Žiemos šventės neatsiejamos nuo poreikio kompensuoti šilumos stygių – tiek fizinės, tiek dvasinės. Prie stalų susėdus giminaičiams uždegamos žvakės, apstu šiltų apsikabinimų, palinkėjimų. Turintys namie židinį patogiai įsitaiso priešais jį, nors pas mus ir populiaresnis jo pakaitalas – televizoriaus ekranas. Visgi galime pastebėti, kad šiame prietaise taip pat spragsi dvasinės pliauskos.

Rodomi kunigai postringaujantys apie gėrį ir meilės savo artimui svarbą, gausiai nugrimuotos televizijos ir muzikos žvaigždutės, kelias valandas besimaivydamos viena prieš kitą, bando apnuoginti kažką panašaus į nuoširdumą, bet dažniausiai tenka pasitenkinti dosniai apnuogintomis įvairiomis pastarųjų kūno dalimis. Viskas aplink tampa mediena, turinčia potencialą būti įžiebta arba įsižiebti – juk pasyvus stebuklo laukimas ar veikiau laukimo nuojauta išlaisvina nuo būtinybės pačiam tuos stebuklus susikurti-užsikurti ir suteikti galimybę pasišildyti kitiems bei sušilti pačiam. Po papuoštomis eglutėmis gana dažnai dedamos supakuotos knygos. Po medžiu dedama mediena. Kartais pastaroji neįsižiebia, nes yra permirkusi manieringais frazeologizmais bei pilstymu iš tuščio į kiaurą. Galinčią „degti“ knygą sunku atskirti nuo pliauskos, kuri tik užims vietą knygų lentynoje. Gausu liaupsių, premijų ir kitokių kaspinėlių.

„25 puslapio“ komanda, susirinkusi „Literatūros ir meno“ redakcijoje, gavo įdomią užduotį-pasiūlymą kiekvienam pasirinktinai apžvelgti vienos iš leidyklų išleistas knygas. Tuo metu ilgai nedvejojusi pasiskubinau šūktelti, kad savo pirmoje apžvalgoje renkuosi rašyti apie „Baltų lankų“ knygas. Šis pasirinkimas gana pragmatiškas – minėtoji leidykla, atsižvelgiant į statistika, per pastaruosius metus išleido daugiausiai nekomercinių, tikrąja šio žodžio prasme, prozos vertimų. Tad, nors baltų lankų šią žiemą Lietuvoje nepamatysi, buvo gana įdomu pasukti galvą, kurios iš gausybės minėtos leidyklos knygų nusipelno didesnio literatūros gurmanų dėmesio.

Ko jau ko, o gurmaniškumo bei egzotiškumo pastaruoju metu leistoms „Baltų lankų“ knygoms nestinga. Tiek geografine, tiek tematine prasme amplitudė labai plati. Originalumu spinduliuoja Kim Young-Ha kūrinių rinktinė „Kas nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui“ – paminėtina, kad ši rinktinė ne tik pirmasis autoriaus darbas išverstas į lietuvių kalbą, bet ir apskritai pirmoji knyga, į lietuvių versta tiesiai iš korėjiečių kalbos. Bitnikų guru Paulo Bowleso gerbėjai taip pat turėtų likti patenkinti – garantuota niūraus egzistencializmo dozė, klaidžiojant Maroko miesto Feso gatvėmis, trečiajame žymaus kompozitoriaus ir keliautojo romane „Voro namai“ iš serijos „Juoda avis“, kuri skirta „autoriams nepritapėliams, tabu laužytojams, ieškantiems savitų, bet nebūtinai priimtinų, raiškos formų“. Stebina, kad minėtai serijai nepriskirtas dviprasmiškai vertinto karo su Prūsija dalyvio, anarchisto, vienos spalvingiausių XIX a. pab.–XX a. pr. asmenybių – Octave Mirbeau tamsusis romanas „Kambarinės dienoraštis“. Tarp pastaruoju metu pasirodžiusiųjų – įsimintinoji Julian Barnes knyga „Flobero papūga“, meistriškai nuausta iš faktų ir fikcijų. Visgi norėčiau plačiau apžvelgti, mano manymu, dvi pačias įdomiausias verstines knygas – Ceeso Nooteboomo „Ritualai“ ir Kadero Abdolah „Mano tėvo užrašų knygelė“.

