Straipsnyje „Kultūros atmintis ir literatūra: sampratos, sąveikos, perspektyvos“[1] aptariau, kaip šiandien apibrėžiama kultūros atmintis ir kad jai priskiriami žanrai, temos, stiliaus bei literatūrinės kalbos ypatumai, o taip pat įvaizdžiai, literatūrinės biografijos veikia šiandieninę literatūrą. O šiame tekste aptarsiu, kokiais būdais šiandieninės patirtys – vardai, veidai, vietos, įvykiai – gali tapti kultūros atminties dalimi. Kitaip tariant, kaip galima literatūros dėka įsirašyti į kultūros atmintį.

Vienas iš svarbiausių būdų – vadinamasis metoniminis intertekstualumas[2]. Tai kultūros atminties tyrinėtojos Renate Lachmann sąvoka. Metoniminio intertekstualumo principas  – vieno reiškinio ar žodžio reikšmė perkeliama kitam. Tai reiškia, kad lyginant ir tapatinant atskleidžiamas koks nors šiandienos įvykio ar asmens panašumas su chrestomatiniu, kultūroje gerai žinomu įvykiu ar įvaizdžiu. R. Lachmann išsamiai aprašo, kaip „Dieviškosios komedijos“ autoriaus Dantės Aligjerio išvarymas iš Florencijos Osipo Mandelštamo eilėse prilyginamas paties O. Mandelštamo ištrėmimui į Voronežą[3] ‒ poetas taip nubaustas už eiles, kuriose pašiepė Josifą Staliną, aprašė jo smurtą. Tokia situacija sukuria vadinamą antrininkiškumą – dubliavimo, atkartojimo, ataidėjimo efektą: Voroneže O. Mandelštamas tarsi kartoja Dantės kelią, rusų poeto tremčiai suteikiama Dantės tremties reikšmė. Kadangi O. Mandelštamo eilėraščiai tapo kanoniniais, jo  tremties pasakojimas rusų kultūroje glaudžiai susisiejo su Dantės likimu.

Įdomus tokio metoniminio intertekstualumo lietuvių poezijoje pavyzdys – Sigito Parulskio eilėraštis „Gardas“[4]. Čia mezgamos sąsajos tarp skirtingoms literatūroms (lietuvių ir rusų) priklausančių poetų – S. Parulskio, Aido Marčėno ir O. Mandelštamo ‒ literatūrinių biografijų. Šis eilėraštis atskleidžia, kaip stipriai tuo metu jaunajai kartai priskiriamų poetų S. Parulskio ir A. Marčėno tiek poezija, tiek biografijos įtakotos vadinamųjų poetinių tėvų. Vienas jų – minėtas O. Mandelštamas.

Kaip teigiama paantraštėje, eilėraštis parašytas po viešnagės pas „bičiulį poetą Aidą“. Lietuvių literatūros kontekstus išmanantis nesunkiai atspės, koks „Aidas“ turimas galvoje – tai, be abejo, A. Marčėnas. Tuo tarpu „Gardo“ kalbantysis šios nuorodos dėka gali būti identifikuotas kaip Aido draugas – pats S. Parulskis[5]. Poetinę situaciją sudaro du – eilėraštį pradedantis ir baigiantis – klausimai. Pirmasis: „Kiek dar liko draugų?“. Antrasis: „Kas poezija man?“. Kaip vėliau paaiškėja, šie klausimai susiję: poetiniai draugai ir poetiniai tėvai, t. y. poetai, iš kurių semiamasi įkvėpimo, leidžia apsibrėžti asmeninę poezijos sampratą.

Kas gi tie „draugai“, besiblaškantys hermetiškoji erdvėje – gardą primenančioje literatūroje? Be minėto Aido, tai poetai Antanas Ramonas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, taip pat ir O. Mandelštamas. Kas juos visus sieja? Visų pirma, kiekvieno poezijai (o kai kurių ir gyvenimams) būdinga nebūties, mirties tema: A. Ramonas ir O. Mandelštamas – pernelyg ankstyva mirtimi mirę poetai, A. Nyka-Niliūnas – emigravęs poetas, o sovietmečiu iš Lietuvos emigravę menininkai buvo laikomi „mirusiais“. Tuo tarpu Aido vardas skambesiu prilyginamas Hadui, mirusiųjų pasaulio valdovui. Į šių poetų-draugų kūrybą, tapusią S. Parulskio eilėraščio pagrindu, nurodoma pasitelkiant jų poezijai ir literatūrinėms biografijoms būdingus vaizdinius: O. Mandelštamo atveju – telefono, mirusių balsų, kailiadirbio, A. Marčėno – aido, A. Ramono – mirties nukritus nuo Lietuvos rašytojų sąjungos laiptų istorija.

