Toliau reikėtų minėti Lietuvos viešųjų bibliotekų rengiamus susitikimus. Kai kurių bibliotekų pastangos išsiskiria kaip nuoseklios ir sistemingos – Adomo Mickevičiaus bibliotekos Vilniuje, Ievos Simonaitytės bibliotekos Klaipėdoje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Panevėžyje, Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekos ir t. t. Daug literatūros skaitymų ir pokalbių rengia konkretūs kultūros židiniai: Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune, Vilniaus mokytojų namai, rašytojų organizacijos Kauno ir Klaipėdos skyriai (su partneriais), kiti literatų susivienijimai, leidyklos. Literatūrai skirtų vakarų matome Lietuvos muzikų rėmimo fondo renginių visumoje.

Rengia tokių susitikimų įvairaus lygio mokymo įstaigos, kultūros centrai, kartais kviečiasi rašytojus įmonės, įstaigos, organizacijos, klubai. Literatūrinių susitikimų Lietuvoje kasmet įvyksta kur kas daugiau nei metuose yra dienų.

Yra keletas kasmetinių renginių, pažeriančių visuomenei galimybę per trumpą laiką susitikti su daugybe rašytojų. Visų pirma tai Poezijos pavasaris, turintis ilgametes tradicijas, kintantis ir augantis. Per trejetą dienų susitikimų su autoriais didelę virtinę „paleidžia“ Vilniaus knygų mugė – tai jau Nepriklausomybės metų naujovė. Daug skirtingų renginių sukoncentruoja kiti festivaliai – Poetinis Druskininkų ruduo, Alytaus „Imbiero vakarai“, Panevėžio poetinė žiema ir t. t.

Daugelio rengėjų orientaciją galima apibūdinti taip: skleisti žinią apie dabartines literatūros pajėgas, supažindinti skaitytojus su rašytojų ir literatūros krypčių įvairove, palaikyti ir skatinti visuomenės dvasinius potroškius, suteikti bendravimo su menu malonumą. Suprantamas ir pagirtinas darbas.

Reikia išskirti tas pastangas, kurios sietinos su bendresniu supratimu apie nacionalinės bendruomenės būsenas, raidą, siekiamybes. Tai susitikimų ciklai, palaikantys gyvą santykį su literatūros klasikais. Tai diskusiniai pokalbiai. Tai apgalvoti išvykų maršrutai – į Vilniaus kraštą, kuriame lietuvių kalbos padėtis problemiška ir esama tautų bendravimo įtampų, į kaimynines valstybes – skleisti žinią apie Lietuvą ir jos kultūrą. Tai susitikimų su moksleiviais ir jaunuomene intensyvinimas. Kaip seniai siūlytą ir galų gale išsipildžiusį sumanymą reikia minėti literatūros ir meno pamokas mokyklose, kurias veda rašytojai ir kiti menininkai (tai Lietuvos meno kūrėjų asociacijos parengtas ir „pramuštas“ projektas, aprūpintas lėšomis).

Aptariamų susitikimų srautą paveikė ir veikia Skaitymo ugdymo programos projektai, koordinuojami Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, ypač buvusių Skaitymo metų pamokos.

Labiausiai paplitęs susitikimų formatas yra toks: vakaro vedėjas, rašytojas, kritikas, aktorius, dažnai skamba ir muzika. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad jis netikęs ar atgyvenęs. Viskas priklauso nuo skambančių žodžių ir kūrinių, nuo sukurtos atmosferos.

Kartu matyti, kad kai kurie šiandieniniai rengėjai stengiasi ieškoti naujų formų ir erdvių, Susitikimai su rašytojais rengiami restoranuose, kavinėse, sodybose, miesto kiemuose, apleistuose statiniuose, stotyse, bandoma ir visuomeninio transporto priemonėse. Tai gali plėsti matančiųjų ir girdinčiųjų lauką. Vis dažnesnis poeto ir muzikanto viešas bendradarbiavimas, ypatingas kūrinio atlikimas. Taip pat skaitomų literatūros kūrinių ekspromtinė arba iš anksto surežisuota vizualizacija, naujųjų technologijų panaudojimas.

Patys rašytojai kartais reaguoja į rengėjų sumanymus ir sprendimus, paprastai gailestaudami, kad vietos ar formos parinkimas „nesudarė sąlygų atsiskleisti“ ir pan. Būta tokių replikų ir svarstymų spaudoje, tačiau dažniausiai šios pretenzijos sukelia minčių apie nepasitenkinusio talento ambicijas, nes logikos ir argumentų trūksta. Tarkim, jeigu festivalio pradžios vakaras surengiamas iškilmingoje salėje ir pakviečiami skaityti visuomenei žinomi reprezentantai, – jis apkaltinamas kaip oficialus ir pompastiškas. Jeigu tokiam vakarui parenkama netikėta vieta ir sąmoningai „eksponuojami“ jauni rašytojai, sulaukiama replikos „nukišo literatūrą į tarpuvartę ir atidavė grafomanams“. Jeigu rengėjai pakviečia skaityti dešimtį autorių, jie rūsčiai barami žodžiais „ką galima per penkias minutes“, jeigu vos keletą – replika bus kitokia: „kaip galėjote neleisti poeto X, jis dabar ...“ ir t. t. Organizatoriai turėtų iš anksto apsišarvuoti atlaidžiu šypsniu genijai viską žino geriau ir ramiai dirbti savo darbą.

Kaip galėtume vertinti sumažėjusią publiką, jeigu lygintume su sovietmečiu? Pirma, anais laikais į susitikimus su rašytojais nemažai kas eidavo ne tiek dėl literatūros kaip meno, kiek tikėdamiesi išgirsti laisvesnį žodį, neretai taip ir atsitikdavo. Antra, komandinės sistemos laikais būdavo ir suvarytos publikos. Trečia, kultūrinių ir pramoginių renginių pasiūla tada buvo kur kas mažesnė, negu dabar. Žiūrint į tuos tris punktus ir suvokiant iš esmės pakitusią, dabartinę, padėtį, publikos mažėjimo priežastys darosi aiškios savaime. Reikėtų pridėti, kad vartotojų visuomenei literatūra išties rūpi mažiau, negu imperatyvas pragyventi, turtėti ir pramogauti.

Yra įvairiais laikais tekę būti literatūriniuose susitikimuose keliose Europos šalyse. Dvi–trys dešimtys klausytojų seniai ten norma. Pasaulio rašytojai, apsilankantys festivaliuose Lietuvoje, stebisi, kad mes publikos turime daug. Palyginimas mūsų naudai. Kol kas.

Literatūros kritiko linkėjimas literatūrinių susitikimų rengėjams paprastas: geriau mažiau tų susitikimų, bet geresnių. Rengėjams reikia turėti drąsos pasakyti tiesą: „Į Tamstos vakarą publika nesirinks“. Taip teks sakyti ne tik prastiems ar nepakankamai žinomiems rašytojams, bet ir išties talentingiems – tiems iš jų, kurių asmenybė ir kūryba neturi traukos ir populiarumo kibirkšties. Taip būna, ir nieko čia stebėtino; atsisakymas rengti viešą vakarą talentų nenuvertina, o kartais jiems net ir pagelbsti, apsaugo nuo nesmagumų.

Literatūros vakarų rengėjai, esu patyręs, dažnai labai jautrūs žmonės. Kadangi jaučiu pareigą išsakyti dar vieną kitą pastabą, dabar bijau, kad jau nebūsiu kviečiamas... Tad dėl viso pikto prisipažinsiu, kad rašydamas esu bjauresnis, negu bendraudamas ir dalyvaudamas. Taigi rašau toliau.

Pasitaiko formalumo, tingumo, požiūrio „atvažiuos ir išvažiuos“, projektėlis įvykdytas. O dabar juk nėra sunku, apsisprendus rengti susitikimą su rašytoju, rengėjo interneto svetainėje greta skelbimo pateikti žinių apie jį, apie knygas, pacituoti kritikų vertinimų, parinkti ištraukų, fotografijų, pasitelkti žiniasklaidą. Ar dažnai tai daroma? Galima atsikirsti: internete žmogus pats gali viską susirasti. Bet renginių pasiūla dabar didžiulė, ir vartotojų visuomenė, skubantys žmonės, geriau įsidėmi tai, kas paslaugiai paduota čia pat.

Periferijose rengiamų susitikimų įsisenėjęs kebelis yra vietinių literatūrinių pajėgų ilgos demonstracijos atvykėliams iš sostinės. Būna neretai ir neretai renginys nuo to prasideda. Atvykėliai, sutikę tą dieną atsitraukti nuo savo kūrybinio darbo, keliavę šimtą kitą kilometrų, iš anksto pagalvoję, ką sakys ir skaitys N miestelio žmonėms, gauna atlikusį pusvalandį, kurį trumpina lyg ir privalomi komplimentai vietiniams talentams. O jei atvykėlių keletas? Lieka penkios minutės atvažiavusiam iš Vilniaus į pajūrį...

Visai kas kita yra kūrybos vakaro prologas, kurį parengia kviečiančioji šalis. Kaip šviesų pavyzdį minėčiau Alytaus šv. Benedikto gimnaziją. Pakvietę pasirinktą rašytoją, gimnazistai parengia 10–15 min. literatūrinę muzikinę kompoziciją jo / jos kūrybos motyvais, kaskart originalią ir kitokią, ir taip prasideda literatūrinis veiksmas, sujaudinantis ir rašytoją, ir publiką.

Svarbu suvaldyti vakarą kaip visumą ir nenustumti jo centrinių figūrų į pakraštį. Esu matęs ne vieną literatūrinį susitikimą, į kurį dėl pagyvinimo ir paįvairinimo pakviečiamas muzikos kolektyvas. Pastarasis – neretai taip būna – pasiima tiek renginio laiko, kad rašytojas tampa mandagiai plojančiu klausytoju. Žinau, kad rengėjai paprastai tariasi dėl trumpo muzikinio intarpo, bet visa pakrypsta kitaip: jeigu jau dalyvaujame, susinešėme instrumentus, išrikiavome visą ansamblį, tai pasirodysime!..

Grįžkime, kaip straipsnio pradžioje žadėta, prie Rašytojų klubo. Štai žinia: 2011–2014 m. Rašytojų klubas surengė 1144 renginius, jie vyko ne tik klubo salėje, bet ir visoje Lietuvoje bei užsienio šalyse.

Išeitų bemaž po 290 renginių kasmet! Kokio dydžio institucija tai padaro? Direktorė, jos padėjėja, vairuotojas ir buhalterė. Iš kur lėšos darbams padaryti ir išsilaikyti? Iš projektų ir paraiškų atkaklaus teikimo ir gaunamos paramos.

Viskas atrodo neįtikėtina, bet taip yra. Galima būtų rašyti apie šį fenomeną, samprotauti apie Rašytojų klubą kaip apie Lietuvos rašytojų sąjungos veiklos viešąjį veidą (greta panašų vaidmenį atliekančios LRS leidyklos ir periodinių leidinių), bet šio straipsnio tema skatina pabrėžti ką kita. Sistemišką požiūrį! Aiškiai matyti, kad literatūriniai susitikimai rengiami suvokiant svarbiąsias kryptis. Kokios jos? Literatūrinės atminties, lituanistikos tradicijų ir paveldo puoselėjimas (klasikams ir didžiosioms sukaktims skirti vakarai). Ryškiausių dabarties kūrėjų populiarinimas (formuojami susitikimų ciklai, tarkim, Nacionalinės premijos laureatų autoriniai vakarai). Pastangos susieti krašto ir egzodo literatūrą kaip nacionalinę visumą. Sudaromos sąlygos pasireikšti jauniausiems rašytojams (vakarų ciklai, turintys suprantamus pavadinimus), tokiu būdu palaikant kūrybos tęstinumą ir kartų bendravimą. Tam tikrais laikotarpiais orientuojamasi į konkrečią auditoriją – kai kuriuos regionus, socialines ir amžiaus grupes, tarkime, moksleivius, vaikų globos namų auklėtinius. Be abejo, greta šių krypčių teka nenutrūkstantis literatūrinis gyvenimas – knygų sutiktuvės, sukaktuvių vakarai, pokalbiai apibrėžtomis temomis, kameriniai skaitymai.

Rašytojų klubas savo renginiais palaiko skirtingų menų bendrabūvį, telkiasi partnerius (mokymo ir mokslo įstaigas, savivaldybes, bibliotekas, muziejus, visuomenines organizacijas), užsitikrina žiniasklaidos dėmesį, nuosekliai reklamuoja renginius. Daugybę susitikimų rengia visoje Lietuvoje. Didžiausias visų matomas Rašytojų klubo darbas – surengti Poezijos pavasarį.

Susitikimų sisteminimas, aktualių sumanymų generavimas, vakarų ciklai – įsidėmėtina patirtis ir praktika, kurios galėtų pasimokyti kiti literatūrinių susitikimų rengėjai.

Baigiant.

Pabiri publicistiniai konstatavimai bei pasvarstymai literatūrinių susitikimų visumos, prasmės, rezultatyvumo negali atskleisti. O jie, kaip paplitęs, gyvuojantis, kintantis reiškinys, turėtų sulaukti analizės ir išvadų, galinčių paveikti procesą. Kultūros ministerijos sau keliamų užduočių išklotinėje yra pabrėžtas kultūros lauko tyrinėjimų reikalas, jam numatyta reikšminga lėšų suma. Tarp tokių tyrinėjimų galėtų atsirasti vietos ir literatūrinių susitikimų visumos analizei (juoba kad nemažą jų dalį remia ministerijos įsteigta Lietuvos kultūros taryba), kurios pradiniai veiksmai būtų faktų telkimas, apklausos, monitoringas. Taip galima būtų sulaukti išvadų, rekomendacijų, o gal ir plataus užmojo sumanymų, kurie paveiktų rengėjus, dalyvius, visuomenę. Staiga šmėstelėjo: kas nors pagalvos, kad skatinu „pakontroliuoti“. Ne, skatinu skatinti, palaikyti, kurti tobulėjimo prielaidas. Ką reikia – ir apdovanoti.