Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms išleistas leidinys „Donelaičio kūrybos mįslė ir jos įminimo gairės“. Leidinyje supažindinama su mūsų klasiko kūrybos interpretacija prof. Algimanto Radzevičiaus paskelbtuose probleminiuose moksliniuose darbuose „Literatūros kryptis“ (1990), „Senosios lietuvių literatūros ir kultūros akiračiai: probleminiai svarstymai“ (1997), „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“ (2005) ir iki šiolei neskelbtuose straipsniuose „Metai“ – antiepopėja“, „Donelaitis ir Renesansas Didžiojoje Lietuvoje“, kuriuose atsispindi nestandartinis požiūris į lietuvių grožinės literatūros pradininko palikimą bei įtaką vėlesnei lietuvių literatūros raidai.

Leidinyje po probleminio teorinio įvado „Donelaičio kūrybos mįslė“ yra pateikiamos K. Donelaičio kūrybos (poemos „Metai“ ir pasakėčių) interpretacijų trijose prof. A. Radzevičiaus knygose anotacijos – nuo bendrų pastabų „Literatūros kryptyje“ iki konkrečios vaizdų analizės vien K. Donelaičio kūrybai skirtuose „Klasiko kūrybos slėpiniuose...“

Visuotinai minint garbingą K. Donelaičio jubiliejų verta priminti (o ne vienam ir pirmąkart sužinoti), kad beveik prieš dešimtį metų pasirodžiusi prof. A. Radzevičiaus 750 puslapių knyga „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“ iki šiolei nesusilaukė bent vienos recenzijos literatūrologų gildijoje ir apskritai viešojoje žiniasklaidoje. Gal lėmė tai, kad šiais, informacinių technologijų skvarbos, laikais vis daugiau žmonių renkasi greitesnę ir patrauklesnę alternatyvą – vaizdines technologijas, o ne poleminiu teorizavimu grindžiamą skaitymą, reikalaujantį susikaupti ir pereiti į lėtesnio laiko plotmę. Gal problema ir tai, kad šios monografijos teiginiai apie lietuvių grožinės literatūros pradininko kūrybą neatitinka įsitvirtinusių pažiūrų, o ir bendra monografijos autoriaus koncepcija apie tautinės literatūros istorinę raidą bei jos periodizavimą prieštarauja dar sovietmečiu nustatytai sampratai? Tokiu atveju patogiausia nutylėti (žr. Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas / sudarė Sigitas Narbutas. – Vilnius, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2014. – 152 p., kur pristatoma, „kas žinotina apie Kristijono Donelaičio gyvenimą, kūrybą, jos leidimus, kūrinių vertimus, tyrimus, rašytojo vaizdavimą literatūroje, dailėje, muzikoje, teatre ir kai kuriuos kitus svarbius dalykus“) ar tiesiog ignoruoti „nepatogų“ leidinį.

Leidinyje „Donelaičio kūrybos mįslė ir jos įminimo gairės“ išsamiausios Donelaičio kūrybai skirtos monografijos „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“ netrumpoje anotacijoje yra išdėstomi tik literatūrologinio tyrimo apibendrinimai bei išvados, tikintis, kad pateiktų tezių argumentacijos ir konkretizacijos žingeidus skaitytojas paieškos pačioje monografijoje, kur „Metų“ ir pasakėčių teksto interpretacijos maksimaliai išplėtotos, o jų diskursas objektyviai argumentuotas.

Atvirai poleminiai yra įdėti straipsniai „Metai“ – antiepopėja“ ir „Donelaitis ir Renesansas Didžiojoje Lietuvoje“. Štai straipsnyje „Metai“ – antiepopėja“prof. A. Radzevičiaus požiūrio į K. Donelaičio kūrybą naujove laikytinas groteskinio jos pobūdžio, ateinančio iš etninio folkloro, būdingo ir Europos Renesanso literatūrai, atskleidimas. Kitame straipsnyje „Donelaitis ir Renesansas Didžiojoje Lietuvoje“ pateikiamas autoriaus tyrimų apie klasikinės lietuvių literatūros istoriją fragmentas, skirtas pasaulietinės lietuvių poezijos pradininko kūrybos, kurią Karaliaučiuje paskelbė L. Rėza, sąsajoms su etninės Renesanso literatūros krypties susiformavimu Didžiojoje Lietuvoje XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Nepaisant straipsnių „eretiškumo“, jų naujoviškumas gali patvirtinti žinomą istorinę tiesą, kad pozityvios erezijos ne tik intriguoja, bet dažnai tampa mokslo varikliu.

Leidinyje „Donelaičio kūrybos mįslė ir jos įminimo gairės“ siekiama ne tik glaustai supažindinti su prof. A. Radzevičiaus darbų, kuriuose kalbama apie mūsų grožinės literatūros pradininko kūrybą, svarbiausiais teiginiais, bet ir K. Donelaičiui skirtų jubiliejinių renginių šurmulyje, turinčiame pramoginį ar reklaminį pobūdį, atkreipti publikos dėmesį į grožinę klasiko kūrybą, už kurią jį prisimename bei vertiname ir kuri nėra tokia paprasta ir aiški, kaip traktuota sovietmečiu... neretai taip traktuojama ir iki šiolei.

* * *

Algimantas Radzevičius (g. 1932 m. Alytuje) – lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, kritikas, profesorius. 1956 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, 1957–1969 m. dirbo Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute, 1969–1994 m. Vilniaus universiteto Kauno vakariniame (humanitariniame) fakultete dėstė lietuvių literatūros istoriją, literatūros teoriją ir estetiką. 1989 m. Vytauto Didžiojo universiteto Atkūrimo tarybos narys, o universitetą atkūrus – porą metų dėstė lietuvių literatūros istoriją. Svarbiausi moksliniai darbai: parašė monografiją „Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse“ (1987) ir probleminę studiją „Literatūros kryptis“ (1990), už kurias buvo suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis ir profesoriaus vardas, monografijas „Senosios lietuvių literatūros ir kultūros akiračiai“ (1997) ir „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“ (2005), Maironio 150-osioms metinėms skirtą studiją „Taip niekas tavęs nemylės“ (2012).

Parengė Aldona Zimnachaitė

Knygų lentyna.