„<...> jeigu kas visus pokario kentėjimus, visas kovas, viltis ir praradimus, visus pasakojimus apvilktų meniniu rūbu, turėtume tokias herojines sakmes, kurios pranoktų net garsiąsias skandinaviškas sagas. Bet jeigu ir niekas nesurinks, neapgaubs spindinčia šviesa, jos, šitos sakmės, eidamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, neleis mums užmigti ir ištirpti tautų katile“. Petras Panavas

Knygynuose vis dar rikiuojasi populiarioji pseudomemuarinė rašliava – televizijos žvaigždutės, skandalų herojai, politikai, raganos ir net puolę kunigai svetingai atveria skaitytojui savo miegamųjų duris. Vis dėlto su šypsena tenka konstatuoti, kad greitai lentynas užkariaus jau nebe miegamojo, o virtuvės lektūra – tos pačios žvaigždutės, viešai iškuopusios savo asmeninio gyvenimo užkaborius, dabar įnirtingai kurpia receptų knygas a la Jamie Oliver. Smalsu tik, ar pardavinėti „prisiminimus“ tapo ne taip finansiškai naudinga, ar jau net patiems herojams kiek koktu nuo purvinų skalbinių tvaiko?.. Galbūt atskiras šios literatūros lauko srities tyrimas ateityje išties galėtų atskleisti tam tikrus socialinius niuansus ir jų įtaką mūsų epochos kultūrai?

Kad ir kaip būtų, kertelę knygynuose ir savąjį skaitytoją dar atranda autoriai (paprastai – rašytojai, filologai), kurie atminties ir vaizduotės harmonijos bei raiškaus žodžio meistriškumo galia kuria savąją Žmogaus ir Žmonijos istoriją, o jų tekstuose susitinka subjektyvi asmeninė patirtis, objektyvi istorinė tikrovė ir meninė-estetinė kūrinio vertė.

Šį kartą norėčiau apžvelgti 2010 metais išleistus mokytojos lituanistės Bronės Katinienės prisiminimus „Ilga kelionė“, rašytojo Petro Panavo „Įkvėpimo auka“ ir žurnalisto Antano Anskaičio „Penki pūdai žurnalistikos“. Čia asmeninė istorija kuriama plačiame Lietuvos istorijos ir kultūros kontekste, aprėpiant ilgą ir dramatišką laikotarpį (nuo 1914 m. iki šių dienų). Karas, pokaris, okupacija, trėmimai, nepriklausomybės atgavimas – iš atminties neišdildomi įvykiai atgyja šimtuose puslapių gyvos ir autentiškos medžiagos. Gausu asmeninių archyvų nuotraukų, poezijos intarpų, tuometinėje spaudoje spausdintų straipsnių ištraukų. Bronės Katinienės (g. 1909) šiltas ir jautrus pasakojimas apie Mokytojos, Motinos, Mylinčios moters nueitą nelengvą, tačiau prasmingą gyvenimo kelią, Antano Anskaičio (g. 1931) nuosekli žurnalistinė-dokumentinė savo turtingos patirties apžvalga, Petro Panavo (g. 1933) vaizdingas, įtaigus, šmaikštus ir intriguojantis kalbėjimas išlaiko net ir šiuolaikinį nekantrų skaitytoją gana ilgai, vieną kitą smalsesnį galbūt ir iki paskutinės teksto eilutės.

Pirmiausia atiduodama duoklė gimtojo krašto ir kilmės istorijai: Alksnėnai, Slibinai, Vingiriai – atmintis stebėtinai tiksliai atkuria senojo kraštovaizdžio detales, vėl prabylama širdžiai miela gimtąja tarme (Katinienė ir Anskaitis kilę iš Suvalkijos, Panavas – iš Aukštaitijos), iškyla visa galerija artimų ir pažįstamų, dar gyvų ir jau seniai mirusių brangių žmonių portretų („mano kaimo žmonės tikrai verti, kad apie juos būtų rašoma.“ (Anskaitis, 8 p.)