Nyderlandų rašytojo Ceeso Nooteboomo romaną „Ritualai“ būtų galima pavadinti „laiptuota“ knyga. Visų pirma akį patraukia ir simpatiją užkariauja puikus viršelio dizainas (prisipažinsiu – „Baltų lankų“ minkštais viršeliais leidžiamoms, įvilktoms į „per mažą“ aplanką knygoms negaliu atsispirti; nuo to karto, kai perskaičiau Juano Rulfo „Pedrą Paramą“, jos visos man tapo savotiškai mistiškos ir apgaubtos šio sapniško šedevro aura). Antra – paskaičius keletą puslapių suveikia savisaugos mechanizmas, knygą norisi mesti kuo toliau ir kuo greičiau – tekstas atrodo pernelyg klampus, tarsi apie vieną iš pačių paprasčiausių meniu receptų būtų rašomas mokslinis traktatas apsiribojant tik į recepto pavadinimą įeinančiais žodžiais. Žodžiu – „sviestas sviestuotas“ arba „pelkė pelkiuota“, arba, bet ne būtinai – „stalas staluotas“, „kėdė kedžiuota“, o ant jos sėdintis „žmogus žmoguotas“ (taip ir įsivaizduoju stalą, aplipdytą mažais staliukais, o žmogų išberta mažais žmogučiais). Trečia – prisijaukinus dėstymo stilių atmetimo reakcija praeina. Nekreipdamas dėmesio į alergiją primenančius simptomų likučius karštligiškai verti puslapį po puslapio, kartkartėm išsispausdamas kokį žmogėnuką, iššokusi ant kaktos. Ilgainiui suvoki ir net pateisini kalbėjimą ratais – tai platesniu, tai siauresniu – vis apie tą patį. Sukdamasis šiame labirinte imi galvoti, kad ankstesnis priekaištas stiliui buvęs vien silpnumo ir nebrandumo požymis. Sviestas ir turi būti sviestuotas! Negi norėtum šūdino sviesto?

Skaičius trys atspindi ne vien paminėtąsias pakopas, knyga taip pat suskirstyta į tris skyrius, iš kurių kiekvienas pavadintas vienu iš trijų skirtingų knygos veikėjų vardų ir klostosi trim skirtingais laikais. Šie treji nurodyti metai, kuriuos skiria dešimtmečiai, pateikti ne iš eilės, ši dekonstrukcija padeda pažvelgti į pasaulį pagrindinio veikėjo Inio akimis trimis skirtingais jo gyvenimo etapais. Tenka pripažinti, jog autorius meistriškai kuria veikėją, talpinantį savyje tris skirtingas žvilgsnio galimybes, bet vis tiek gebantį išlikti tuo pačiu, homogenišku veikėju.

Savo ritualo – moterų – rate besisukančio horoskopų bei receptų laikraščiams autoriaus, paveikslų prekeivio, žaidžiančio akcijų biržoje, Inio žvilgsnis nukreiptas į kitus du veikėjus: atsiskyrėlį laiko maniaką Arnoldą Tadsą ir pastarojo sūnų Filipą Tadsą, kurio nepakeičiamu ritualu esanti arbatos gėrimo ceremonija. Šie du veikėjai geba įsileisti į savo gyvenimus Inį kaip pasyvų stebėtoją, neturinti nė menkiausio poreikio įsitvirtinti ar užmegzti glaudesnių santykių su realybe. Inio ambicijų neturėjimą demaskuoja ir dar labiau paryškina Arnoldo Tadso Sartre’u grįsti samprotavimai apie tai, kad tėvo neturėjęs žmogus – laisvas nuo savojo superego.

