Pastaraisiais metais Nobelio komiteto sprendimai literatūros srityje tokie geri, kad net kelia nuostabą: kažkas čia ne taip, rodos, šiais laikais turėtumėm sulaukti ko kito. Ir iš tikrųjų, jeigu tokią premiją skirtų kokia nors daug kam atskaitinga tarptautinė organizacija, tarkim, UNESCO, ji orientuotųsi į, nors ir nerašytas, kvotas pagal žemynus, rases, lytį ir pan., tad išeitų labai konjunktūrinis, politiškai korektiškas projektas.

O dabar vaizdas glosto literatūros skaitytojo akį. Pastarųjų dešimties metų sąrašas atrodo taip:

2001  V. S. Naipaul (Trinidadas, Britanija)

2002  Imre Kertész (Vengrija)

2003  J. M. Coetzee (Pietų Afrika)

2004  Elfriede Jelinek (Austrija)

2005  Harold Pinter (Britanija)

2006  Orhan Pamuk (Turkija)

2007  Doris Lessing (Britanija)

2008  J. M. G. Le Clézio (Prancūzija)

2009  Herta Müller (Rumunija, Vokietija)

2010  Mario Vargas Llosa (Peru)

Šių metų laureato, sodrių, barokinių istorijų pasakotojo Mario Vargaso Llosos, lietuviškai turime keturis romanus, kurių įspūdingiausias – „Tetulė Chulija ir rašeiva“, bet labai patrauklūs, įtraukiantys ir du jo pirmieji, išleisti dar tolimu sovietmečiu, ypač iš dalies autobiografinis „Miestas ir šunys“. Jau išleistas vienas Hertos Müller romanas – „Amo sūpuoklės“, naujausias, nors tikriausiai ne geriausias, šiemet turėtų pasirodyti dar vienas, ankstyvesnio laikotarpio ir turbūt geresnis.

Ankstyvesni ir vėlyvesni autoriaus kūriniai – ką mums byloja kūrybinio gyvenimo laikotarpiai? Štai kad ir Vargaso Llosos romanai: autorius gimė 1936 m., minėtas pirmasis romanas „Miestas ir šunys“ pasirodė 1963 m. (kai jam buvo 27 metai – toliau nurodysiu tik autoriaus metus). Vienu ryškiausių, monumentaliu vadinamas romanas „Conversación en La Catedral“ („Pokalbis „Katedroje“; 33 m.), vienas geriausių – „Tetulė Chulija ir rašeiva“ (41 m.). Labai įspūdingas dar vienas monumentalus jo romanas – „La guerra del fin del mundo“ („Pasaulio pabaigos karas“; 45 m.), apie sukilimą XIX a. Brazilijoje, nors čia jaučiasi daugiau „darymo“, mažiau autentiško kūrybinio impulso. Vėlesni romanai šiems neprilygsta.

Geriausios Pinterio pjesės – „The Birthday Party“, „Sargas“, „The Dumb Waiter“, „Grįžimas namo“ – parašytos iki trisdešimt penkerių metų.

Galime pažvelgti ir į ankstesnius Nobelio laureatus, visiems žinomus, geriausius XX a. rašytojus. Kūrybos atžvilgiu įdomiausias, o gal ir talentingiausiai parašytas Williamo Faulknerio romanas, kai kieno laikomas vienu įspūdingiausių XX a. literatūros šedevrų, yra „Triukšmas ir įniršis“ (32 m.). Ne toks įvairialypis, mažesnio užmojo, bet taip pat itin originalus yra romanas „Kai aš gulėjau mirties patale“ (33 m.); lyginant su šiais kiek tradiciškesnis, bet taip pat vienas geriausių – „Rugpjūčio šviesa“ (35 m.). Tai anaiptol ne vieninteliai aukščiausio lygio Faulknerio romanai, bet nors dar vienas kitas vėlesnis lyg ir prilygsta šiems, tikrai nepranoksta jų.

Günterio Grasso „Skardinis būgnelis“ (32 m.) tiesiog visa galva pranašesnis už bet kurį kitą jo kūrinį. Patrickas White’as, gyvenęs 78 metus, viršūnę pasiekė romanu „Riders in the Chariot“ (39 m.). Camilo José Celos geriausiais romanais laikomi „Paskualio Duartės šeima“ (26 m.) ir „Avilys“ (35 m.), nors tai buvo ilgaamžis rašytojas, t. p. ir kūrybos atžvilgiu.

Gabrielio Garcíos Márquezo „Meilė choleros metu“ (58 m.) atrodytų visai neblogai, prieš tai neskaičius „Šimto metų vienatvės“ (40 m.). Dabar vėlesnysis romanas panašus į (nors ir gana ryškų) pirmojo šešėlį. Daugeliu tokių atvejų jaučiamas štai toks aspektas – formaliai rašymo meistriškumas, tarkim, išlieka, bet nebėra tokio įkvėpimo ir tokio atradimo jausmo, nuostabos, kuri buvo anksčiau. Kai šių įspūdžių nebeturi kūrėjas, jų nebesuteikia ir skaitytojui.

Kartais matomas dar vienas aspektas – vėlesniame amžiuje autoriui sėkmingiau paklūsta mažesnės apimtys, mažieji žanrai. Samuelis Beckettas rašė vis trumpesnius kūrinius, matyt, ne tik todėl, kad nematė prasmės daug rašyti, bet buvo ir išsisėmęs. Nors šiaip jau Beckettas buvo vėlyvas kūrėjas: romanų trilogija pasirodė 45–47 m., „Belaukiant Godo“ – 46 m., „Lošimo pabaiga“ – 51 m., o „Paskutinė Krepo juosta“ dar vėliau. Bet jo kūrybinė orientacija buvo į „pabaigą“, „paskutinę“ saviraišką, nusilpimą, entropiją, senatvę.

O bendra tendencija šviečiasi tokia: geriausios knygos parašomos maždaug nuo 25 iki 45 metų, tas pats, žinoma, būdinga ir lietuvių autoriams. Tendencija – dar ne dėsnis. Yra daug ir kitokių atvejų, jų net išimtimis nederėtų vadinti. Tad tegul mano bendraamžiai ir vyresni rašytojai nemano, kad iš jų nieko nebesitikiu.