Neringa Mikalauskienė



Šiųmečio Poetinio Druskininkų rudens tema – „Poetinės mokyklos ir asmeninės priklausomybės“. Sakyčiau, apie tai reflektuoti XXI amžiuje, XXI kartą renkantis Druskininkuose, „Dainavos“ sienas košiant keturiems (ne)poezijos vėjams, būtų netgi simboliška. Visiems aišku, kad tekstai, kadaise darę įspūdį, tampa ne tik klasika, bet ir intertekstais, sąmoningai ar ne įsiskverbiančiais į rašančiojo intelektualinį gyvenimą, tampančiais atpažįstama, bet jau individualia patirtimi arba netgi manifestu, jei susiburia grupė bendraminčių.

PDR almanacho pratarmėje apie poetinių mokyklų tikimybę, gręždamasis į Maironio sekėjus ar keturvėjininkų tradiciją, svarsto jo sudarytojas Kornelijus Platelis. Anot jo, iki šiol poetinės mokyklos aktyviai save identifikuoja anglakalbėje Amerikos poezijoje. Gal ir nereikėtų stebėtis: juk Amerika – plati žemė, natūralu, kad ten gali susidaryti tam tikri poetiniai branduoliai. O kaip identifikuoti kokią nors mokyklą (lietuvių ar užsienio svečių) iš PDR almanache skelbiamų tekstų? Visi jie tvarkingai sudėlioti yra tik abėcėlės dėka, o šiaip – margi lyg rudens lapai ant nurudusios žolės kilimo. Net sugrėbti į krūvą vargiai rodys bendras poetines tendencijas. Taigi ne veltui ir toji ištara apie „asmenines priklausomybes“. Apsidraudžiant: viskas yra daugiau ar mažiau asmeniška, vertinimas taip pat.

Džiugina lietuvių poetų vardai almanache: Vytautas P. Bložė, Vladas Braziūnas, Valdas Gedgaudas, Evaldas Ignatavičius, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Marcelijus Martinaitis, Kęstutis Navakas, Rimvydas Stankevičius, Jonas Zdanys, Dovilė Zelčiūtė, Agnė Žagrakalytė... Asmeninę priklausomybę, t. y. susitikimo su tekstais džiaugsmą, jaučiu skaitydama jų eiles. Spėju, kad tai priklauso ir nuo tam tikrų atpažįstamų stiliaus elementų: įtraukiančio V. P. Bložės polisiužetinio, daugiabalsio naratyvumo, tarmės pėdsakais paženklintų V. Braziūno eilėraščių ar aštrumu pasižyminčių Valdo Gedgaudo metaforų, įpintų į emocijos dinamiką –

Jeigu mes būtume naktys
mano tamsa išsišniokštų
tamsybėse tavo

išsišakojęs lietus
atsišakotų ir žliaugtų
įlaužtais bučiniais
į stingstantį vakarą
žaidžiantys žeidžiantys
debesys pultų

p. 76

Ir jau visiškai kitoks kito svetimojo – E. Ignatavičiaus – pasaulio matymas: jo eilėraščių subjektas subtiliai jautrus, galintis „auginti ant delno lėtai kaip porceliano puodelį“ kinų mergaitę (p. 104). Jo kūrybai artimesni būtų tradiciškai meditaciniai, sąlygiškai ramūs D. Kajoko eilėraščiai, kuriuose tarsi kirtis vis dėlto glūdi tragizmo pajauta:

upelis, pieva...

randais suaugę žmonės
kažkokie

ir mūs narsa nepastebėti šito

p. 130

Vartydama almanachą, mąstau ir apie kitokią narsą – narsą atsidurti vieniems šalia kitų, mokantis pamatyti ne vien save, bet ir tai, ką kuria gyvenantis tuo pat laiku, neabejotinai pažįstamas, sutinkamas: kiek čia tų kuriančiųjų bėra?.. Ir ar tikrai tai narsa – juk visi, sugulę tekstais į PDR almanacho puslapius, vienas kitą pažįsta. Tai klanas draugų, nebijokime taip įvardyti, nes klanas – gerąja prasme: žmonės, tiesiantys vienas kitam palaikančią ranką be manifestų. Kaip anksčiau bičiuliai keisdavosi bitėmis, dabar jie keičiasi tekstais. Ar patys lyg bitės pildo kultūros korį poetinių įžvalgų medumi. O bitės juk ir yra darni bendruomenė. Kaip D. Kajokas išsitaria „Apie poeziją ir eilėraščius“:

veiksmas aplenkęs troškimą
laimina nesuinteresuotą veiksmą

nesuinteresuotas veiksmas laimina
tobulą rimtį tobula rimtis

laimina veiksmą aplenkiantį
troškimą

p. 132

Toks tad palaiminimas. Netgi jei poezijos rašymas tampa „vėlyvos senbernystės (daily-) / raštiniais recidyvais“ (p. 132). Autoironija visada sveikintina, ir ji – ne postmodernizmo atradimas, o bene tų pačių manifestuotojų keturvėjininkų žaisliukas?..

