti skaitytojas vaikas, bet siužetinė linija pakankamai aiški. Tėčiui išvykus, berniukas dieną praleidžia žaisdamas, bet vakare pasidaro kažko neramu: „O užvis neramiausia buvo atsigulus lovon, mat tuomet tėtis kalvis kasvakar sekdavo pasaką, o dabar jo nebuvo. Berniukas tučtuojau sumetė, kad, matyt, artinasi ilgesio laumė, tad nieko nelaukęs pasikišo kantrybės žirkles po pagalve“ (p. 47). Berniukas ima baimintis, kad tėčiui ko nenutiktų, nerimas vis didėja, ir tada neatsimerkdamas čiumpa žirkles, pražiodo ir atkišęs priekin čekšteli. Po to kuo ramiausiai užsnūsta, o ryte prie lovos randa akmeninį piršto galiuką – nukirptą laumės pirštą. Nuo to laiko laumė nebepasirodo, ir berniukas ramiai pragyvena visą savaitę, kol grįžta tėtis. Man, kaip skaitytojai, laumės gaila. Ir berniuko gaila. Negi liūdesys ir nerimas išvykus tėčiui, tėčio ilgesys yra jausmai, kurių vaikui geriau nepatirti? Negi šie jausmai nerodo prieraišumo ir meilės?

Pratarmėje apibūdindamas pasakas, Jurašius teigia, kad kai kurios jų liūdnos, kai kurios – linksmos, kai kurios – išmintingos, o kai kurios – beveik apie nieką. Iš tiesų išvardintos savybės dažniausiai yra sumišusios ir tik vienoje kitoje pasakoje galima pastebėti kurią nors jų vyraujant. Iš pastarųjų norisi išskirti „Paprastą akmenuką“ – išmintingąją pasaką. Akmenukas nelaimingas, nes paprastas, neišsiskiriantis iš kitų nei spalva, nei forma. Jis iškeliauja prie jūros, tikėdamasis, kad jūros nuglostytas, nugludintas taps ypatingas. Bet jūros nepasiekia, nes sustojus pailsėti jį pakalbina zylė ir paaiškina, kad šis neteisingai supranta ypatingumą: „Jeigu tave pasirenka daugelis, nuo to nepasidarai ypatingesnis. Kaip tik priešingai. Jei patinki daugeliui – vadinasi, esi niekuo neypatingas. O štai jei patinki vienam vieninteliam – tai jau šis tas“ (p. 79). Pasakotojas akmenuką pastebi, parsineša ir baigia pasaką žodžiais: „Ir dabar jis gyvena su manim. Ir laimingesnio akmenuko nerasi visam pasauly“ (p. 79).

Laimingai baigiasi iš esmės visos Jurašiaus pasakos: autobusas išvysta jūrą; ežiuko sesutė pasveiksta; medžiai nustoja verkę; išvejamas nematomas žvėris; galą gauna plastmasinė musė; nustojus šiukšlinti, milžinas šiukšlių bezdukas susitraukia iki visiškai mažyčio. O jei pasakojamoje istorijoje ir nepasiekiami visi trokštami tikslai, tarkim, neatsiliepia nykštukas, kurio akmeninę klumpę surado pasakotojas, didelės bėdos dėl to nenutinka.

Dar būtinai reikia stabtelėti prie akmenukų istorijų pasakotojo. Dalies kūrinių pabaigoje jis pasirodo kaip personažas ir papasakotą istoriją susieja su savimi. Prisipažįsta, kad ir jis bandė sudėti akmeninio žmogeliuko kūną; prisimena, kad ir jam į rankas buvo pakliuvęs akmenukas-pinigėlis, kurį mainais už obuolį Dvikojų sode paliko ežiukas;  sakosi po vienos audros aptikęs mergaitės nusviestą liūdesio akmenuką, paskubom užrašęs jo pasaką ir vėl nusviedęs į jūrą. Tačiau ir nepasirodydamas kaip personažas, pasakotojas yra jaučiamas ar tiksliau – girdimas. Akmenukų istorijos užrašytos sakytiniu stiliumi, tik ne iš akmenukų, kaip teigiama pratarmėje, o iš pasakotojo perspektyvos.

Panašiai kaip talentingi liaudies pasakų sekėjai, „Akmenukų pasakų“ pasakotojas stengiasi bendrauti su adresatu: kreipiasi į jį retoriniais klausimais, iškilus pasakojamoje istorijoje kokiai problemai, kviečia drauge ieškoti išeities ar specialiai įterpia kokių nors sugretinimų, paimtų iš skaitytojų patirties, pavyzdžiui, aiškina, kad Spyglys Spygliuotis „augo nepaprastai sparčiai, beveik kaip skausmas, kai nusibrozdini kelį ir iš pradžių atrodo, kad nieko tokio, bet štai pamatai išsigandusį mamos veidą, ir staiga tas skausmas taip išauga, kad nors rėk“ (p. 26). Pažymėtina, kad dauguma atvejų kontakto siekiama ne su neapibrėžtu adresatu, o būtent su adresatu vaiku ir, kas suteikia pasakojimui patrauklumo, – juokaujant. Su šypsena pasakotojas žvelgia ne tik į skaitytoją ar pasakojamą istoriją, bet ir į save, tarkim, apsimesdamas, kad nesupranta kai kurių žodžių ar posakių: „Tėtis ežys ir mama ežienė, kaip sakoma, kraustėsi iš proto. Nežinau, ką tai reiškia, bet yra toks posakis, ir jis reiškia kažką baisaus, o ežių šeimynai tikrai buvo baisu – tą jau galiu užtikrinti“ (p. 29).

Kaip paaiškėjo skaitant knygą, ne visus rastus akmenukus pasakotojas saugo, kai kuriuos išmetė į jūrą – liko tik jų istorijos. Gal sudarant šį rinkinį ir kai kurių istorijų reikėjo atsisakyti. Tų, kurios nepakankamai orientuotos į vaiką, – pasakų „Dailininkas ir gėlė“ ir „Žodžio lopšys“. Gal vertėjo pasaugoti jas kitoms, augėlesniam skaitytojui skirtoms knygoms.

__________________________________________________________

[1] Aidas Jurašius: „Istorijas man pasekė patys akmenukai“, in http://www.menobangos.lt/1390-2/ [žiūrėta 2016-10-13]

Knygų lentyna.