„Pakelės šunytyje“ Cz. Miloszas rašė: „Tikriausiai neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“.

Du „Nemuno“ klausimai poetei Almai Karosaitei:

                     I.

Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, ,,nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena ,,drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?

                     II.

O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?

                     I.

Kai pirmosiomis 2011 metų dienomis jau buvau beveik atsakiusi į šiuos tikrai labai rimtus klausimus, sustreikavęs mano kompiuteris užpustytuose Šilėnuose staiga pradangino visą pilną citatų tekstą. Man neužteko drąsos pranešti jūsų redakcijai, kad nieko nebegaliu atgaminti, ir apėmė baimė, kad būsiu palaikyta nepatikima autore. Tikrai, drąsa ir baimė trumpam atsistojo viena šalia kitos.

Toliau skaitykite čia.