Kai pirmą kartą skaičiau Valdo Papievio romaną „Eiti“, jis mane erzino. Klausiau savęs – kodėl turiu jį skaityti? Knyga pasirodė gana nuobodi (puikus skaitinys tiems, ką kamuoja nemiga). Tačiau šis romanas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto buvo apdovanotas kaip kūrybiškiausia 2010-ųjų metų knyga, tad nori nenori teko ieškoti atsakymo – už ką?..

Siužeto romane beveik nėra – žinome tik tiek, kad pagrindinis veikėjas (jo vardo taip ir nesužinome) iš Paryžiaus savaitei „pabėga“ į Provansą, ten vaikšto po apylinkes. Tik tiek. Tiesa, dar bandoma išlaikyti intrigą it detektyvo – kas nutiko tarp Anne ir Do, kodėl Elisabeth sėdi invalido vežimėlyje ir nieko nekalba. Visame tekste kartkartėmis keliami retoriniai klausimai, vis bandant tą intrigą išlaikyti, pvz.: „Kodėl [Do] kviečia užeiti?“ Žinoma, ne išorinis veiksmas knygoje yra svarbiausia.

Įdomi romano pasakojimo struktūra – beveik visą laiką kalbama trečiuoju asmeniu, tarsi kalbėtų viską stebintis visažinis pasakotojas. Atstumo tarp to pasakotojo ir veikėjo nejusti: atrodo, kad kalbėtų pats veikėjas (beje, grynas lietuvis), kuris į save žvelgia iš šalies, ir, kaip kartais galima suprasti, iš tam tikro laiko perspektyvos („Jos nupieštus savo tris veidus tu išvysi tik Paryžiun sugrįžęs“, p. 113). Knygą įpusėjus, atsiranda ir pirmasis asmuo – „aš“ – „Do tik atrodo, kad aš viską žinau. Iš tikrųjų aš nežinau nieko“ (p. 124). Menamą pokalbį patvirtintų ir kitoje knygos vietoje esantis retorinis klausimas „Pameni?“ (p. 118), tačiau gal tai pasakotojas kreipiasi į mus, skaitytojus, o ne veikėjas-pasakotojas kalbasi su savimi? Romano pabaiga šiuo aspektu įdomiausia – „Baikt taip, kaip norėtųsi jam. / Ne kaip tau ir ne mums – jam. / Kaip jam norėtųsi, kad mes su juo atsisveikintumėm?“ (p. 154). Nebeaišku, kas kalba – pasakotojas, veikėjas, susitapatinęs su pasakotoju, ar išvis trečias, pašalinis stebėtojas?

Taip, romane esama trikampio. Tai labai ryškus ir, manyčiau, svarbus V. Papievio motyvas. Matome tris moteris (Anne, Elisabeth ir Do); Do nupiešia tris veikėjo portretus, Anne žodžius supranta tik tada, kai Do juos tris kartus pakartoja (p. 109); galvojant apie šias moteris veikėjo „atmintim šmėsteli trikampin sustumti balti [biliardo] kamuoliukai“ (p. 43). Be to, trikampio struktūra pavaizduota ir grafiškai – autorius meistriškai dėlioja žodžius, ir jie gražiai „sugula“ trikampin (p. 46, 58). Dar Platonas tvirtino, kad du negali būti sujungti be trečio, tarp jų turi atsirasti kokia nors jungtis. Todėl teiginys, neiginys ir jų sąsaja sudaro tobulą minčių ir dalykų visumą. Tarp pradžios ir pabaigos, viršaus ir apačios, dešinės ir kairės visada yra vidurys. Skaičius „trys“ nuolatos minimas pasakose (juk net žuvelė išpildo tris norus...); taip yra Švenčiausioji Trejybė (tačiau krikščionybės motyvų romanui dirbtinai primesti nesinorėtų, nors patį ėjimą būtų galima interpretuoti ir kaip piligrimo kelią į Dievą, į save); trys taškai susijungia į pirmąją plokštuminę figūrą – trikampį; trys – viso ko pamatas ir pradžia; trys suteikia pasirinkimo galimybę... O tam, kuris apsistojęs pas Anne, tai yra vienas svarbiausių dalykų.