Pasakojimai apie kilmę, vaizduotės paliesti, regis, virsta sakmėmis, padavimais ir pasakomis, ypač Panavo prisiminimuose („O senelis, kurio vardas buvo Mataušas, buvo neabejingas moterims ir, atrodo, turėjo pasisekimą. Pasakojama, kad dėl to ir Panavų pavardė atsirado. Girdi, vos mano senelis išvysdavęs ūlytėle praeinant gražesnę merginą, prišokdavęs prie lango ir sušukdavęs: „Pana va!..“ Taip atsiradusi ir pravardė Panava, kuri ir pakeitusi iki tol buvusią Mackoniukų pavardę ar pravardę.“ (Panavas, 24 p.) Vaikystės fragmentai, nutvieksti ryškiausiomis ir šviesiausiomis spalvomis, apgaubti nostalgija ir ilgesiu, iškyla atmintyje kaip prarastasis Rojus, kurį įkūnija paprasti kasdieniai daiktai, veiksmai, kvapai ir potyriai – vaikiška lovelė, tėvo išskobta geldutė maudynėms, obuolių kvapas, sekmadieniai, šeimos idilė:

„Buvo sekmadienis. Šviesus ir gražus, kaip visi vaikystės sekmadieniai. Mama kepė blynus, kažkokiu reikalu užsukęs dėdė Jonas su tėvu ir mano krikštatėviu kalbėjosi apie tai, kas dedasi pasaulyje. Į lango stiklą daužėsi musė, už stiklo gražiai supėsi medžio šaka ir buvo nesvietiškai gera.“ (Panavas, 42 p.);

„Sode, toliau nuo avilių, po saldine obelimi nukarusiomis nuo vaisių šakomis, aplipusiomis jau pernokusiais obuoliais, maža šeimynėlė, pasitiesusi ilgą drobinę maršką, geria saldymedžio kvapą, glaustosi šešėlyje ir kramsnoja iš dubenėlio kiškučius, iškeptus ir spurdėjusius aliejuje.“ (Katinienė, 18 p.);

„Tėtis vis po namus, po kiemą, sodą šlubčiodavo prižiūrėdamas, apkuopdamas kiekvieną kertelę, kiekvieną medelį. Ir kokių tik medžių neaugo mūsų sodyboje. Gale klėties šovėsi ąžuolas, rudenį pažerdamas gausybę gilių. Ir dabar jaučiu salstelėjantį mamos virtos gilių kavos skonį.“ (Anskaitis, 34 p.)

Spalvingą vaikystės vaizdinių mozaiką pakeičia šiurpūs karo prisiminimai, aštriomis skeveldromis įsirėžę atmintyje. Lėktuvų gausmas ir sprogimai, vokiečių ir rusų kareiviai, partizanai ir stribai, bet kuriuo paros metu įsibraunantys į namus, visai greta slankiojanti mirtis ir nuolatinis siaubas – visa tai regėta, patirta, išgyventa ir užrašyta kaip istorinės praeities gyvas liudijimas. Istorinių įvykių autentiškumą tarsi patvirtina autorių tokiais pačiais žodžiais pasakojami baisūs karo įvykiai: išniekinti ir gatvėse palikti partizanų kūnai, nužudyti kunigai:

„Pirmomis karo dienomis tėviškėje buvo pašarvotas kunigas Justinas Dabrila. Įsiminiau mėlynai rausvą skylę smilkinyje.“ (Anskaitis, 39 p.);

„<...> vaizdas klebonijoje su nušautu kunigu ant didelio tamsiai rudo stalo – lyg vakar matytas – stovi akyse ir šiandien.“ (Panavas, 65 p.)

Apie sovietinę okupaciją prisiminimų knygose taip pat kalbama viena kalba: persekiojimai, grasinimai, trėmimai, nepasitikėjimas ir veidmainystė. Sau keliamas pagrindinis tikslas – išgyventi, išsaugoti savo artimuosius ir išlikti žmogumi. Aprašoma skaudi, bet neišvengiama akistata su savimi, savo morale ir sąžine:

„Virpa krūtinėj gailesčio kibirkštėlė – juk aš išsižadu, daug ko išsižadu ir meluoju... meluoju... Bet nagi būk drąsi ir parašyk visą tiesą apie socialinę kilmę, seseris ir brolius, išsibarsčiusius nežinia kur, apie organizaciją [autorė buvo skautė, šaulių rinktinės vadė. Beje, Panavas taip pat buvo skautas. – V. P.] – ir būsi liaudies priešas Nr. 1...“ (Katinienė, 231 p.);

„Noras pamatyti išspausdintus savo eilėraščius buvo toks didelis, kad pervertęs kelis žinomų poetų eilėraščius apie Vadą, surezgu kažkokį poros posmų rezginį ir aš. Visą mano cikliuką išspausdino kaipmat, bet mane po to ilgai persekiojo gilus gėdos jausmas.“ (Panavas, 255 p.)

