Kažkoks antikvarinis poetas,
Dar sakantis: rožė, žvaigždė,
Atsidūstantis: myliu.

Valdemaras Kukulas

Taip, poetas, neabejojęs, kad yra, nors buvo ir gana ilgų laikotarpių, kai eilėraščių nerašė.

Netikintis, bet persmelktas Dievo, dangaus, Judo. „Iš kur žinai, kad netikintis?“ – po šio monsinjoro Kazimiero Vasiliausko klausimo Laimonui Noreikai (tebus paminėtas ir šis vardas) žodį netikintis tariu su abejonės ženklu. Kupiškėnas, žinojęs, ko vertas Juozas Baltušis ir ką reiškia tarmiškoji Vytauto Rudoko lyrika. Pasiuntinys į vyresniųjų pasaulius; nuo šios paslaptingos misijos pradėjo ir Arvydas Juozaitis.

Našlaitis. Jau seniai palaidojęs tėvus ir brolį, iš paskutiniųjų (ir skolintų) skatikų stengęsis sutvarkyti kapus. Retai taip būna, kad ir prie karsto nieko. Tik Deimantė, Deimė, laimėtas gyvenimo deimantas paskutiniams penkiolika metų.

Artimas mirčiai. Tikėjęs, kad mirs jaunas. Niekas iš dabarties poetų tiek nėra mąstęs apie mirtį. Apie mirtį ir kaip apie nežinomą Dievą: „Siųsk man, Dieve, klaidas, sergėk, Dieve, mane nuo savęs, kuris žino“.

Artimas literatūrai. Rašęs poeziją, esė, kritiką iš be galo intensyvios literatūros artumos. O juk rašoma ir be jos.

Žinojęs, kad pavojinga žaisti kalba; žaidimas, kuris veda į tuštumą.

Liudijęs silpnojo drąsą gyventi.

Tai apie Valdą Kukulą (taip ir liks man Valdas, ne Valdemaras, kaip ir Vaidas, ne Vaidotas Daunys, lyg šmėstelėjęs balkone namo priešais rašytojų namus, kur kadaise buvo „Krantų“ redakcija ). Ne sykį skaitydama Valdo palydimuosius žodžius išėjusiems bičiuliams, artimiems literatūros žmonėms, esu pagalvojusi – artimesnis mirusiems nei gyviems. Atskirai įsipareigojęs neilgai šioje žemėje užsibuvusiems – nuo Edmundo Steponaičio iš XX a. pradžios iki Vido Valaičio – po gero šimtmečio, iš artimos Sūduvos erdvės. Paveiktas tragiškos Danutės Paulauskaitės lemties, lyg būtų jautęs, kad tai pasikartos; apie šią poetę niekas neparašė geriau, vargu ir ar parašys. Jutęs Paulių Širvį; vis rengiausi pasakyti, kad nereikia taip smulkiai analizuoti jo eilėraščių, nes jie laikosi bendruoju poetiniu planu, nepasakiau ir jau nepasakysiu. Buvau įpratusi sakyti Valdui, vienam iš didžiųjų telefoninių pokalbininkų, tai, ką apie jo darbus galvoju. Ir pati išklausydavau dažnai negailestingą kritiką. Vertinau jo nuovoką, literatūros, ypač poezijos, išmanymą. Jis žinojo daugumą dar tik pradedančiųjų rašyti. Sekė žingsnius, kritikavo ir prognozavo. Buvo geras jaunųjų mokytojas – po Onės Baliukonės, pats išėjęs jos mokyklą, formuotą „Moksleivio“ redakcijos. Devyniolikos metų išleido pirmąją knygą, pasivijo penkiasdešimtųjų kartą, kiek vyresnius. Žurnalistikos studentas, bet labiau lituanistas nuo pat pirmųjų savo žingsnių universitete. Galėjo imtis akademinių darbų, bet bohemos (paskutinis, sprendęs jos ir kūrybos santykių dramatiškumą) trauka kurį laiką buvo neįveikiama. Atvirai reflektavo savo padėtį – iš sunkios prigimties: „Sveika būk, sene, tave sveikina girtuoklis.“ Profesorius Vytautas Kavolis dar stebėjosi jo šviesia galva, nepragerta. Laikėsi, prašėsi pačių negailestingiausių žodžių, kad galėtų laiku susiimti.

