„Pasaulinės literatūros bibliotekoje“ dažniausiai pasirodo Vakarų Europos ar rusų autorių kūriniai, kuriuos vienaip ar kitaip jau patikrino laikas. Latvių ir estų literatūra čia reprezentuojama labai retai. 1998 m. serijoje buvo išleista latvių literatūros klasiko Janio Rainio kūrybos rinktinė. Estų literatūros klasikui Antonui Hansenui Tammsaare’i teko luktelėti dar vienuolika metų, kol pasirodė jo romano „Tiesa ir teisingumas“ pirmas tomas. Tiesa, lietuviškai kūrinys išleistas nebe pirmą kartą: beveik prieš pusšimtį metų (1963) jį išvertė Juozas Baltušis.

„Tiesa ir teisingumas“ – monumentalus ir unikalus veikalas. Pradėjęs rašyti romaną 1926 metais ir baigęs 1933, rašytojas sukūrė penkių tomų epopėją, kuri, tęsusi geriausias realistinio pasakojimo tradicijas, estų prozai kai kuo buvo nauja, visų pirma tuo, kad rašytojas pirmą kartą estų literatūroje taip plačiai pavaizdavo kaimo gyvenimą (kaip skiriasi nuo lietuviškos prozos, vaizdavusios pirmiausia kaimą, tradicijų!..). A. H. Tammsaare priklauso tai plejadai klasikų, kurie buvo gana kontroversiškai vertinami. Pačioje tėvynėje, vos pasirodžius pirmai romano daliai, nepagailėta aštrios kritikos (romanui buvo prikišamas monotoniškumas, kompozicijos nevientisumas ir t. t.), tuo tarpu kaimynai latviai kūrinį apipylė superlatyvais – čia A. H. Tammsaare buvo pavadintas vienu iškiliausių epikų Šiaurės Europoje, o dėl romano psichologiškumo lygintas net su F. Dostojevskiu ir K. Hamsunu.

„Vagos“ leidyklos išleistą „Tiesą ir teisingumą“ vertė Danutė Sirijos Giraitė – tai pirmasis romano vertimas į lietuvių kalbą iš originalo. Kūrinys išleistas kaip tikras pasaulinės literatūros paminklas – su vertėjos komentarais, su puikiu estų kritikės Leenu Siimisker straipsniu, kuriame apžvelgiama A. H. Tammsaare’s kūrybos recepcija: išryškinami biografijos faktai, turėję įtakos kūrinio koncepcijai, parodoma jo vieta estų literatūros ir kultūros istorijoje.

A. H. Tammsaare’s romanas „Tiesa ir teisingumas“ įdomus ir kaip paraliteratūrinis reiškinys, turėjęs nemažą poveikį Estijos kultūros raidai, sulaukęs rezonanso ir socialiniame gyvenime. Ir nenuostabu, nes siekta ne tik estetinio, bet ir socialinio poveikio. Susikūrus nepriklausomai Estijos valstybei, rašytojas pažeria nemažai idėjų, kurios, jo manymu, galėtų būti naudingos jaunai valstybei, jos piliečiui. A. H. Tammsaare, gana savitai įsivaizdavęs esto patriotizmą, siūlo energiją nukreipti ne į sportą, o į griovių ir balų sausinimą, į savo krašto žemę. A. H. Tammsaare’s literatūrinį ir kultūrinį projektą puikiai apibūdino estų kritikė L. Siimisker: „A. H. Tammsaare siekė išryškinti idėją, kuri vienodai svarbi tiek dinozaurų eroje, tiek amerikietiškų dangoraižių laikais, kuri bus aktuali, kol žemėje bus likęs kad ir mažiausias gyvis. Jis prisimena, kad žemė žmogui yra lygiai tokia pat svarbi, kaip beržui keružiui pelkė, ir kova tarp jų – elementarus dalykas. Kovą su gamta Tammsaare įvardija savo romano esmine idėja“.

XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Šiaurės tautų literatūrose žemės tema iškyla ne viename romane. Norvegas Knutas Hamsunas rašo „Žemės syvus“, lietuvis Petras Cvirka – „Žemę maitintoją“, latvis Aleksandras Grynas – „Žemės atnaujintojus“ , o estas A. H. Tammsaare – „Tiesą ir teisingumą“, kurį neatsitiktinai vertėjas į latvių kalbą pavadino „Žeme ir meile“. Skaitydamas A. H. Tammsaare’s romaną prisimeni ir Vaižganto „Pragiedrulius“, ir Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimą“. Šiokių tokių paralelių būtų galima rasti ir su Juozo Baltušio romanais (neatsitiktinai pirmą kartą į lietuvių kalbą A. H. Tammsaare’s romaną iš rusų kalbos vertė J. Baltušis – manau, kad versdamas šį kūrinį jis jautė dvasinę giminystę su estų klasiku). Visi šie romanai savaip poetizavo ryšį su žeme, tapo mažaisiais valstietiškaisiais epais, atspindėjusiais svarbius savo meto socialinius procesus ir įprasminusiais tas problemas, kurios XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo ypač aktualios. A. H. Tammsaare’s herojai neįsivaizduojami be glaudaus ryšio su žeme, žemė, galima sakyti, nulemia jų likimus, tarpusavio santykius. Žemė – didelių iliuzijų, džiaugsmo ir nusivylimo šaltinis, tas pamatas, kuris sieja ir skiria kartas. Romano protagonistą Andresą į pelkynus atveda titaniški užmojai. Jo žvilgsnis į žemę tarsi persmelkia visą romaną, suteikia ypatingą skambesį: „Dar niekuomet Andresui darbas nebuvo kėlęs tokio džiugesio, kaip kasant tą pirmąjį lauko griovį bei renkant pirmuosius akmenis iš nuosavo lauko, ir vargu ar gaus tai patirti ateityje“ (p. 36). Vargamejės Kalno šeimininko šeimos istorija perteikia ir kaimo bendruomenės gyvenimo kasdienybę, ir Estijos kaimo papročių įvairovę. Kova su žeme, atšiauri šiaurės gamta formuoja ypatingą „tautos sielą“, kurią 1934 m. tiksliai apibūdino latvių rašytojas Vilis Cedrinis: „Čia puikiai pavaizduota valstiečio siela – atkakli, kritiškai nusiteikusi, kuri kartais beviltiškai kovoja už tiesą ir teisingumą, kartais yra vaidinga ir velniška“ (Cedriņš V. „Igauņu lielromans latviski“. – Daugava, 1937, Nr. 3, p. 274–275).

Kodėl A. H. Tammsaare taip pavadino romaną? Kodėl akcentuojamos sąvokos „tiesa“ ir „teisingumas“? Rašytojas parodo, kad tiesos ir teisingumo ieškantis žmogus patenka į dramatiškas situacijas, išryškina prarają, atsiveriančią tarp tiesos ir teisingumo, komplikuojantis bendruomeniniams santykiams. Teisybės ieškojimai A. H. Tammsaare’s romane dažniausiai yra susiję su žeme. Ne kartą detaliai pavaizduotos konfliktinės situacijos kyla būtent dėl žemės rėželio, norint išsaugoti savo teritorinį vientisumą. Įklimpęs į teismus, pagrindinis veikėjas teisingumo daugiau neranda, nors nenustoja juo tikėti. Teisingumas valstietiškų kolizijų kontekste labai reliatyvi sąvoka, primenanti kortų lošimo taisykles. „Kai Pearus kalbėjo apie teisingumą, – o apie jį Pearus kalbėjo, kaip ir jo kaimynas, tik tiesą gana miglotai perprato, – teisingumą suprato pagal kortų žaidimo taisykles“ (p. 323) Apie teisingumą romano veikėjai susimąsto laidodami savo vaikus (Andreso tikėjimas teisingumu susvyruoja, o Marė juo nebetiki).