Knygoje Sartre’as sušmėžuoja ir kalbant apie Dievą: „Ir vieną dieną pats sau pamaniau: kraštovaizdis, kuris, tarkime, savo objektyvia didybe gimdo Dievo idėją, be abejo, lygiai taip pat gali žadinti ir mintį, kad Dievo nėra“ (p. 61). Antrojo skyriaus parafrazėje cituojama iš šventųjų mišių kanono, o pats Inis vėliau tarsi netyčia prisimena, Tadsui kalbant apie tikėjimą, kaip nustojo tikėti Dievą įvykus incidentui per mišias. Ritualo nukreiptumas į transcendenciją suardomas, ritualas apnuoginamas ir paliekamas kaip skirtas pats sau, savitikslis.

Autorius deda lygybės ženklą tarp Dievo ir gyvenimo. Atlikti ritualą galima jį išaukštinant virš Dievo ar gyvenimo, tačiau romano veikėjai eina kitu keliu – Dievas ir gyvenimas jiems neegzistuoja, tačiau ritualas vis tiek atliekamas. Atrodytų, jog beprasmybė tarpsta kiekviename veikėjų veiksme bei mintyje. Dievo arba gyvenimo funkciją jiems atlieka pats ritualas, nukreiptas į save. Veikėjai be atvangos save aukoja pačiam ritualui, gausiai jam atnašaudami. Tai tarnystė seksui, moterims, arbatos gėrimo ceremonijai, laikui, negebant ką nors įžiūrėti už viso to ribų.

Eidamas mažai pramindžiotu kraštutinio ritualo apnuoginimo taku Ceesas Nooteboomas grakščiai iš egzistencializmo plytų konstruoja labirintą, kuriame drauge su romano veikėjais pasiklydęs skaitytojas įgalinamas gvildenti gausybę klausimų, kurie dažniausiai veikiai numetami į skalbinių krepšį, jų nė sykio net neapsivilkus. It egzistencialistinės dilemos būtų parsineštos iš kokio pseudofilosofinio sekondhando ir jas norėtųsi pirmiau išplauti – tik po to dėvėti. Šiuo požiūriu Ceeso Nooteboomo romanas „Ritualai“ – puiki skalbyklė.

„Mano tėvo užrašų knygelė“ – jau antroji persų rašytojo Kadero Abdolah, gyvenančio Nyderlanduose, knyga lietuvių kalba. Pirmoji – „Mečetės namai“ – išrinkta antrąja geriausia olandų kalba parašyta knyga per visą istoriją ir išgarsinusi rašytoją visame pasaulyje, Lietuvoje „Baltų lankų“ buvo išleista 2010 metais. „Mano tėvo užrašų knygelėje“ musulmonų pasaulis bei kultūra skleidžiasi labai asmeniškoje ir intymioje erdvėje, kuri veriasi per šeimyninius santykius tarp tėvo ir sūnaus, žmonos ir vyro, sūnėno ir dėdės, motinos ir sūnaus ir t. t. Šioje knygoje toliau gvildenamos jau „Mečetės namuose“ plėtotos globalinės temos.

Egzotiškais raštais išmargintas Kadero Abdolah knygos „Mano tėvo užrašų knygelė“ viršelis – it persiškas skraidantis kilimas, ant kurio kartą užšokęs apkeliausi atokiausias musulmoniškos kultūros gatveles bei akligatvius, paslėptus nuo klaidžiojančio prašalaičio akių. Kaderas Abdolah – 1954 m. Irane gimusio rašytojo Hossein Sadjadi Ghaemmaghami Farahani pseudonimas, susidedantis iš dviejų rašytojo bendražygių, kritusių nuo dabartinio Irano rėžimo persekiojimo, vardų. Knygos autorius savo tėvynės istoriją pasakoja su meile, ilgesiu, apmaudu sumišusiais su bejėgiškumu, kurį tegali išgyventi žmogus, atskirtas nuo savo ankstesnio gyvenimo ir priverstas stebėti, kaip griaunama visa tai, kas jam buvo brangu, bet nieko negalintis pakeisti. Kaderas Abdolah, studijuodamas Teherane fiziką, įsitraukė į pogrindinį kairiųjų judėjimą, kuris buvo nukreiptas tiek prieš žiaurią šacho diktatūrą, tiek prieš vėlesnį fanatišką ajatolų rėžimą. 1988 m. rašytojas buvo priverstas saugumo sumetimais bėgti iš tėvynės ir pasiprašyti politinio prieglobsčio Nyderlanduose, kur gyvena iki šiol. Šie biografiniai bei geografiniai faktai veikiausiai ir lėmė distanciją, kurią geba išlaikyti rašytojas, pasakodamas savo krašto istoriją. „Mano tėvo užrašų knygelėje“ ne vien meistriškai plėtojamas dramatiškas vienos šeimos gyvenimo siužetas, kurio fone skleidžiasi šalies ir visų jos gyventojų skaudūs išgyvenimai. Skaitytojui suprantamai paaiškinami ir įvairiausi musulmoniškai kultūrai būdingi buities, kasdienio gyvenimo bei politikos niuansai, gana plačiai supažindinama su istoriniu, kultūriniu, literatūriniu kontekstais.

