Ciuricho gatvėse šokio žingsniu smagiai sukosi  Astrid Lindgren ir Erichas Kastneris, džiūgavo ir kiti rašytojai, o labiausiai – Jela Lepman. Tai ji, rašytoja ir literatūros tyrinėtoja, pasistengė, kad būtų įkurta IBBY – taip sutrumpintai vadinama Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija.

Tie rašytojų ir jiems artimų žmonių šokiai vyko senokai -  prieš penkiasdešimt penkerius metus. Kokia laimė, kad IBBY nenusišoko – organizacija yra kaip reta gausi ir  veikli. Jos branduolys – anaiptol ne rašytojai. Dauguma narių – žmonės, besirūpinantys, kad pasaulio vaikai turėtų ką skaityti. Tai mokslininkai  tyrinėtojai, bibliotekininkai, pedagogai, kritikai. 

Kartą per porą metų IBBY savo narius kviečia į kongresus – vis kitoje pasaulio šalyje, kitame mieste. Kongrese įteikiami H.Ch. Anderseno medaliai – vienas rašytojui, o kitas - dailininkui. Tas apdovanojimas vadinamas mažuoju Nobeliu.

Šiemet vaikų ir jaunimo literatūrą puoselėjanti bendruomenė susitiko Danijoje, Kopenhagoje.

Apie kongresą ir ne tik apie jį su IBBY Lietuvos skyriaus ilgamečiu pirmininku Kęstučiu Urba kalbasi rašytoja Gintarė Adomaitytė.

Ar prisimeni, kada į kongresą patekai pirmąjį kartą? Kaip pasikeitė kongresai ir Tu pats juose?

Kaipgi šito neprisiminsi! Juk kaip tik tada atsivėrė sienos, atsirado galimybė megzti profesinius kontaktus. Pirmasis IBBY kongresas, kuriame dalyvavau, vyko Berlyne 1992 metų rugsėjo mėnesį. Garsiojo Anderseno medalio laimėtojai tais metais tapo amerikiečių rašytoja Virginia Hamilton ir čekų dailininkė Kveta Pacovska. Nei viena, nei kita kūrėja lietuvių skaitytojams vis dar nepažįstama. Tačiau aš visus konkrečius kongresus pirmiausia ir sieju su laureatų vardais.

Į Berlyną vykome su docente Genovaite Raguotiene, kuri viena iš pirmųjų Lietuvoje aprašė, kas yra IBBY. (O man toji organizacija buvo beveik nežinoma, nors jau dešimtmetį dėsčiau vaikų literatūros kursą. Iki 1990-ųjų Lietuva negalėjo tapti visateise IBBY nare.) Berlyno kongrese netikėtai sutikome vertėją Rūtą Jonynaitę, kuri dabar yra IBBY Lietuvos skyriaus narė.

Kongresų strukūra per tuos metus mažai pasikeitė. Išliko apdovanojimų procedūros, plenariniai pranešimai, seminarai, parodos. Tiesa, kiekviena šalis pasiūlo kokią nors naujovę, atsižvelgdama į ankstesnių kongresų sėkmę ar nesėkmę. Aš pats pasikeičiau pirmiausia dėl metų naštos. Pasikeitė tai, kad kiekviename kongrese lauki susitikimo su senais profesijos draugais, o ir pats esi laukiamas ir atpažįstamas. Bet gal smagiausia, kad daugybė pasaulinės vaikų literatūros vardų jau nebėra nežinomybė – yra apie ką klausinėti užsienio kolegų, gali diskutuoti apie konkrečius kūrinius – mat vertimų ir leidybos vaikams politika Lietuvoje iš esmės pakito.

O ar kinta vaikų ir jaunimo literatūra?

Žinoma, kad kinta. Ji juk tokia gausi ir įvairi, į tarptautinį srautą įsilieja vis naujų, anksčiau nepažįstamų literatūrų. Tačiau kaip kinta – per daug sudėtingas klausimas. Prieš pusmetį gal būčiau sakęs, jog viską nurungia vadinamasis “fantasy” žanras. Tačiau štai šiemet medalį gavo rašytojas, kuriantis tokią paprastą, subtilią realistinę psichologinę ir kartu intelektualią literatūrą mažiems vaikams…

Kaip vertini šių metų laureatus? Kaip ir kur galime su jų kūryba susipažinti? Galų gale, kada pasaulis pastebės, kad ir mes, lietuviai, nesame prasčiausi? O gal esame?

Šiemet medalį gavo šveicarų rašytojas Jürgis Schubigeris ir italų dailininkas Roberto Innocenti. Apie Šubigerį jau šiek tiek pasakiau.

Negaliu neįsiterpti – nuostabus rašytojas! Mįslingas. O kartu – ir labai suprantamas. Jo “Pati pradžia” – tai knyga, su kuria jaunas skaitytojas iš tiesų gali tapti skaitytoju, o ne šiaip – raides dėliojančiu žmogumi.

Atkreipsiu dėmesį, jog jau nebe pirmą kartą medalis įteiktas autoriui, kurio knygą turėjome išverstą į lietuvių kalbą. (Pirmoji šia prasme buvo amerikietė Katherine Paterson.) O buvo taip… Prieš metus mūsų IBBY skyrius surengė puikų seminarą apie šveicarų vaikų literatūrą, skirtą Johanos Spyri jubiliejui. Pakviestieji Šveicarijos atstovai atvežė parodą, sudomino mus Šubigeriu, leidykla “Gimtasis žodis” ėmė ir išleido jo knygą “Pati pradžia”. O dabar leidykla “Nieko rimto” išleis kitą jo knygą – “Mama, tėtis, aš ir ji”. Mane be galo džiugina, kad toji pati leidykla išleis ir Roberto Innocenti iliustruotą “Pinokį”, o vėliau gal ir dar ką kita. Šio dailininko knygų paroda veikė Kongreso metu, jis mane sužavėjo.