Grįžkime prie kūrybiškumo. Jei buvo vertinama kalbos pajauta, tai turiu pripažinti, kad V. Papievis, nors bene dvidešimt metų gyvena Prancūzijoje, lietuvių kalbą jaučia puikiai. Turbūt pagrindinis dalykas, neleidęs mesti knygos, ir buvo teksto kalba (man, kaip kalbininkei, kalbos dalykai labai svarbūs ir pirmiausia krinta į akis). Autorius kaip tikras meistras naudojasi mūsų kalbos galimybėmis – pasirenka rečiau vartojamus žodžius ir jų formas (pvz., iliatyvus, jau retokai bendrinėje kalboje bevartojamus), vartoja gana neįprastas prozinei kalbai sintaksines konstrukcijas, kai tarinys rašomas po veiksnio, o tai kuria poetinio, lyriško kalbėjimo įspūdį, pvz., „Tavo veidas turi prieblandoj skęsti“ (p. 103), „(...) Avinjono popiežius, vienutėn jo šiandien įkalintas“ (p. 41). Į akis krenta neverčiamos prancūziškos frazės. Įdomu, koks tokio pasirinkimo motyvas – gal taip norima parodyti veikėjo svetimumą kitoje šalyje, juk ir jis, kaip pats autorius, Prancūzijoje yra imigrantas?..

V. Papievis preciziškai aprašo detales, kad ir citrinos skiltelę prie žuvies, pienės pūką kaip atskirą kosmosą, bet nepasakyčiau, kad detalėms skiriama per daug dėmesio ar be galo išsiplečiama – tų išsamių aprašymų skaitant nesinorėjo praleisti kaip kai kuriose lietuvių literatūros (ypač senesniosios) knygose. Bet „argi kurti – ne žaisti? O žaisti – ne kurti?“ (p. 43). Ši citata iš romano tinka ir pačiai romano kalbai apibendrinti – V. Papievis sužaidė žodžiais, ir sužaidė kūrybiškai.

Svarbus romane pasirodė sodo motyvas. Jis susapnuojamas (tartum sapnas būtų kas nors nauja lietuvių kūryboje!), paskui prisimenamas. Sodas nenusakomas – jame auga niekaip neapibūdinami augalai, jo laikas irgi „joks“ („Tokių sodų gal būta praeityje, prieš daug daug metų, ką gi mes žinome, tokius sodus – jeigu dar spės – gal mums padovanos ateitis, mes irgi nežinome, o jeigu tokių sodų yra ir dabar – tai nebent kraštuose, į kuriuos nė Do nenuskrieja“, p. 149). Tame „nežinomame“ sode yra visos trys moterys, kurios dingsta, palikdamos veikėją vieną. Taip pabrėžiamas visame romane ne kartą akcentuojamas žmogaus vienišumas, tuštuma, žmonių atskirumas, kad vienas negali suprasti kito. „Ir visos paslaptys, kurios tame sode atsiverti galėjo, jam amžinai užsivėrusios liks“ (p. 152). Bet jei visas paslaptis sužinotume ir suprastume, argi jos būtų paslaptys?

Negalima nepaminėti ir knygos iliustracijų – Prano Gailiaus piešinių. Pamačiusi knygą, pirmiausia dėmesį atkreipiau būtent į tai ir pagalvojau: „Kaip meniška, kaip subtilu!“ Iš pirmo žvilgsnio paprasti tarsi vaiko ranka piešti nespalvoti žmogeliukai atitinka romano dvasią, pasakojimo stilių – tai tarsi monotoniškas, nuobodulį keliantis, lėtas ėjimas dulkėtu Provanso keliu. Šedevru jo piešinių aš pati nepavadinčiau, tačiau už tai, kad jie puikiai atitinka autoriaus stilių ir pasakojimo nuotaiką, romano autoriaus ir dailininko bendradarbiavimą galima pagirti.

Romano stilius, kaip minėjau, man atrodo kiek nuobodokas. Galbūt esu vartotojų visuomenės žmogus, kuriam to veiksmo norisi?.. Kad ir platesnio vidinio. Tačiau paprieštaraučiau Rimvydo Stankevičiaus minčiai, kad „eiti derėtų greičiau“ – čia tas pat, kas pasakyti autoriui, kaip jis turėtų rašyti.

Romane nuolat kalbama apie kartojimąsi: „Ne darbai, o kartojimasis jį nuvargino. Šitas begalinis tas pats. Vėl ir vėl“ (p. 119), „Viskas yra begalinis kartojimasis“ (p. 22) ir taip toliau. Apie kartojimąsi ne tik kalbama, jis kuriamas ir pačiame tekste – kartojamos vis tos pačios frazės, žodžiai vieni po kitų, o dialogai – tai išvis vieni kitų žodžių atkartojimas („Seniai nesimatėm. – Taip, seniai nesimatėm. – Nė nebežinojau, kaip tu atrodai. – Aš irgi nebežinojau, kaip tu atrodai“, p. 122). Veikėjas vis sėdi ir sėdi toje pačioje kavinėje, vis geria rožinį vyną, vis žiūri į neinantį laikrodį (veikėjas eina, o laikrodis ne) – visa būtis yra tik begaliniai pasikartojimai ir monotonija. Jis bėga (gal tiksliau šiuo atveju – eina) nuo to begalinio kartojimosi, tos „kasdienybės litanijos“, bet akivaizdu, kad tokio nesibaigiančio monotoniško ėjimo jam reikia. „Bent kol kas“ (p. 31).

Taigi svarbiausias kūrinio motyvas – ėjimas. Eiti tam, kuris apsistojęs pas Anne, reiškia norą nuo ko nors pasislėpti (tokiu atveju galbūt būtų bėgama, ar bent jau einama greičiau, beje, keliose teksto vietose sakoma „kad tik greičiau“, bet greičiau eiti taip ir nepradedama), nenugalimas vidinis poreikis einant matyti, likimas? Žodžiu „eiti“ atskleidžiama visa žmogaus esmė – eiti per gyvenimą, stebint viską aplinkui, kartais leistis būti pavežamam kitų, kad suprastum, jog tas skubėjimas yra ne tai, ko tau reikia, eiti ir apgalvoti, kodėl esi čia, kam reikia viso šito kartojimosi. Toks ėjimas man sietųsi su baime, gal savęs, gal paties gyvenimo – bijoma sustoti ir įsiklausyti į save, juk einant dėmesį traukia kiti dalykai, nedrįstama pritapti, įsitvirtinti vienoje vietoje. Iš tikrųjų visame romane jaučiamas nuovargis, gal net lengvas liūdesys dėl to begalinio kartojimosi ir vis to paties, dėl vienišumo. Rodos, išvyksti iš kasdienybės į naują vietą, bet ir čia viskas tas pats, kasdien viskas kartojasi (tik moterų likimai kiek paįvairina gyvenimą, veikėją domina jų istorija, kurios neįmanoma atskleisti): „Ar ne vis tiek jam, kur eiti? Jis gi eina, kad eitų, jis gi eina dėl to, kad sustoti negali“ (p. 74). „Ši tuštuma – tai ėjimas be tikslo, ši tuštuma – tai eiti, kad eitum, ši tuštuma – tai vienišiaus ėjimas ten, kur tavęs niekas nelaukia, bet tau ir nereikia, kad tavęs kas nors lauktų“ (p. 56). Knygoje tas nusivylimas gyvenimu, prasmės nematančio žmogaus kelio vaizdavimas dera su tuo, kaip tai yra pateikiama – lėtai, nuobodžiai.

Knygoje nepateikiama atsakymų, kodėl reikia eiti, kam eiti, už ką. Bet gera literatūra ir neduoda atsakymų, ji turi kelti klausimus ir skatinti skaitytoją mąstyti. Tačiau gaila, kad šioje knygoje neradau nieko naujo – tokie egzistenciniai apmąstymai būdingi daugeliui rašytojų. O mąstyti ir atsakymų ieškoti skaitino tik tai, kad ji apdovanota kaip kūrybiškiausia metų knyga. Džiugu, kad rašytojas vertina kalbą, moka ją vartoti, kad kūrinyje viskas dera. Tačiau jo kūrybiškumas – išorinis, o ne turinio, knyga prie manęs neatėjo, dėl to šis romanas nejudinamas gulės mano lentynoje. Bet, kaip mėgstu sakyti, nėra prastų knygų, yra tik netinkamas laikas jas skaityti. Gal šiuo atveju buvo būtent taip?