Vis dėlto viltis, tikėjimas, žmogiškas orumas išlieka net didžiausio siaubo, skurdo ir mirties akivaizdoje. Išsaugomas ir humoro jausmas, ir gebėjimas vertinti trumputes laimės akimirkas. Bronės Katinienės prisiminimuose svarbiausią vietą užima savęs, kaip mokytojos, realizavimo tema. Atsidavimas, pasiaukojimas mėgstamam darbui, nuoširdi meilė savo mokiniams, rūpestis dėl jų ateities persmelkia tekstą nuo pradžios, kuomet autorė dar nesulaukusi aštuoniolikos peržengia pradinės mokyklos slenkstį, iki galo, kai prisimenama paskutinė mokytojos darbo diena prieš išeinant užtarnauto poilsio:

“Mano pirmokėliai visai gražiai stiebiasi, kelia galveles aukštyn lyg ta smilga pavasarį. Jau ir paskaito, padeklamuoja, papasakoja – gražu klausyt, kaip tas švepliukas atsargiai dėlioja žodžius, kad tik visus garsus aiškiai ištartų.” (Katinienė, 124 p.);

„Geri buvo mūsų vaikai, stropūs ir visa suprantantys. Vėliau ant jų pečių gulė visa tautos ir žmogaus išlikimo našta. Jie prašviesindavo klaikias mūsų gyvenimo dienas, pažadindavo norą ieškoti išminties, grožio ir gėrio versmės. Mokiniai mus mylėjo, o mes už juos galvas dėjome, saugojome, kad negandos neužkluptų, jų jaunų dienų nesuniokotų.“ (Katinienė, 270 p.)

Petras Panavas savo gyvenimo istoriją skaudžios istorinės realybės kontekste kuria pasitelkdamas išraiškingą ir šmaikštų žodį. Tekste nevengiama žmogiškosios fiziologijos aprašymų, tačiau tapomi vaizdai – verti grožinės literatūros:

„Pritvinkęs nubėgau į daržinėlę, pristatytą prie tvarto, atlikti trumpo reikalo. Iš tarpuvarčio įstrižai smigo ryto spindulys, į kurį ir nusitaikiau. Žiūrėdamas į virš galvos pakibusį gražų voratinklį ir jame lakstantį vorą, klausiausi kaip iš manęs trykšta smagi srovelė ir šlama prie daržinės augančioje žolėje, kaip kvaksi ir kudakuoja vištos, kaip prie šulinio skamba kibiras, kaip prunkščia tėvo delnu tapšnojamas arklys, kaip iš visų pusių sklinda kitokie garsai ir pusgarsiai, vienas už kitą gražesni.“ (Panavas, 55 p.)

Erotizmo ir (auto)ironijos prisodrinti epizodai, paprastai nebūdingi vyresnės kartos lietuvių rašytojams, taip pat suteikia tekstui žavaus savitumo.

Panavas įtaigiai ir taikliai kuria įvairių gyvenimo kelyje sutiktų žmonių portretus. Su didžiule pagarba ir dėkingumu aprašomi mokytojai, dėstytojai (Katinienės ir Anskaičio tekstuose – taip pat), šmaikščiai, tačiau nuoširdžiai ir šiltai kalbama apie savo kolegas ir mokinius, be pagražinimų ir nutylėjimų vaizduojami žinomi politikai. Autoriaus susitikimams su iškiliomis Lietuvos kultūros asmenybėmis – Antanu Miškiniu, Pauliumi Širviu, Kazimieru Vasiliausku, Leonardu Grudzinsku ir kitais – palikti atskiri prisiminimų knygos skyriai.

Tuo tarpu Antano Anskaičio žurnalistinės memuaristikos rašymo intencija – ne tik užrašyti prisiminimus apie savosios „neramių laikų kartos“ gyvenimą, bet ir perduoti jaunajai kartai turtingą žurnalistinio darbo patirtį:

„Teko susidurti su daugeliu vadovų, aukštų pareigūnų, gudrių, išmintingų, kuklių, garbėtroškų, pasipūtėlių, šiek tiek pažinti, o kartais ir apibendrinti jų darbo patirtį. Pagaliau teko pajusti ir rūmų intrigų skonį. Nesistengiu vertinti, būti teisuoliu. Tačiau praeitis, ypač valdymo, labai susijusi su dabartimi.“ (Anskaitis, 100 p.)

Lakoniškas, tačiau argumentuotas ir nuoseklus kalbėjimas, faktinės medžiagos ir iliustracijų gausa liudija autoriaus žurnalistinį profesionalumą.

Memuarinė literatūra, kurioje susitinka, susipina, pasikartoja atskirų žmonių būties fragmentai, atsiskleidžia jų gyvenamosios epochos socialiniai, kultūriniai ir istoriniai kontekstai, leidžia tūlam skaitytojui prieinama ir patrauklia forma skaityti Lietuvos istoriją. Istoriją, kurios svarbia dalimi esame kiekvienas...

Autorė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute