Latvių literatūra nėra iš tų užsienio šalių literatūrų, kurios daugiausia verčiamos į lietuvių kalbą, vis dėlto latvių rašytojai ir jų kūryba žinoma Lietuvoje. Seniausias vertimas – beje, pasirodęs ne Lietuvoje, o JAV – buvo Janio Akuraterio (Jānis Akuraters) apysaka Žmogus (Plymouth: Vienybė, 1907). Ir apskritai pradžioje nemažai šių tekstų leista už Lietuvos ribų – JAV, Latvijoje, Baltarusijoje.

 Po nepriklausomybės atkūrimo, nuo 1990 m. iki 2007 m., išleistos 45 latvių autorių grožinių kūrinių vertimų į lietuvių kalbą knygos. Susidomėjimas latvių literatūra Lietuvoje buvo smukęs šio laikotarpio viduryje. Štai 1995, 1999 ir 2002 metais neišėjo nė vienas vertimas, o 2000, 2001 ir 2003 metais vos po vieną knygą (čia neatsižvelgiama į periodikoje spausdintus vertimus). Pastaruoju metu vertimų skaičius didėja (plg.: 2005 m. išverstos 5, 2006 m. – 6, o 2007 m. – jau 8 knygos). Savaime suprantama, kad leidimo data ne visada atspindi tikrąją padėtį – tiesiog kai kurie vertimai gali ilgiau užsigulėti vertėjų ar leidyklų stalčiuose. Todėl suabsoliutinti minėtų skaičių nereikėtų, vis dėlto negalima nepastebėti tam tikrų tendencijų. Svarbu paminėti ir faktą, kad latvių grožinė kūryba populiarinama ir tarp neregių, leidžiami vertimai ir Brailio raštu, taip pat knygos įgarsinamos, tačiau apie jas šioje apžvalgoje nekalbama.

Apžvelgiamuoju laikotarpiu daugiausiai išleista prozos kūrinių – net 33 knygos, o poezijos – tik 3, dramų – 1. Tiesa, pasirodė ir kelios knygos, kuriose sudėta kartu poezija ir drama arba proza ir poezija. Taip pat išleistos ir 5 liaudies pasakų knygos. Darosi populiaru vienoje knygoje šalia verstinio teksto pateikti tekstą originalo kalba. Pasirodė dvi tokio pobūdžio poezijos rinktinės: Uldžio Bėrzinio (Uldis Bērziņš) Vabzdžių žingsniai. Kukaiņu soļi (1997) ir Knuto Skujenieko (Knuts Skujenieks) aš esu toli viešėjęs / es pabiju tālos ciemos (2004).

Apžvelgus versti pasirinktus latvių kūrinius pagal jų parašymo metus, matyti, kad vis dažniau verčiama naujausia latvių literatūra. Pastebėtina, kad visai neseniai latvių kalba išleista knyga jau būna verčiama į lietuvių kalbą, pvz., Laimos Muktupavelos (Laima Muktupāvela) romanas Šampinjonu derība (2002; liet. Pievagrybių testamentas. 2003), taip pat šios rašytojos antrasis romanas Cilpa (2003; liet. Kilpa. 2006), Ingos Abelės (Inga Ābele) Uguns nemodina (2001; liet. Ugnis nepabudins. 2007), Nuoros Ikstenos (Nora Ikstena) Jaunavas mācība (2001; liet. Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas. 2004), Jurio Zvirgzdinio (Juris Zvirgzdiņš) Tobiasa blēņu stāsti (1999; liet. Tobijo paistalai. 2006) ir pan. Tačiau šis faktas nėra laikytinas norma: verčiami ir anksčiau rašyti kūriniai.

Šiuo laikotarpiu tarp verčiamų kūrinių taip pat dominuoja proza. Vienintelė per šį laiką išleista drama – Maros Zalytės (Māra Zālīte) Margarēta (1999) (liet. Margarita. 2005) – įgijo populiarumą Lietuvoje dar prieš pasirodant knygai. Ją 2004 m. Panevėžio dramos teatre pastatė režisierius Albinas Keleras, o Margaritos vaidmens atlikėja Asta Preidytė 2006 m. buvo apdovanota už geriausią moters vaidmenį. Kalbant apie poetų kūrybą, tenka konstatuoti, kad nedidelis verstinės poezijos knygų skaičius rodo bendrus verstinių kūrinių leidybos dėsningumus ir šiandienos tendencijas mažiau domėtis poezija.

Tenka konstatuoti ir dar vieną faktą – per minėtą laikotarpį po keletą vertimų lietuvių kalba išėjo tik šešių latvių rašytojų. Tai Juris Rubenis, Laima Muktupavela, Regina Ezera (Regīna Ezera), Andris Purinis (Andris Puriņš), Ana Saksė (Anna Sakse) ir Karlis Skalbė (Kārlis Skalbe). Išleisti trys J. Rubenio esė knygų vertimai (liet. Dešimt Dievo įsakymų. 2004; 365 pasakojimai kiekvienai metų dienai: kelionė į Emausą. 2006; Aštuntoji diena. 2007), du Laimos Muktupavelos romanai (liet. Pievagrybių testamentas. 2003; Kilpa. 2006). A. Saksės ir K. Skalbės literatūrinių pasakų vertimai (ar jų rinktinės) pasirodo jau kaip pakartotiniai leidimai, pvz., A. Saksės Pasakos apie gėles (1966) lietuviškai pirmą kartą išverstos Onos Borutienės ir išleistos 1969 m., o 2005 m. pasirodė jų antrasis leidimas, savo ruožtu K. Skalbės pasakų rinkinio Aukso obelis vertimas pirmą kartą išėjo 1938 m. (jos verstos iš rinkinio Gaŗa pupa (1937)). R. Ezeros ir A. Purinio darbų vertimai yra dvejopi: po vieną savarankišką knygą (du į vieną knygą sujungti R. Ezeros romanai Prievarta. Išdavystė (1992; latv. Varmācība (1982) ir Nodevība (1984)) ir A. Purinio romanas Aukso voras juokiasi (1990; latv. Zelta zirneklis smejas (1981)) ir po vieną apysaką (novelę) rinkiniuose – R. Ezeros Keturios latvių apysakos (1990) ir A. Purinio Namas su kiškio ausimis (2001).

Analizuojant latvių grožinių kūrinių vertimus, taip pat išsiaiškinta, kokių rašytojų darbus renkasi jų vertėjai į lietuvių kalbą – ar pirmenybė teikiama šiuolaikiniams autoriams, ar didesnio dėmesio sulaukia latvių klasika. Tenka pripažinti, kad daugiausia versti XX a. antroje pusėje ir vėliau į literatūrą atėjusių autorių kūriniai (nustatyta, kad 18 latvių rašytojų gimę iki 1940 m., o 20 – iki 1970 m.). Be to, pastebėtina, kad moterų ir vyrų skaičius tarp autorių yra beveik vienodas. Tai rodo, kad nei amžius, nei lytis nėra lemiamas kriterijus pasirenkant vertimui grožinius kūrinius. Akivaizdu, kad svarbesnis yra temos aktualumas, knygos populiarumas Latvijoje ar dar kiti kriterijai, tikėtina, kad svarbus ir subjektyvus požiūris į kūrinį (jeigu tai ne užsakomasis darbas).

Taip pat tikėtina, kad svarbus grožinio kūrinio atrankos kriterijus yra tikslinė adresatų auditorija. Iš 45 knygų, išleistų per šį laikotarpį, 5 knygos yra vaikams ir jaunimui skirta proza. Viena iš knygų – tai novelių rinkinys jaunimui, į kurį sudėta 17 dešimties latvių rašytojų novelių. Lietuviškai rinkinys pavadintas Namas su kiškio ausimis (2001) – pavadinimui panaudota Dagnijos Zigmontės (Dagnija Zigmonte) novelė Māja ar zaķa ausīm. Dar versti tokie jaunimui skirti prozos kūriniai, kaip Andrejo Dripės (Andrejs Dripa) Auklėtojo užrašai (1990; latv. Kolonijas audzinātāja piezīmes (1975)), Vladimiro Kaijako (Vladimirs Kaijaks) Juodasis kamuolys (2005; latv. Melnais kamols-amols-mols), A. Purinio Aukso voras juokiasi (1990; latv. Zelta zirneklis smejas (1981) ir Mario Rungulio (Māris Rungulis) Širdelių salos (2006; latv. Sirsniņsalas (2005). Minėti vertimai skirti skirtingo amžiaus auditorijai. Vaikų ir jaunimo literatūrai galima priskirti ir 5 latvių liaudies pasakų bei 7 literatūrinių pasakų knygas. Paminėtina, kad versti ar pakartotinai išleisti ir seniai žinomų literatūrinių pasakų autorių kūriniai, tarp jų: A. Saksė (Milžino šauksmas. 1993; Pasakos apie gėles. 2005), K. Skalbė (Pasakos. 2007 – į rinkinį sudėtos 57 pasakos), Margarita Starastė (Margarita Stāraste) (Stebuklai žaliam darže. 1998), Imantas Zieduonis (Imants Ziedonis) (Spalvotos pasakos. 2006), ir iki šiol mažiau žinomų autorių (J. Zvirgzdinis, Tobijo paistalai. 2006) kūriniai.

Iki šiol pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į lietuviškai išleistų latvių grožinės literatūros kūrinių autorius, tačiau ypač svarbus yra vertėjų darbas, nes būtent vertėjai užsienio kalba parašytą kūrinį padaro suprantamą kitakalbiams skaitytojams. Minėtose 45 knygose randamos 30 vertėjų pavardės – daugelis jų vertė tik prozą arba tik poeziją. Daugiausiai šiuo laikotarpiu išleistų prozos knygų išvertė Renata Zajančkauskaitė – 11 (t. y. beveik ketvirtadalis visų vertimų), Dzintra Elga Irbytė – 6, Bronė Balčienė – 3, Arvydas Valionis – 3, po dvi knygas išvertė Veronika Adamonytė, Vilma Kaladytė ir Irena Sisaitė, kiti vertėjai – po vieną knygą. Savo ruožtu latvių poeziją lietuviškai vertė poetai Albinas Bernotas, Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, literatūrologas Kęstutis Nastopka ir kt. Latvių rašytojų ir poetų kūrybą Lietuvoje populiarina ir literatai, ir kalbininkai, ir pedagogai. Daugelis vertėjų turi filologinį išsilavinimą, taip pat yra kilę iš Latvijos pasienio, pvz., Vladas Braziūnas – iš Pasvalio, Renata Zajančkauskaitė – iš Biržų, o Bronė Balčienė ir Arvydas Valionis – iš Biržų rajono, Dzintra Elga Irbytė – iš Joniškio.

Įvairūs latvių grožinės literatūros kūrinių vertimai daugiausia leidžiami Vilniuje ir Kaune esančių leidyklų, tik viena kita knyga aptariamuoju laikotarpiu pasirodė kituose Lietuvos miestuose: Dagnijos Dreikos (Dagnija Dreika) ir J. Akuratero verstiniai leidiniai – Šiaulių universiteto leidykloje (atitinkamai Vėjo juokas ir Kumečio bernioko vasara – abi 2007 m.), Janio Poruko (Jānis Poruks) Perlų žvejys – leidykloje Saulės delta (1996). Iš viso per 18 apžvelgtų metų latvių autorių kūrinių vertimus Lietuvoje išleido 20 įvairių leidyklų, tarp jų 12 Vilniuje ir 5 Kaune. Įdomu tai, kad yra kelios leidyklos, kurių planuose latvių literatūra išlieka ne vienus metus, pvz., gana aktyviai apžvelgiamojo laiktarpio pradžioje ją leido leidykla Vyturys, kurios jau nebėra, taip pat leidykla Vaga. Ši leidykla tęsia pradėtą darbą, tačiau ypatingą susidomėjimą vertimais iš latvių kalbos rodo leidykla Alma littera.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, kad latvių grožinė literatūra verčiama į lietuvių kalbą, tačiau nepakankamai sparčiai. Tarp 45 nuo 1990 iki 2007 metų išėjusių vertimų knygų dominuoja prozos kūriniai, pastaruoju metu stebima tendencija versti naujus, neseniai latvių kalba parašytus kūrinius, o šioje srityje darbuojasi nuolatinių Latvijos literatūros ir kultūros populiarintojų – vertėjų būrys.

Regina Kvašytė