Tiesos ir teisingumo sąvokos romane atveria egzistencinį lygmenį, kuriame žmogui tenka būti tik žmogumi, atsakyti į klausimus, kurie tūkstantmečius buvo aktualūs ne tik estui. Pagrindinis veikėjas vieną kartą suvokia, kad „kovojant su žeme“ jo gyvenime neatsirado daugiau laimės. Jis, atsivertęs Bibliją, pradeda ieškoti atsakymų į jį kankinančius gyvenimo prasmės klausimus. Beje, A. H. Tammsaare’s veikėjų santykis su Biblija nėra vienaprasmis. Andresui Biblija kartais yra stiprybės šaltinis, bet ilgainiui, ieškodamas teisingumo ir gyvenimo prasmės, jis ja negali remtis: „Todėl Šventasis Raštas jam buvo kone beprasmis, nes gretindamas priešingus posakius jisai tik stiprino prieštaravimo įgūdžius ir alino sielą“ (p. 415). Kitiems romano veikėjams (Madisui) bandymas gyventi remiantis biblinėmis tiesomis irgi kelia daug abejonių, maža to, aklas prisirišimas prie šventraščio atrodo ne mažiau smerktinas už didžiąsias nuodėmes. Ir vis dėlto A. H. Tammsaare’s herojams, ypač dramatiškomis akimirkomis, anapusinė galybė, dangaus jėgos yra paskutinė viltis. Kai Marės ir Andreso vaikai įtikinėjami, kad jų mirę broliukai grįš angelų pavidalu, jiems tarsi suteikiama viltis, kad žemiškieji pavidalai neišnyksta, o romano pasakojimas prisipildo dramatiškų intonacijų, poetiškos dvasios.

Dramatizmo ir įtampos romanui suteikia Andreso šeimos linija, jo santykių su vaikais peripetijos. Vaikai – jaunasis Andresas ir Indrekas – nebenori eiti tėvo pėdomis, dairosi į kitas vertybes. A. H. Tammsaare įspūdingai atskleidžia dviejų sūnų charakterių skirtingumą. Žemiškai nusiteikusio jaunojo Andreso nebeįkvepia Biblija („Tėvo pamokslavimai, kad ir iš Biblijos, nuo Andreso nubėgdavo kaip vanduo nuo žąsies“ (p. 489), o Indreką traukia knygos, skatindamos tyrinėti pasaulį, jį suvokti kaip didelę paslaptį. Indreko paveikslu rašytojas tarsi pabrėžia intelektualinio prado svarbą naujajai Estijai.

Tiesos ir teisingumo ieškojimą A. H. Tammsaare kartais nuspalvina komiškomis spalvomis, taip romano stiliui ir siužetui suteikdamas žaismingumo. Indreko krikštynų epizode, kuris patraukia nepaprastu pasakojimo spalvingumu (detaliai vaizduojamos tiek kulinarinės gėrybės, tiek kaimynų vaidai), Pearus nusimauna kelnes ir meta jas siuvėjui, sakydamas, kad jis gali prisidengti savo siekius, tiesą ir teisingumą. Rašytojas tokiu atveju pademonstruoja nepaprastą stiliaus ekspresyvumą, kurį puikiai perteikia vertėja D. Sirijos Giraitė („Trobą sudrebino pratrūkęs erzelis. Garsiausiai spiegė siuvėjas su Pearaus kelnėmis ant galvos. Daugumas svečių žvengė susiriesdami, nes tokio pasigailėtino dalyko kaip gyvi nebuvo matę ar girdėję: kelnės ant siuvėjo galvos, kiškos mėsos dubenyje ir šaltienos pusdubenyje“, p. 266).

Šie ir kiti motyvai rodo, kad „Tiesa ir teisingumas“ nėra vien žemės epopėja. Romanas patraukia keliais semantiniais klodais, giliomis filosofinėmis įžvalgomis, subtiliais psichologiniais niuansais ir švelniu humoru, tad skaitytojas turi puikią galimybę pajusti ir estų tautos nacionalinio charakterio ypatybes.

Savo tėvynėje rašytojas vertintas įvairiai, tačiau neprarado aktualumo ir šiandien. Gausiai lankomas A. H. Tammsaare’s muziejus, o „Tiesos ir teisingumo“ inscenizavimas ir pastatymas Vargamejėje, kur ir vyksta romano veiksmas, rodo jį tebesant nacionaliniu pasididžiavimu. Džiugu, kad monumentalus estų literatūros veikalas vėl suskambo Lietuvoje. Meistriškas D. Sirijos Giraitės vertimas jau sulaukė įvertinimo: vertėja už šį grandiozinį darbą pelnė 2009 metų vertėjos titulą.

Silvestras Gaižiūnas