Dabartiniame lietuviškos kultūros žodyne vartojamas japoniškas žodis haiku. Nors tai literatūrinis terminas, apibūdinantis trumpą, trijų eilučių, 17 skiemenų, eilėraštį, tačiau šį žanrą puikiai išnaudoja fotomenininkai (A. Balbieriaus kūryba), kompozitoriai („Kristupo vasaros festivalis“ prasidėjo koncertu „Haiku mirusioms sieloms“, kuriame atliktas anglų kompozitoriaus Carlo Jenkinso Requiem su japonų poezijos tekstais), teatralai ir mokiniai (Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro rengtas mokinių poezijos konkursas „Haiku Žalgiriui“).
Matyt, haiku poezija mėgėjų aktyvumą sužadino „Vilniaus Europos kultūros sostinės“ dienų didžiulio populiarumo sulaukęs projektas „Haiku Vilniui“. Dar neišblėsus projekto įspūdžiams surengtas kitas įdomus haiku renginys – festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo 2009“, organizuotas kartu su Pasauline haiku asociacija ir skirtas tik šiam žanrui. Kad lietuviai irgi turi patirtį kurti haiku, akivaizdžiai parodė festivalio metu pristatyta lietuvių poetų šio žanro rinktinė „Vėjo namai“.
Haiku žanrui neabejinga interneto svetainė ŽaliaŽolė.lt surengė naujas varžytuves – konkursą „Basomis po žolę“. Sveikintina ir gražu. Dalyvių skaičius, sakyčiau, optimalus. Matyt, griežtos konkurso sąlygos, o gal ir ankstesnė rašymo patirtis atbaidė dalį autorių. Perskaičius visus į konkursą atsiųstus tekstus, galima teigti, kad visi autoriai labai myli gamtą, t. y. gamtos tematika sudaro daugiau nei 95 % visų tekstų. Tai idealiai atitinka tikrojo haiku dvasią, nes japoniškų haiku esmė – per gamtos objektą parodyti žmogaus ir jį supančios visatos vienovę. Gamta yra ta ašis, aplink kurią ČIA ir DABAR sukasi žmogaus gyvenimas. Taigi, kas vyksta ČIA ir DABAR?
Dabar čia vasara, nes beveik visi tekstai kalba apie vasarą. Pagal klasikinę haiku tradiciją tekste turi būti sezoninis žodis, nurodantis, apie kokį metų laiką kalbama, arba pats tekstas turi akivaizdžiai apie jį kalbėti. Iš pateiktų tekstų būtų galima sudaryti nemažą lietuviškų sezoninių žodžių, apibūdinančių vasarą, žodynėlį. Populiariausi žodžiai būtų „rasa“, „smilga“, „kopos“, „papartis“, „pienė“, „basa (basom)“. Smagu pastebėti, kad autoriai stengiasi tekstus kurti čia šią akimirką, nesistengia svajoti, filosofuoti, primesti savo nuomonės ar požiūrio. Kadangi konkursas prasidėjo beveik kartu su kalendorinės vasaros pradžia, tekstų kūrėjai kaip metraštininkai sekė laiko slinktį. Vasaros pradžią liudija prisiminimai apie seniai nužydėjusias alyvas: „Į lango rėmus / dangaus dugnas alyvom / kvepėti atėjo“ (Cieksas Žalbungis); jos piką trumpiausiomis Joninių naktimis: „ežero bangoj / atspindys nakties gaisro / Joninių laužas“ (Dangė); pagrindinius kaimo žmogaus rūpesčius – „Per lauką basom / Ražienos padus bado / Ruginė duona“ (Medis) ir nenumaldomai artėjančią vasaros dienų pabaigą: „Dangumi akys / Gervių virtines seka / Šešėliai žemėj“ (Medis). Apie pavasarį, rudenį ir žiemą yra tik vienas kitas trieilis. Keletas tekstų neturi sezoninio žodžio, neminimas metų laikas. Vieni jų universalūs, tinkantys bet kokiam metų laikui ir fiksuojantys daugiau asmeninį pojūtį nei siekiantys parodyti išskirtinį peizažą ar įvykių padarinius: „Ankstyvas rytas / Už miško saulė kyla / Klausausi tylos“ (Virgutė). Tokį tekstą klausytojas (skaitytojas) gali prisitaikyti prie konkrečios savo patirties ir reflektuoti ištisas prisiminimų bei jausmų grandines. Kiti tekstai nuo universalumo pereina į religinių vaizdinių lygmenį, kuris yra gana paslaptingas ir nesuprantamas, bet kuria pagarbos ir vidinės rimties ieškojimo atmosferą: „tavo atvaizdas / išganytojo sode / meldžiasi dienai“ (Klevas).