Vis tik pagrindinė dialogo figūra, svarbiausias draugas – A. Marčėnas. Į jį nurodo ir S. Parulskio eilėraščiui būdingas intensyvus at(si)kartojimas. Tai viena pagrindinių A. Marčėno poetinių priemonių ir jo „poetinės asmeninės mitologijos“ – būti „kadai ištarto žodžio aidu“ – elementas bei eilėraščių tema. Imituojant šią priemonę Parulskio tekste ataidimos A. Marčėno eilėraščių frazės, tapusios nebeištrinama kalbančiojo sąmonės ir atminties dalimi. Pavyzdžiui, „Gardo“ eilutė „gėrėm kavą tarsi degtinę – Pilies g., prišnerkštoj poetizmų pily“ baigiama A. Marčėno eilėraščio „Aš sėdėjau prie knygos“ paskutiniosios strofos simboliniu vaizdiniu: „Aš gyvensiu pily. Nebegrįšiu į žemę daugiau“[6]; frazė  „ar prisimeni: nuotaką žiemą į mirtį pavasaris vedas“ – A. Marčėno eilėraščio „Nuotaka“ pirmosios strofos parafrazė („tavo nuotaka mirė mirtis / tavo nuotaką veda / į giliąsias sritis / jos širdis verčiama ten į ledą“[7]). Tokiu būdu S. Parulskis savo eilėraštyje pakartoja ir į suvokėjų atmintį kaip itin svarbų įrašo tiek A. Marčėno vardą, tiek jo poeziją.

Ir cituotas A. Marčėno eilėraštis „Aš sėdėjau prie knygos“, ir „Nuotaka“ priklauso ars poetica žanrui – šio žanro tekstuose poetai svarsto, kas gi jiems yra, kuo svarbi poezija. Ir S. Parulskio „Gardas“ įsitraukia į polemiką dėl poezijos apibrėžimo. Tačiau toks apibrėžimas „Garde“ įmanomas tik polemizuojant su kitais. Pavyzdžiui, A. Marčėno atsakymas „Laikinumas terbos ir karūnos.“ (eil. „Aš sėdėjau...“ parafrazė)  S. Parulskiui leidžia formuluoti asmeninę laikyseną: „kas poezija man, ‒ nei terbos, nei karūnos, nei balno, nei kardo / baigias lapas ‒ tik kruvinos lūpos užu švytinčio Viešpaties gardo“. Tačiau tai dar ne viskas – atskleidęs savo ir A. Marčėno poetinį artimumą, S. Parulskis žengia toliau ir atskleidžia marčėniškosios laikysenos artimumą O. Mandelštamo poezijai. Tokiu būdu įvyksta dvigubas perkėlimas, įsteigiama dviguba poetinė giminystė: S. Parulskio įkvėpėjas ir dialogo partneris – A. Marčėnas, o pastarojo – O. Mandelštamas.  

S. Parulskis „Garde“ cituoja O. Mandelštamo eilėraščio „Leningradas“ (1930) eilutę: „tarsi koks Mandelštamas – ja jieščio nie chočiu umieratj...“. Šį autobiografinių faktų prisodrintą  eilėraštį rusų poetas parašė grįžęs po kelionės į Kaukazą. Pagrindinis kūrinio leitmotyvas – pasikeitusi Rusijos sociokultūrinė situacija, svetimu tapęs Leningradas, persekiojimų ir susidorojimų grėsmė. Be to, „Leningradas“ priklauso O. Mandelštamo ir Boriso Pasternako poetinių dialogų, kuriuose abu savaip aprašo žiaurią stalinistinės epochos realybę ir (ne)prisitaikymo prie jos galimybes, tekstų grupei[8]. Taigi, S. Parulskio „Gardas“ „pasiskolina“ ir  O. Mandelštamo eilėraščio temą (poeto situacija negailestingais „naujaisiais laikais“, poetinių draugų, bendraminčių svarba), ir kartu dubliuoja eilėraščio rašymo situaciją – dialogą tarp dviejų vienas kitą suprantančių, vienas kitam artimų poetų. 

Aido ir O. Mandelštamo „giminystė“ atskleidžiama žodžių žaismu Hadas / aidas / adas (rus. ад – pragaras). Šis žodžių žaismas taip pat nurodo ir į abiems poetams būdingą sąskambių pomėgį. Kita paralelė – S. Parulskio eilėraštyje cituojamo O. Mandelštamo eilėraščio pavadinimas: ir O. Mandelštamas, ir A. Marčėnas savo literatūrines biografijas sieja su Leningradu, kuriam priskiriama nebūties ar mirusiųjų miesto semantika[9]. Tokiu būdu aktualizuojamas glaudus jaunų poetų ir kanoninio rašytojo O. Mandelštamo ryšys. Būtent  A. Marčėnas ir O. Mandelštamas, atmintyje saugomi jų eilėraščiai ir gyvenimų istorijos leidžia atsakyti į klausimą  „Kas poezija man?“. Vis dėlto, kitaip nei vyresniems poetams, S. Parulskiui poezija – ne aidėjimas, o klyksmas iš skausmo.

