Apie Liudmilos Ulickajos apysaką „Sonečka“; apie neįtikėtiną rašytojos lemtį

Ar jums patinka Maskva?

Ar gali patikti Maskva ne maskviečiui? Ypač šią, 2010 metų vasarą, kai Maskvoje ir jos apylinkėse rusena durpynai, kuo tikriausia žodžio prasme dusindami ir Rusijos sostinės gyventojus, ir svečius.

Taip. Gali patikti. Net labai.

Neįmanoma neįsimylėti tos Maskvos, kurią randame knygose.

Ne visose knygose. Kur ten...

Bet Antono Čechovo ir Liudmilos Ulickajos Maskva – neapsakoma. Neapsakomas ir jausmas: skaityti Čechovą. Arba Ulickają... Štai citata:

Vos tik išsiritusi iš kūdikystės, Sonečka pasinėrė į skaitymą. Vyresnysis brolis Jefremas, šeimynos aštrialiežuvis, nuolatos kartodavo tą patį, seną kaip pats gyvenimas pokštą:

– Nuo besaikio skaitymo Sonečkos užpakalis pasidarė panašus į kėdę, o nosis – į kriaušę.

Mielai savo pasakojimą apie Liudmilą Ulickają pradėčiau pabrėždama: štai citata iš jos pirmojo, debiutinio kūrinio – iš apysakos „Sonečka“. Štai pirmieji sakiniai tos knygos, kuri privertė apstulbti visą pasaulį.

Tai būtų ir tiesa, ir melas.

Liudmilos Ulickajos debiuto metus įvardinti nėra lengva. Kuo įvairiausi šaltiniai pateikia skirtingiausias datas. Pirmasis publikuotas kūrinys, regis, buvo ne „Sonečka“. 1991 metais žurnale „Ogoniok“ pasirodė „Bronka“. „Sonečka“ – kiek vėliau, žurnale „Novyj mir“.

O knygos?

Keista ar ne, bet Rusijai Liudmila Ulickaja tapo įdomi tik tada, kai jos knygas pradėjo leisti Prancūzijoje. Pirmiausia – apsakymus „Vargšai giminaičiai“ (tarp jų buvo ir debiutinė „Bronka“), kiek vėliau – pagaliau! – pasirodė apysaka  „Sonečka“.

O jau tada atsibudo ir Rusija...

Vienaip ar kitaip, Liudmilos Ulickajos biografijoje „Sonečka“ įrašyta ryškiausiomis raidėmis.

Ir ne tik biografijoje.

Didžioji dalis rusų bibliografų savo sąrašus pradeda nuo „Sonečkos“ – tikėkime jais.

1992 metai – tai ta data, kai imta daug ir garsiai kalbėti apie Liudmilą Ulickają, gimusią 1943 metais Baškirijoje.

Debiutas itin vėlyvas. Itin sėkmingas. Ir mįslingas.

Liudmila Ulickaja – biologė. Genetikė. Iš mokslino instituto ją pašalino už knygas – skaitė ne tai, ką rekomendavo Sovietų sąjungos ideologai. Ir ne tik skaitė. Dar ir platino.

Genetikė keletą metų dirbo žydų kameriniame teatre, vėliau bendradarbiavo su daugybe kitų teatrų – rašė pjeses, inscenizavo.

Taigi, ne naujokė literatė, anaiptol ne.

Kada užrašė pirmąsias „Sonečkos“ ar „Bronkos“ eilutes? O kada sumąstė siužetą?

Jai vienai težinoti. Vėlyvi debiutai visada paslaptingi. Ulickajos – itin.

„Sonečką“ pamilau nuo pirmųjų sakinių. Neįmanoma nepamilti jaukaus, santūraus teksto; taip, itin santūru, bet sodru. Net kvapai juntami – nuo kotletų iki dailininko dirbtuvės.

Reta knyga: paskaitai, ir nori grįžti į pradžią. Praeina mėnesiai, gal net metai, o „Sonečkos“ reikia ir vėl.