Net neturėdamas informacijos, beveik nedalyvaudamas viešajame gyvenime, vien mąstymu Valdas daug ką galėjo suvokti ir kultūriniame, ir politiniame gyvenime. Ir ne tik Lietuvos. Stebėjausi Valdo politinės publicistikos aštrumu, įžvalgumu. Po Vandos Zaborskaitės išskyriau Valdą Kukulą; pagal užsiangažavimą tiesai, pagal kalbėjimo rizikingumą. Prigimtiniai visuomenės kritikai, tie, kuriems gelia širdį dėl to, kas atrodo neteisinga, kas pažeidžia piliečių ir valstybės orumą. Rizikingieji, rizikuojantys. Nebūtina būti teisiam, būtina tik teisybės trokšti. Valdas daug kam buvo nepatogus (kritiškas, tiesiakalbis, aštrus, nepalenkiamas, o dar su išgeriančio žmogaus kompleksais), bet jo netektį jus ir įpratę gyventi, mąstyti, rašyti patogiai. Didelė įtampa tvyrojo tarp Valdo ir Sigito Gedos; du aštriakampiai, aštriabriauniai; liko gal vienintelis, nepripažinęs Sigito poetinės vienvaldystės, sugebėjęs save apginti ir nuo gana asmeniškų įžeidinėjimų. Jų apskritai patyrė daug – ir iš jaunesnių; gal sunkiausia buvo svetimų į veidą sviesta „kukulatūra“. Už tai, kad gynė trisdešimtųjų gimimo kartą, jų gyvenimus, principus, poeziją. Kad rado už ką (ir pagrįstai) pasakyti gerą žodį Juozui Macevičiui. Buvo pasisukęs prieš srovę, bent vienu kuriuo kampu, bet prieš. Nenuglaistomai, nenulyginamai.

Kaip literatūros kritikas retos ištikimybės tekstams, jų rikiuotėms ir rokiruotėms. Susirūpinęs kritikos likimu, inicijavęs, brėžęs perspektyvas kritikos knygų serijai „Įžvalgos“, leidžiamai leidyklos „Homo liber“. Su meile parašęs žodį apie Marijų Šidlauską jo kritikos rinktinei „Orfėjas mokėjo lietuviškai“. Formulavęs kritikos principų dekalogus. Geros literatūrinės klausos, tikrinantis teksto skambėjimus gana plačiame kontekste. Sugebėjęs iš naujo atrasti Viktorą Katilių – ir ne tik jį. Vis pernaršydavo praeitį, perversdavo jos lapus. Neabejojo, kad „požiūris į dabartį iš istorinės perspektyvos gali būti itin produktyvus“. Prisiekęs knygius, komplektuotojas, saugotojas – ir periodikos, žurnalų – sandėliuke, apviliančiame smulkius vagišius. Apie lyriką mąstė iš jos pažinimo ir iš patirties. Galvojau, kad kažkaip pasisekė suvokti, jog lyrika pirmiausia yra būsenos. Kad kaip tik tai paaiškina, kodėl yra žmonių, lyg ir nieko nesukūrusių, neparašiusių, o turinčių autoritetą, pripažįstamų. Būsenų, išgyvenimų mistrai. Žinantys, kas tai yra, iš karto pajunta, kas atsiveria, brangina, vertina. Tenka pripažinti, kad būsenos ontologinę svarbą pirmas pastebėjo Valdas Kukulas knygoje „Eilėraščio namai“. Ir gal vienintelis savo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009) sudarė pagal poetinio išgyvenimo tipologiją. Retas liudijimas: kaip pats poetas tipologizuoja didžiąją efemeriją – poetinį išgyvenimą (būseną).

Pats Valdas buvo ne mistras, jei bandysime šią sąvoką palikti mistikos, metafizikos erdvėje, o meistras. Didelių mąstymo galimybių, skvarbios savianalizės, parašęs meistriškų eilėraščių. Niekas to nenuginčys. Paskutiniuoju metu eilėraščių rašė kaip niekad daug – sakė, kad bent dviem knygoms. Galvojo apie Vladą Šimkų, turėjo galimybių įdomiai parašyti. Nebeparašys. Bet beveik baigta knyga apie Paulių Širvį. Greičiausiai jau užsidarys, žiedu susijungs ir šio poeto, lyg kokio kelių dešimtmečių poetinio kodo, ratas. Per Marcelijų Martinaitį, Joną Strielkūną, Rimantą Šavelį, Valdą Kukulą.

Ir jau bus viskas.

Ir jau bus viskas, Valdai, kas šioje žemėje.

„Štai mano gyvenimas – / Visas tarytum ant delno ...“

Skaičiau šį eilėraštį atsisveikinimui su vienu iš įsimintiniausių savo studentų, riteriu, pokalbininku, savo darbų griežtu vertintoju. Septyniolika (gal ir daugiau rašytojų), turėjusių Valdui ką pasakyti, – daugiausia jo paties žodžiais. Žodžiais apie mirtį ir gyvenimą, neatskiriamais: „Jūs sakote – mirti... / Teisybė, teisybė, / Bet mirčiai taip pat – / Tiktai jūsų gyvenimo reikia.“

Jei gyvųjų bendruomenėj nebūtų grožio, iš kur jo gautų mirusieji.

Iš kur atsirastų viltis, kad mirusiųjų bendruomenė, besitelkianti ir Antakalnio pakilumėlėse, yra graži, gražėjanti.