Sąsajos, panašumai su kanoniniais autoriais ir jų poetinėmis programomis ‒ ne vienintelis būdas įžengti į kultūros atmintį. Kartais gali užtekti sugestyvaus dviejų tekstų (ir dviejų autorių) dialogo, kuriame iš skirtingų pozicijų pasakojama ta pati istorija. Būdama kultūros atminties dokumentu, literatūra tokią kelis kartus skirtingai pakartotą istoriją išsaugo kaip tai, ką kiekvienas skaitytojas gali rekonstruoti ir tokiu būdu ne tik atgaivinti, bet ir įsiminti. Pavyzdžiui, kiekvienas iš mūsų galime rekonstruoti keistos meilės, ugdymo(si) ir išsiskyrimo istorija, aprašytą Neringos Abrutytės poezijos rinkinyje Iš pažintis (1997) ir Jurgio Kunčino romane Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis (1997). Šis romanas priskiriamas roman à clef, arba romano su raktu žanrui. Tai romanas su užuomina, potekste: kūrinyje tikri asmenys ir įvykiai persipina su pramanytais, fantastiniais. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar istorija tarp N. Abrutytės eilėraščių kalbančiosios ir J. Kunčino romano protagonisto Chorche-Motiejuko atkartoja pačių autorių biografijas, ar visiškai pramanyta. Kad ir kaip būtų, kelis kartus literatūros kūriniuose pakartota ji tampa kultūros atminties dalimi.

N. Abrutytės poezijos rinkinys ir J. Kunčino romanas išleisti tais pačiais 1997 metais, taigi nei vienas, nei kitas autorius nerašė savo kūrinio kaip atsako į kitą tekstą. Tačiau J.  Kunčino romane yra kelios nuorodos į debiutinį N. Abrutytės rinkinį Rojaus ruduo (1995) – savaip perrašomos tam tikros poetinės situacijos, temos. Taigi tarp kūrinių mezgamas dialogas. Vis tik pagrindiniai istoriją rekonstruoti leidžiantys ženklai slypi 1997 m. knygose.

N. Abrutytės „Eilėraštyje netgi su moralu“ minimas keistas vardas, kurį kalbančiajai kažkas sugalvojo: „man pradžioj sugalvojo netgi kitą vardą / iš keturių raidžių – vadino NABĖ“[10]. Po šiuo vardu slypi pačios autorės vardo ir pavardės pirmosios ir paskutinioji raidės: Nabė – Neringa ABrutytĖ. O šį vardą sugalvojo minėtas J. Kunčino romano pasakotojas, prisistatantis kaip Nabelės – jaunos neurotiškos poetės –  globėjas: „Buvau pasiryžęs nukakti į Užupį ir surasti ten Nabelei urvą žiemoti, taip buvau jai pažadėjęs. Norėjo pigaus, bet atskiro būsto, kad galėtų priiminėti svečius, kartais ir mane. Svajojo įkurti legalų – dabar viskas legalu! – poezijos saloną su dirbt. performansais, tikrom raudom, krauju ir ašarom“[11].

Iš tiesų J. Kunčino romanas prasideda Nabele, pastangomis rasti jai saloną, ir baigiamas šio uždavinio įgyvendinimu – jaunai poetei atitenka „Blanchisserie“ (Skalbykla Užupyje). Tik įvykdžius šią užduotį pasakotoją išsiveda Grand Trix – gyvenimo moteris, kuri kartu yra ir mirtis. Taigi, nepaisant personažų gausos, Nabė (greta pasakotojo) yra J. Kunčino romano centrinė ašis: gausu jos būdo, išvaizdos, nuotykių aprašymų, o taip pat jai skirtų pamokymų, kaip gyventi, rašyti ir t. t. Apskritai J. Kunčino Blanchisserie galima būtų vadinti savotiška Nabės auklėjimo ir ugdymo istorija.