Labai svarbu, kad haiku tekste būtų dvi temos, du atskiri, kontrasto principu jungiami lygmenys, vienas kitą išryškinantys, papildantys. Tai, kas yra tarp jų, skaitytojui (klausytojui) neturi būti rodoma. Jis pats turi pajusti, tarsi vidiniu žvilgsniu pamatyti tas sąsajas, kurias poetas užkoduoja pauze. Susitvarkyti su šiuo iššūkiu pavyksta ne visiems, bet gražių bandymų yra: „močiutės akys / pelargonijos žieduos. / šventasis sodas“ (Nuotaika) arba „Sidabro lietus / Rugpjūčio tamsią naktį. / Lemties posūkis“ (Rimipimi). Teoriškai šiedu lygmenys įvardijami fraze – dvi trieilio eilutės, kuriose aiškiai ir suprantamai piešiama situacija, peizažas, įvykis, kalbama apie žmogui aktualius žemiškus dalykus. Tai iki kaulų smegenų pažįstama, kartais nuobodi, nuvalkiota, neaktuali, erzinanti aplinka. Frazė tarsi įžemina ČIA ir DABAR. Fragmentas – tai, kas amžina, tolima, nepasiekiama. Kas įduria netikėtumo adata, sužadina mintį, priverčia suklusti. Iš pradžių tarsi sujaukia frazės užliūliuotą sklandžios minties eigą, o patyręs suvoki – tai tiesa, tai tikrovė. Konkurse „Basomis per žolę“ labai daug tekstų, sudarytų iš trijų fragmentų. Kiekvieną jų paėmę atskirai, pastebime gana gilias autorių įžvalgas, netikėtus minties vingius, vaizdo transformacijas, bet, sudėjus į trieilį, jie apsunkina minties erdvę, haiku tarsi nugramzdina, suprimityvina: „Guliu pajūry. / Atbangavo ramybė. / Sąmonė skęsta“ (Herbera). Įdomesnių, ieškojimu grįstų fragmentų sukūrė IM („pražilo vyšnios“), Sinonis („auga šešėlis“), Kiaukiau („kelmo kepurė“), Cieksas Žalbungis („svirpiančios naktys“), Juozapava („smilgų aksomas“).
Kurti frazes sekėsi daug geriau. Čia daugiau laisvės vaizduotei, polėkiui, galima į šalį padėti kruopštumą. Atsiranda emocijos, galima kaitalioti žvilgsnį, nukreipti jį į horizontalius ir vertikalius kraštutinumus – „kriauklėje jūra / savo maldą paslėpė“ (Barabas), „brenda garstyčių žiedais / liūdesio aidas“ (Anastazija), „virš vėtrungės šešėlio / vasara baigės“ (Lyalya), „vandens vėjyje / jūržolės prausia žuvis“ (Barabas), „mėnulio šviesoj / užgrojo tango svirplys“ (Žvaigždė). Klasikiniai haiku turi būti perskaitomi kaip aiškus vientisas sakinys, kuriame žodžių tvarka būtų stilistiškai taisyklinga – tiek frazės, tiek fragmento. Haiku tekstas neturėtų išsiskirti iš kasdienio kalbėjimo. Kai kurių autorių pateiktuose tekstuose galima pastebėti dirbtinį žodžių dėliojimą sakinyje, matyt, tam, kad atitiktų skiemenų skaičių. Kiti autoriai tiesiog nesusitvarkė su elementaria lietuvių kalbos gramatika – minčių ir vaizdų užuominos geros, bet nesuderinti linksniai ar skaičiai gerus darbus verčia niekais.
Konkurso sąlygos nurodo, kad svarbiausia yra momento originalumas, vaizdingumas, netikėtumo efektas, minties ar emocijos paveikumas. Didžiausią vertę tekstui vis dėlto teikia netikėtumas. Per jį veikiamos mūsų mintys ir emocijos. Vieni netikėtumai gali būti aiškūs, iškelti į paviršių, akivaizdžiai matomi ir mintis bei jausmus užgriūnantys tarsi viską naikinanti lavina. Bet tai dažniausiai susiję su paviršiniu suvokimu, tam tikru horizontalumu. Netikėtumas turi ateiti per paprastumą. Yra kasdieniškai parašytų (pasakytų) tekstų, kurie tarsi nejučia įstringa į atmintį. Juos nevalingai norisi kartoti, jie įkibę į atmintį ir kartkartėmis pertraukia mūsų minčių srautą. Tačiau tai yra individualu – bet kuris skaitytojas pabraidžiojęs „Basomis po žolę“ tikrai suras savąjį haiku. Už netikėtumo slepiasi originalumas. Netikėtumas sukrečia. Juk plyšys sienoje ar įtrūkis vazoje atsiranda ne ten, kur norime mes, bet ten, kur nori Gamta. Prieš keletą metų Klaipėdos menininkai buvo surengę akciją, kurios metu žmones kvietė atnešti dėmėtų drabužių. Jų buvo sunešta nemažai, bet tik viena kita netikėtai atsiradusi dėmė drabužį pavertė gražesniu ir originalesniu, negu jis buvo. Taip pat atsitinka ir trieiliams – ne visi tekstai ir ne visada gali būti panaudoti. Panaudoti plačiąja prasme.
Vaizdingumas yra efemeriška sąvoka, šiek tiek panaši į senas nuotraukas. Kada fotografuoji, atrodo gražu. Po metų – tai tik prisiminimas. Vaizdas lieka, bet spalvos, potėpiai, šešėliai nublanksta. Haiku savybė – minimalizuoti, sutraukti, susiaurinti, atmesti tai, ko per daug. Tai žodžio štrichas. Štrichų negali būti daug, nes tarp daugumos dingsta svarbiausias. Štrichas turi būti vienas, bet emociškai stiprus, į(si)rėžiantis. Kartais tekste tai atstoja tik vienas žodis. Pakeisk jį kitu – ir vaizdas dings: „Mėnulis tirpsta / Debesų pataluose – / Pradeda švisti“ (Liepa). Trieilio struktūra apibrėžia jo grafinę formą, o žodžiai kaip štrichai eskizuoja mūsų aplinką. Eskizuose paprastai nebūna tikslumo ir detalių, viską sukuria mūsų vaizduotė. Haiku tekstų siekiamybė – kad žodis frazėje bei fragmente atvertų kuo daugiau kultūrinių erdvių, ištrauktų iš pasąmonės patyrimo vaizdinius. Tokie tekstai gali būti poetiškai ne visai gražūs, bet filosofiškai gilūs (antrosios vietos laimėtojas): „angies išnarom / pasipuošė samanos / kalėdos negreit“ (Lyalya). Trieilis grįstas antipodo principu, kurį naudojo garsūs haiku meistrai. Pirmasis antipodas – „vasara–žiema“. Frazėje kuriamas vasaros miško vaizdas, kuriame svarbiausia yra samanos. Autorius samanų pataluose, matyt, ieško miško uogų ar grybų, kurie bus panaudoti ruošti kalėdiniams patiekalams šaltą žiemos vakarą. Veiksmai, kurie atliekami čia ir dabar, yra nulemti ateities, kuri tikrai bus, tik nežinia, ar autorius jos sulauks (fragmentas „kalėdos negreit“). Nežinomybę įprasmina kitas antipodas – „pavojus, baimė – džiaugsmas, linksmybė“. Pavojų ir baimę neša angis – nuodingiausia mūsų miškų gyvatė. Tai ji išpuošė samanas savo odos išnara, tarsi sakydama autoriui būti nuolat budriam, nes mirtinas įgėlimas gali kirsti iš bet kurio puikaus samanų kupstelio. Nereikia globalių katastrofų, vienas vos juntamas dūris – ir žmogaus nėra. Jeigu viskas gerai, mūsų laukia džiaugsmas ir linksmybės ne tik per Kalėdas, bet ir grįžus namo pilnomis pintinėmis. Tad trieilyje meistriškai žaidžiama priešybių vienybės ryšiais tarp fragmento ir frazės bei subtiliai atskleidžiamas žmogaus buvimo trapumas ir laikinumas.