Reikia grįžti pas tą keistąją bibliotekininkę, pas jos vyrą dailininką, pas vyro meilužę Janą. Pas...

Neapsakomai traukia Liudmilos Ulickajos pokario Maskva – dar jauki, dar žalia, dar slaptinga.

Ne mažiau nei apysaką „Sonečka“ myliu apsakymų rinkinį „Vargšai giminaičiai“. O, tie Rusijos žydai, tie vaikyti ir guiti žmonės...

Neužguiti. Sklidini temperamento. Retsykiais – nepakenčiami, bet nepakeičiami. Vieninteliai. Nepakartojami.

Kokios meilės istorijos, kokios draugystės ir bičiulystės, kokia...

... Maskvos trauka, taip...

Retsykiais mėgstu tą miestą. Einu per jį, einu, einu – uodžiu praeities likučius. Tebėra ten keisčiausių namų; tebėra ir žmonių – jie dvelkia, jie kvepia Ulickajos pasauliu.

Esu skaičiusi ir Liudmilos Ulickajos pjeses. „Rusiška uogienė“ – subtilus, išmintingas Antono Čechovo komedijų (juk rašė jis komedijas...) pastišas, gal persakymas.

Toje „Rusiškoje uogienėje“ klimpsta ir „Trys seserys“, ir „Vyšnių sodas“. Dabartis painiojasi su praeitimi, painiojasi ir pinasi, sušvyti kitomis spalvomis.

Skaityti Ulickają gera.

Ieškoti jos bibliotekose – liūdna. Liūdna, nes nėra.

Ustinovos – kiek nori. Ne prasčiausia rašytoja, anaiptol, bet pasirinkusi, deja, vieną kurpalį: jos detektyviniuose romanuose per stipri, per ryški vargšės mergaitės linija – ta mergužėlė anksčiau ar vėliau sutinka oligarchą. Visam gyvenimui.

Nepainiokime Ustinovos ir Ulickajos.

Jos rašo kitaip. Kita kalba. O ir tikslai – kuo skirtingiausi.

Į saldžias gelmes, į tamsias alėjas mus lydi Liudmila Ulickaja.

Nudžiugau Ignalinos viešojoje bibliotekoje atradusi Liudmilos Ulickajos romaną „Kukockio kazusas“ (iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis). Gal ir ne pats patraukliausias pavadinimas, gal ir rašytojos nuovargis kai kuriuose puslapiuose kiek juntamas, bet...

Nuo kai kurių detalių įmanoma svaigti – ypač jei esate naktiniai žmonės, o gal ir atostogas mėgstate leisti mieste?

Pradėjusi šį pasakojimą nuo citatos, citata ir baigsiu – šį kartą iš „Kukockio kazuso“:

Lėta vėlyva vasara baigėsi dideliais rugpjūčio karščiais. Tania antras mėnuo gyveno keistą naktinį gyvenimą, vis labiau įsitraukdama. Vienišų pasivaikščiojimų biografija plėtėsi. Ji išvaikščiojo senąją skersgatvių Maskvą, ypač pamėgo Zamoskvorečję su jos neaukštais pirklių namais, sodeliais ir netikėtai iškilusiais kadais nugriautų dvarininkų namų sargybiniais – senų medžių eile. Dažnai bastėsi Patriaršyje Prudy rajone, tyrinėdama klaidžią pereinamųjų kiemų raizgalynę. Ji mėgo ateiti prie Polocko namų Triochprudno skersgtavyje, kuriuos kadaise statė jos prosenelis, iš Šechtelio namo pusės, apsukti jį iš kairės ir baigti savo žygį prie tvenkinių paryčiais, snausdama ant mėgstamo suoliuko iš Bolšoj Patriaršyj skersgatvio pusės.

Naktiniai žmonės, su kuriais ji kartais susipažindavo, buvo visiškai nepanašūs į dieninius žmones, kurie vaikštinėjo gatvėmis šviesiu paros metu.

Gintarė Adomaitytė