Po knygos viršelio raštais slypi kurčnebylio kilimų meistro Akhos Akbaro gyvenimo istorija, parašyta žmogui nesuprantama abėcėle. Akbaras, su aplinkiniu pasauliu ryšį palaikantis vos iš kelių gestų susidedančia kalba, paskatintas savo motinos brolio poeto Chazemo Chano, imasi rašyti savotišką dienoraštį, kuriame išlieja visas susikaupusias mintis, kad galva, knygos autoriaus žodžiais tariant, nesprogtų. Akbaras rašo mėgdžiodamas svetimšalių mokslininkų bandomą iššifruoti senovinį dantiraštį, iškaltą ant sienos sunkiai prieinamoje Šafrano kalno oloje. Ar pats Akbaras geba perskaityti senovinį dantiraštį, prie kurio jaunystėje į olą lydėdavo mokslininkų grupeles ir kurį apšviesdavo laikydamas aukštai iškeltą lempą, kol pastarieji persipieš paslaptingus rašmenis į savo mažas knygeles? Tai knygoje neatskleidžiama, tačiau šie senoviniai ženklai, menantys turtingą Persijos praeitį, yra kurčnebyliui prieinamas būdas fiksuoti savo santykį su aplink besidriekiančiu pasauliu ir savimi pačiu.

Vieno iš pagrindinių knygos veikėjų bei pasakotojų Akhos Akbaro sūnaus Ismailo piešiami biografijos faktai praktiškai atitinka paties rašytojo biografiją. Ismailas saugiai pasprukęs nuo galimų Irano rėžimo represijų ir įsikūręs Nyderlanduose vieną dieną paštu gauna dantiraščiu išmargintą savo kurčnebylio tėvo Akhos Akbaro užrašų knygelę. Pusę šios knygelės dešifruoti ir išversti Akbaro gyvenimo istoriją imasi jo dėdė Kazemas Chanas, antra knygos pusė pasakojama Akbaro sūnaus žodžiais.

Bandymas „išversti“ iš dantiraščio, kurio niekas iki šiol nėra perpratęs, į olandų kalbą kurčnebylio tėvo gyvenimo istoriją, primena persų autoriaus bandymą byloti europiečiui savo tėvynės istoriją, tokią asmenišką ir skaudžią, parašytą dantiraščiu, kurio negeba iššifruoti užsienio mokslininkai, o vietiniai gyventojai šiuos rašmenis jau seniai užmiršę. Atkreiptinas dėmesys į paralelę tarp tėvynės ir kurčnebylio tėvo, tarsi implikuojančią tai, kad tėvynė taip pat esanti kurčia ir nebyli, tačiau vis dėlto fiksuojanti savo būti paslaptingais simboliais, kuriuos mokslininkai tegali fotografuoti ir klasifikuoti, bet kuriuos iššifruoti įmanoma vien širdimi. Būtent tokio paprasto, taupaus, bet tuo pat metu talpaus, įžiebiančio jausmus, jautraus ir atsakingo šifravimo knygoje nors vežimu vežk... Knyga neabejotinai patiks visiems smalsiems, jautriems, kultūrinių stereotipų nesuvaržytiems skaitytojams, mėgstantiems tiesiog gerą literatūrą, einančią koja kojon su gyvenimu ir istorija.