Trečiąja vieta apdovanotas trieilis („Merkias vaikelis / Naktižiedės baltumas / Veriasi delčiai“; Paguodos giesmė) subtiliai kalba apie paslaptingą vasaros naktį. Žmogus iš poetinio akiračio tarsi išeina, pasitraukia, užleidžia vietą nakties gyvybei. Besimerkiančio vaikelio įvaizdis yra ta virsmo riba, už kurios prasideda keistas nakties gyvenimas. Vienoje, praeinančioje ribos pusėje lieka kasdieniai vargai – nuolatinis dėmesys augančiam vaikui, namų ruoša, rūpestis šeimos gerove. Pasibaigus dienos darbams ir atėjus vakarui, visa tai virsta nuovargiu ir užmerkia mūsų akis. Žodis „merkias“ trieilyje tarsi išplukdo ribą tarp realybės ir sapno. Šitoje, ateinančioje ribos pusėje, tik dabar prasideda naktinis gyvenimas, kurį žmogui pamatyti nėra lemta. Paslaptinga, gili, begalinė naktis įprasminama dviem detalėmis, mėnuliu ir naktižiede, kuriuos sieja vienintelis požymis – baltumas. Trieilio autorius mums primygtinai rodo – žiūrėkite, kiek daug baltumo, šviesos naktyje. Kol mes skęstame į sapnus, į miegą, vasaros naktis pilnėja šviesa, baltumu. Mums įprasta tiesa, kad naktis yra juoda, tamsi, niūri, tarsi paneigiama, sakant, kad mes nepažįstame nakties. Kylanti mėnulio delčia blyškia šviesa nušviečia nurimusį pasaulį ir priverčia skleistis naktižiedę. Ši vasaros laukų ir darželių gėlytė iš tikrųjų prasiskleidžia vėlai vakare, jau beveik nusileidus saulei. Nors jos žiedeliai šviesiai rožiniai, mėnulio šviesoje jie švyti balto perlamutro spalva ir atrodo, kad nepasiekiamas delčios baltumas smulkiomis šukėmis pabiręs po mūsų kojomis ir jį galime švelniai paliesti ranka. O jei dar jonvabaliai tarp jų!..
Trieilis nugalėtojas („Pienas ir kraujas / Nebekelia žavesio – / Uodas melžtuvėj“; Nijolena) atitiktų japoniškų shasei ir shibui estetines kategorijas. Lietuviškai sakytume, kad tai – grynas realizmas, ir būtume teisūs. Shasei esmė – vaizdavimas iš natūros, įprastų asociacijų atsisakymas, tiesmukas aplinkos aprašymas. Kas matė, kaip rankomis melžiama karvė, tas žino, kad garuojančio, kvepiančio, šilto pieno pilnoje melžtuvėje visada rasime kokį šapelį ar musytę. Tačiau tai netrukdo gardžiuotis pieno gurkšniu, mėgautis jo skoniu. Shibui estetizmas apima pirmapradį netobulumą ir grožį, atitinkantį medžiagą, iš kurios daiktas padarytas. Shibui estetizmas nebūtinai gražus, jis gali kelti ir pasibjaurėjimą. Mūsų sąmonėje uodas asocijuojasi su neigiamomis emocijomis – įkyriu zyzimu, gėlimu, niežėjimu, siurbiamu krauju, nors kaip gyvas padaras jis yra gana gražus. Taigi trieilyje esantis natūralizmas estetizuoja mums ne visai gražius ir estetiškai priimtinus dalykus. Tai, ką matome, tikrai „nebekelia žavesio“, bet yra mūsų kasdienės aplinkos dalis, nuo kurios mes negalime atsiriboti. Bet galime jos nematyti.
Keletas autorių konkursui pateikė tekstų, kuriuose grįžo prie haiku ištakų, kada trieiliais buvo juokiamasi iš mus supančio gyvenimo. Tokie trieiliai vadinami senryu. Paprastai jie neturi sezoninio žodžio, o tik pašiepia silpnybes bei ydas. „Žalias lietuvis / Hai, deklamuoja hokku / Kuku gegutė“ (Kiaukiau), „Liejasi dainos / Nuo alučio bokalo / Namolio basom“ (Medis).
Konkurse „Basomis po žolę“ daugelis autorių braidė tikrai ne basi – matyti, kad minimalistinis žanras nėra kliūtis, kad kūrėjai turi savitą žvilgsnį į pasaulį. Vieniems jį dar reikėtų aštrinti, kitiems – siaurinti, dar kitiems – atidžiau rinkti žodžius, ieškoti naujų temų, pasikapstyti nuojautų, potyrių ar filosofinių įžvalgų brūzgynuose.
_________________________________
I vieta
Nijolena
_________________________________
II vieta
Lyalya
_________________________________
III vieta
Paguodos giesmė
_________________________________
Tautiškiausias haiku
Klevas
|