N. Abrutytės poezijoje ir J. Kunčino romane nuolat savaip interpretuojamos tos pačios istorijos. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Das Nibelungenlied“ kalbančioji svarsto – „ar drįsiu nukniaukt iš knygyno tą knygą / ir, mylimasis mano, tau padovanot“[12]. O J. Kunčino romane Nabė prisipažįsta šią knygą jau pavogusi: „Esu jam dovanojusi Nybelungų giesmę“ – prodainiu ištarė balsas palubėje [...] tas balsas buvo labai panašus į Nabelės, kuri tikrai man kažkada be jokios progos dovanojo Giesmę“[13]. Arba: N. Abrutytės poezijos kalbančioji prisimena – „seneli seneli kodėl tavo tokios / įraudusios akys / prie megztinio tau tinka / barzda – pražilėjusi vilna / avies iš Nepalo – bebučiuojant / pipiras aptiktas joje / mano tėve – esi panašus į senelį // tu nesi man tiesa nesi man kelias“[14]. O Chorche-Motiejukas prisimena, kad Nabelė rašė apie „ornamentuotą lyriką apie pipirą mano barzdoje, apie nepališką mano puloverį“[15].

Vis dėlto Nabės ir Ch. Motiejuko santykis abiejų rašytojų tekstuose interpretuojamas skirtingai. J. Kunčino romane Nabelės ugdymo istorija interpretuojama kaip mokytojo ir mokinės santykis su romantiniu atspalviu.  Ch. Motiejukas Nabelę moko, lavina, parašo jai recenziją Bitės premijai gauti, net parūpina Saloną. Vis dėlto nuolat primenama, kad Nabelė jauna, nepatyrusi, kad jai reikia globos ir net priežiūros.

Tuo tarpu N. Abrutytės poezijoje svarbiausia tema tampa išsiskyrimas su mylimuoju ir mokytoju, kuris neretai įgyja ir simbolinio tėvo įvaizdį. Pirmuosiuose poetės rinkiniuose steigiamas at(si)siejimo naratyvas: nors seno, išmintingo ir kartu kiek gašlaus, chtoniško vyro figūra yra tėvas ir mokytojas, bet santykis su ja ambivalentiškas. Nuolat kartojama –  „nesi man tiesa, nesi man kelias“; „aš nebuvau tau skirta“ ir pan. Kita vertus, visiškas atsiribojimas nuo tėvų-mylimųjų ir mokytojų iš tiesų įvyksta tik naujausioje poetės knygoje Atostogos (2017). O iki tol nelaimingos meilės, maišto prieš stiprius vyrus-tėvus schema vis pasirodo, keičiasi tik veikėjai.  Nes būtent taip steigiama savoji maištaujančios moters-dukros poetinė tapatybė. Skirtingai nei S. Parulskiui, adoruojančiam ir parafrazuojančiam poetinius tėvus – savojo įkvėpimo šaltinius, N. Abrutytei simbolinė vyro-tėvo figūra reikalinga tam, kad būtų prieš ką maištauti, nuo ko atsiriboti.

____________________________

[1] http://www.skaitymometai.lt/index.php?-648783323

[2] Bendriausia prasme intertekstualumas nusako tekstų ryšius, atsirandančius, kai viename kūrinyje cituojami, parafrazuojami ir pan. kiti kūriniai.

[3] Renate Lachmann, Memory and Literature. Intertextuality in Russian Modernism, translated by Roy Sellars and Anthony Wall, Minneapolis; London: University of Minnesota Press, 1997, p. 244.

[4] Sigitas Parulskis, Mortui sepulti sint, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 25‒26.

[5] Šią prielaidą patvirtina ir atsakomasis „Sigiui“ dedikuotas A. Marčėno eilėraštis „kaip ir man parašyti ką nors, štai Sigis 7MD eilėraštį trenkė...“, A. Marčėnas, Vargšas Jorikas, Vilnius: Vaga, 1998, p.126‒128.

[6] A. Marčėnas, Dulkės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993, p. 49-50.

[7] A. Marčėnas, Dulkės, 1993, p. 102.

[8] Александр Жолковский, „Сохрани мою речь, — и я приму тебя, как упряжь: Мандельштам и Пастернак в 1931 году“, Звезда 4, 2012. Prieiga internetu: http://magazines.russ.ru/zvezda/2012/4.

[9] Pavyzdžiui, A. Marčėno eilėraštis „Sena nakvynė Leningrade. Improvyzas“, A. Marčėnas, Vargšas Jorikas, Vilnius: Vaga, 1998, p. 134–136).

[10] Neringa Abrutytė, Iš pažintis, Vilnius: LRS leidykla, 1997, p. 29.

[11] Jurgis Kunčinas, Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis, Vilnius: Tyto alba, 1997, p. 7.

[12] N. Abrutytė, 1997, p. 27.

[13] J. Kunčinas, 1997, p. 81.

[14] N. Abrutytė, 1997, p. 31.

[15] J. Kunčinas, 1997, p. 12.