Sena (gera?..) K. B. tema almanache žaidžia M. Martinaitis. Tačiau svarstau: nejau kaimo Kukutis pasitraukė visiems laikams, užleidęs vietą „šiukšlynų angelams“ ar virtualiai tikrovei, kurioje faustiškoji Margarita transformuojama į netvarią elektroninę mūzą, kurią nežinia kas netikėtai išjungia, kai patiriama susiliejimo palaima, – bene tai mirties kvestionavimas naujojoje Fausto epochoje? Akimirka, kurios nereikia stabdyti. Gal todėl ir A. Žagrakalytė meta provokaciją: „norėčiau rašyt vien tik eilėraščius – multikus (...) imtų caksėt tada jūsų galvoj, / per visas proto dailylentes, nagučiais, / lėktų ratu žaibuodama mažutėlė / it kibirkštis lapytė / žiežirba kaukolės kibirėly“ (p. 374). Koks tikslas? Ogi rasti „vapantį, laimingą, durną, laimingą, / – tave, skaitytojau.“ (p. 374). Teisi Agnė, taip žaismingai paverčianti eilėraštį poeto skydu-veidrodžiu, kuriame atsispindi Gorgonės Medūzos galva. Tik va, man nesinori būti tuo skaitytoju, iš kurio jausmų šaipomasi, nesinori nors tu ką. Asmenines simpatijas skirčiau tiems, kurie šiais laikais sugeba poetine kalba išreikšti santykį su pasauliu rimtai, bet ne banaliai. Galbūt J. Zdaniui, kalbančiam apie trečiojo gyvenimo galimybę –

Būsiu laumžirgis danguje, pilname šviesos ir vandens,
kurio trapūs sparnai, išskleisti prieš vėją,
išsklaido šešėlius ir trupina akmenis.

p. 299

Šioje ištarmėje – poezijos šerdis: trapūs laumžirgio sparnai, išskleisti prieš vėją, trupinantys akmenis. Neapsigaukime – laumžirgis yra plėšrūnas. Bet skaitantieji poeziją su biologija tikriausiai atsisveikino dar mokyklos suole ir čia įžvelgs tik fenomenologinę lyriką.

Keletas žodžių apie užsienio svečius. PDR almanacho geografija plati kaip visuomet: čia atrasime ne tik gretimų šalių Latvijos, Estijos, Lenkijos ar Slovėnijos, bet ir Nyderlandų, Norvegijos, Bulgarijos, Makedonijos, Škotijos, Airijos, Italijos, Indijos, Kubos, JAV, Kinijos, Turkijos poetų kūrybos... Negaliu neįsidėmėti Kinijos poeto Cai Tiansinio įžvalgų: „Bet vos užmiegame / Saulės šviesa maišosi su krauju / Ir keliauja mūs kūnais / Nesustodama / Kol susiduria su kita saulės šviesa“ (p. 277), ar bulgarų poeto Gueorgui Konstantinovo eilėraščio „Medis ir paukštis“ pabaigoje daromos išvados – „Keri tas mirksnis, / kai / paukštis turi šaknis, / o medis – sparnus“ (p. 149) arba jo kitas eilėraštis „Dykuma“:

Dykuma...
Prajoja raitelis – kanopos begarsės,
Virš kopų paskleidęs plazdantį burnusą...
Bet šičia
Ir tu, ir jis
Abu vienas apie kitą
Spėjate, kad esate miražas...


p. 151

Kaip kontrastas šiam tirpstančiam filosofiniam rašymui – apčiuopiamai konkretūs, bet paliekantys sukrečiantį įspūdį airių poeto Paulo Perry’o tekstai, liudijantys karo (kokio – įrašyto istorijoje, ar tik poetinėje vaizduotėje?..) pėdsakus:

Nieko ten nebuvo, kai grįžau, nė gyvos dvasios
Nors kiekvieno gyventojo asmeniniai daiktai išliko:
Kai kurie apdulkėję, kiti apaugę žolėm.
Kirvis, dildė, kompasas. Kastuvėlis, kauliukai ir pypkė.

p. 199

Ypatinga pasirodė turko Tuğrulo Tanyolo čigoniškai klajokliška poezija. Jo vakaras – „lyg paukštis vėjo sparnais“, „akyse nubraižyti“ seni žemėlapiai, strėlė (nieko nežinant apie H. Radauską...), prakertanti naktį tam, kad atvertų širdį.

Poezija skirtinga – vieni eilėraščiai audžiami lyg voratinklis, kiti – kupini sodraus daiktiškumo, treti leidžia pasimėgauti ritmu, garsų sąskambiais. Štai kai kurie Tseado Bruinjos (Nyderlandai) tekstai rimti, pretenduojantys į filosofiją („niekas jau mudviejų nebeatskirs tik ši visata / kur mudu negalim sutilpti greta nes ji / per maža liūdesiui vienetu tapusio dvejeto // mylimoji te laikas atplėš mudu vienas nuo kito mudviem / mirštant vienas po kito žodžių tiltais mudu krentam atgal“ (p. 51), kiti sudėlioti iš buitinių vaizdelių („jų gyvenimas tai šaldytuvas / iš kurio kiaurą naktį gėręs / sumuštinį traukiesi / sotų“, p. 53), dar kiti primena skanduotes („ei raudona plyta ei / ei durys ei / ei dūmai iš kamino ei / ei kito žmogaus šiluma ei“, p. 55). Klausimą, ar visus juos buvo būtina sudėti į almanachą, tenka palikti atvirą. Knyga solidi. O jos pristatymą, nepretenduojantį į rimtą recenziją, norėtųsi baigti ten pat rasta lenkų poeto Wojciecho Bonowicziaus citatėle: šiame almanache „tarp poetų veidų auga ir keli medžiai“ (p. 35). Pridursiu dar nuo savęs: ir tarp trijų medžių galima pasiklysti, ypač jei jie keroja poezijos sapno sode.