Mes nesame prasčiausi, Gintare. Ir jau matomi. Kaip žinai, Kęstutis Kasparavičius pernai buvo pristatytas Anderseno medaliui. Jo portretas pateiktas tarptautinaime žurnale “Bookbird”, jo dosjė buvo vartoma kongreso dalyvių. Išgirdome ne vieną komplimentą. Mūsų kūrėjų vardai jau ne pirmus metus puikuojasi IBBY Garbės knygoje. Patikėk, vaikų literatūra, jos iliustracijos irgi garsina Lietuvą. Nors, žinoma, ne tokiu mastu kaip krepšinis… Bet gal ne mastas svarbu?

Man svarbu, kad Kęstutis Kasparavičius – ne tik dailininkas, bet ir rašytojas. Sirgau už jį labiau nei už krepšininkus… Bet grįžkime dar trumpam į kongresą.. Ar  juntamas bendruomenės jausmas? Kokia kongresų atmosfera: dalykiška? Draugiška? Itin moksliška?Suvaikėjus gerąja ar blogąja žodžio prasme?

Aš retai kur daugiau patiriu tokį bendruomenės jausmą kaip IBBY kongresuose. Įsivaizduok: 400 – 500 dalyvių – ir visi “suvaikėję”! Tai yra džiūgauja dėl talentingos vaikų literatūros, džiūgauja, kad vaikai skaito. Net ir plenariniai kongresų pranešimai dažnai balansuoja tarp mokslo ir meno. Jų tiesiog malonu klausytis, o išgirsti daug išminties. IBBY organizacija profesiniu požiūriu labai marga – tai ir rašytojai, ir dailininkai, ir mokslininkai tyrėjai, ir leidėjai, bibliotekininkai. Jau kelintą kartą kongresuose sutinku entuziastingą bičiulę iš Islandijos, kuri yra… matematikos mokytoja!

Ar būta pritrenkiamai įdomių pranešimų, pasisakymų?

Tokio amžiaus žmogų kaip aš – sunku pritrenkti. Tačiau šiemet įspūdingų pranešimų būta daugiau negu ankstesniuose kongresuose. (Beje, ir medalio laimėtojų kalbos buvo įspūdingos.) Norėčiau išversti ir galbūt kokiame nors “Rubinaityje” publikuoti danų profesoriaus Torbeino Weinreicho, rašytojų Gretes Haagenrud (Norvegija), Marios Machado (Brazilija), Matso Wahlo (Švedija), jauno autoriaus Ondjaki (Angola) kalbas. Įdomių pranešimų būta ir seminaruose. Tik man, kaip funkcionieriui (tai yra IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkui), nedaug jų teko išgirsti – reikėjo dalyvauti organizaciniuose posėdžiuose.

O dabar jau grįžkime į Lietuvą.  Pats dalyvauji Metų knygos vaikams ir paaugliams penketukų atrankoje. Koks šių metų derlius?Juk pernai knygų paaugliams tiesiog nebuvo…  

Šiemet pasiryžome vėl sudaryti du “penketukus” – vaikams ir paaugliams. Skiriamąja riba, kuri, aišku, labai sąlygiška, laikome 10 metų skaitytoją, maždaug penktąją klasę. Su vaikų grupe – jokių problemų. Diskutavome maždaug dėl 20 knygų. Su paaugliais – keblu. Akivaizdu, jog šioje srityje profesionalūs rašytojai užleidžia pozicijas patiems paaugliams. Na gal, sakykim, dar beveik paaugliams. Pastarojo laiko leidybos tendencija – vis gausėja šešiolikmečių setyniolikmečių parašytų knygų. Kai kurie (kai kurios! – tiesą sakant) – tikrai gabūs ir perspektyvūs. Tačiau visai natūralu, kad jie rašo apie savo amžiaus tarpsnio pojūčius. Ir dažnai gana lokalius, niūrius, dramatiškus. Kaip tokias knygas pateikti šalia Gendručio Morkūno „Grįžimo istorijos“, kuri adresuota maždaug šeštokui ar septintokui?... Ieškosim išeities.

Ar Lietuvos vaikų literatūros kūrėjai kuo nors skiriasi nuo kolegų kitose, Tau pažįstamose,  šalyse?

Sudėtingas ir rizikingas klausimas. Ne kažin kiek tų kūrėjų tiesiogiai ir artimai pažinau. Nors, tiesa, malonu, kai garsioji Katherine Paterson, vos pamačiusi, pavadina tave senu draugu. Na… imsiu ir pasakysiu, kad mano sutikti kūrėjai gal yra linksmesni, tolerantiškesni ir tikrai daugiau susipažinę su pasaulio vaikų literatūra. Aš visada džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje gausėja vaikų rašytojų, skaitančių ne vien tik savo pačių kūrybą.

Ko linki Lietuvos vaikų literatūrai - jos kūrėjams, skaitytojams?

Kad nežiūrėtų į šiuolaikinių vaikų ir paauglių pasaulį tik pro langą ar per laikraščio kampą. Kad negyventų vien tik savo vaikystės prisiminimais. Kad nerašytų lengva ranka ir tuščia širdim. Kūrybingumo!

To paties linkiu ir vaikų literatūros kritikams. Beje, gaila, kad tų kritikų tiek nedaug… Dėkui už pokalbį.